Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Skulptorius A.Strioga: „Upėje žvejoju ne žuvis, o akmenis“

„Akmenų istorijų pasakotojas, akmenų užkalbėtojas, žmogus, įsimylėjęs ir prakalbinęs akmenis, – taip originalių skulptūrų kūrėją Aidą Striogą vadina jo talento gerbėjai. „Žiūriu į akmenį, glostau jį, šnekinu, kol jis ima ir pats pradeda pasakoti, kas esąs“, – šypsosi į ūsą kūrėjas. Iš tų pokalbių ir gimsta Aido kūriniai: linksmos mergytės, valiūkiški katinėliai, paukščiai ir angelai – kiekvienas su savo istorija. Aidas yra žymaus skulptoriaus Leono Striogos sūnus.

Nuo paauglystės dirbęs tėvo pameistriu, kalinėjęs akmenį, pastaraisiais metais tėvui padėjo įgyvendinti kūrybines idėjas kuriant skulptūras iš metalo. Per Lietuvą keliauja bendra tėvo ir sūnaus paroda „Geležies amžius“. „Mano tėvas, gamta ir mano paties vingiuotas gyvenimas – didžiausi kūrybos mokytojai“, – prisipažįsta menininkas.

Tėvo ir sūnaus Striogų sukurta metalo skulptūra „Į karužę“.

Dirbo tėvo pameistriu

Aidas vaikystėje daug laiko praleido stebėdamas, kaip kuria jo tėvas L.Strioga – žymus Lietuvos skulptorius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas. Aidas mokėsi dabartinėje Kauno Antano Martinaičio dailės mokykloje, jį ugdę tapytojai Alfonsas Vilpišauskas ir Edmundas Salandžius jaunąjį menininką skatino ieškoti savitų išraiškos priemonių. Aidas teigia, kad geriausius kūrybos universitetus išėjo būtent tėvo dirbtuvėje, kai dirbo jo pameistriu.

„Skulptūroms kurti reikia ne tik menininko talento, bet ir vyriškos fizinės jėgos, kantrybės, kruopštumo. Mačiau, koks tėvukas stiprus ir ištvermingas, žavėjausi juo. Tame pačiame pastate, kur buvo jo dirbtuvė, buvo dirbtuves įsirengę daug menininkų: Boleslovas Klova, Jadvyga Mozūraitė, Kazimieras Švažas, Bronius Zalensas, Vladas Žuklys ir kiti menininkai. Jie lankėsi tėvuko dirbtuvėje, man patiko su jais bendrauti. O mano mama Eugenija Dalia Striogienė dirbo Kauno viešojoje bibliotekoje. Ji čia įkūrė Meno skyrių. Mėgau vartyti jos sukauptus dailės albumus. Kartais ir pamokas ruošdavau bibliotekoje.O nuo keturiolikos metų jau rimtai padėjau tėvukui kurti skulptūras: paėmiau į rankas kaltą, plaktuką, užsidėjau apsauginius akinius ir kalinėjau akmenį pagal kontūrus, kuriuos jis nubrėždavo ant akmens. Pradžioje skaudžiai nusidaužydavau pirštus, vaikščiodavau pajuodusiais nagais, ne kartą ant tų akmenų varvėjo ir kraujas, ir ašaros. Tačiau nepabėgau... Užtat po kelerių metų jau tvirtai laikiau rankose plaktuką ir kaltą, tapau neblogu pameistriu. Nemažai vasaros atostogų prabėgo triūsiant tėvuko dirbtuvėje... Išmokau ne tik daryti skulptūras, pažinau „akmens charakterį“, bet ir užsidirbdavau pinigų, galėjau pirkti ką panorėjęs: pavyzdžiui, magnetofoną ar dviratį“, – skaudžias pamokas tėvo dirbtuvėje prisimena menininkas.

Aido žmona Jūratė – pirmoji jo kūrybos vertintoja.

Aidas tėvui padėjo sukurti Klaipėdos skulptūrų parke stovinčią skulptūrą „Mintis“, šalia Kauno muzikinio teatro įsikūrusią „Violetą“, Raudondvario dvaro parke rymantį „Vaidilą“, Zarasus puošiantį šviesuolio Dominyko Bukonto paminklą.

Ieškojo savo kelio

A.Strioga domėjosi įvairiomis meno sritimis, eksperimentavo ieškodamas savo kūrybinio kelio, savo išraiškos priemonių. Ilgai nedrįso pradėti dirbti savarankiškai. Taip jau atsitinka, kad neretai garsių, talentingų menininkų vaikams nelengva prasimušti, atrasti save, įrodyti, kad jie ir patys, be tėvų įtakos ir pagalbos gali sukurti kažką savito, originalaus.Po ilgų meninių ieškojimų žymaus skulptoriaus sūnus nusprendė imtis akmenų.

„Supratau, kad iš medžio nieko geresnio už tėvuką nesukursiu. Jis išrado unikalią kapotinę medžio skulptūrų kūrimo techniką. Todėl pradėjau kurti nedidelės apimties skulptūras iš paprastų neapdirbtų akmenų ir metalo. Akmenys man patinka – jie gyvi, motulės Žemės pagimdyti, ledynų prieš tūkstančius metų atridenti į Lietuvą, upelio tėkmės nugludinti, kiekvienas skirtingas, kiekvienas įdomus. Pati gamta juos išmargino įvairiausiomis spalvomis, suteikė savitą formą. Žiūriu į akmenį, glostau jį, šnekinu, kol jis ima ir pats pradeda pasakoti, kas esąs. O man belieka suteikti jam galutinį, išbaigtą pavidalą“, – pasakoja skulptorius.

Aidas kuria skulptūras iš metalo ir akmenų, kuriuos sužvejoja upeliuose.

Iš tų pokalbių ir gimsta išraiškingi, saviti Aido kūriniai: linksmos mergytės, valiūkiški katinėliai, jautukai, paukščiai ir angelai – kiekvienas su savo istorija. Akmenis Aidas pats renka iš upelių, kartais draugai atveža, suradę gražesnių.

„Vaikystėje mėgau žvejoti, vėžiauti, dabar iš upelių traukiu įdomius akmenis.Kartais ištisom dienom braidau srovėje ieškodamas „teisingo“ akmens. O skulptūros gimsta įvairiai: kartais pats akmuo man padiktuoja, kuo nori būti, kartais aš sugalvoju, žiūrėdamas į piešinuką, į eskizą. Mergyčių skulptūras kurti mane įkvepia dukra Elena. Žiūrinėju jos gausias vaikystės nuotraukas ir atvaizdą bandau atkurti akmenyje. Šiemet Elenai jau 25-eri, o aš švenčiau 50-metį. Mudu gimę tą pačią dieną – liepos 10-ąją“, – savo mūzą įvardija menininkas.

Tėvas ir sūnus Striogos drauge kuria metalo skulptūras.

Modeliai bėgioja kieme

„Gyvenu Judraičių kaime, netoli Zapyškio (Kauno r.), gamtos apsuptyje. Mūsų sodyba miške, labai mėgstu klajoti po jį su šuneliu – net jei ir grybai nedygsta. Gamta niekada nemeluoja, ji tikra ir atvira, teikianti ne tik poilsį, bet ir įkvėpimą. Skulptūrose dažniausiai vaizduoju man artimą, mielą gyvūnijos pasaulį. Aplink mūsų namus visais metų laikais lakioja daugybė paukščių. Kai kurie iš jų atgimsta akmenyje. Kartais tie paukštukai virsta angelais. Mano skulptūrų modeliai bėgioja ir mūsų kieme: vienas mūsų šuniukas, kitas paimtas iš prieglaudos, dar laukinis katinas ir priklydusi kaimynų katytė. Metalines detales ne kalu, o pjaustau ir išlankstau spaustuvu, sujungiu bei suvirinu – kartais krumplius nutrinu net iki žaizdų. Tai ne kalvio, o šaltkalvio darbas. Nuo rūdžių metalo specialiai nesaugau: tegul jis lėtai rūdija, tegul laikas palieka savo žymes akmenyje. Bet mano skulptūros ilgaamžės – jomis grožimės mes, jos liks mūsų vaikams ir anūkams“, – kūrybinius sumanymus atskleidžia skulptorius.

Pirmoji Aido kūrybos vertintoja – žmona Jūratė Striogienė, taip pat tėvas. „Kartais žmonos paklausau, kartais – ne. Ir tėvukas dažnai pasako savo svarią nuomonę. Visada išklausau, bet ne visuomet su juo sutinku“, – šypsosi menininkas.

Savo sodyboje Aidas ir Jūratė tvarkosi kaip ir visi sodiečiai – turi daržą ir šiltnamį, puoselėja gėlyną, kariauja su kurmiais ir su kurkliais. Aidas šiemet sumeistravo medines paaukštintas lysves, kuriose puikiai užderėjo daržovės.

Striogų kiemą puošia tėvo ir sūnaus skulptūros. Kai menininkas jas išveža į parodą, kiemas ištuštėja, parodai pasibaigus kūriniai vėl kieme laukia naujų susitikimų su žiūrovais. A.Striogos skulptūrų paroda „Akmenų istorijos“ buvo eksponuojama Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikoje, Liudviko Rėzos kultūros centre Juodkrantėje; Vytauto Kazimiero Jonyno galerijoje Druskininkuose, festivalyje „Mėnuo Juodaragis“, ant Molavėnų piliakalnio.

Skulptorių A.Striogą jo talento gerbėjai vadina akmenų istorijų pasakotoju.

Tėvo ir sūnaus paroda

Daugybę apdovanojimų pelnęs Strioga vyresnysis, nepaisydamas garbingo 88 metų amžiaus ir ne per stipriausios sveikatos, vis dar nepaliauja kurti. Įdomiausia, kad lietuvių skulptūros patriarchas imasi naujų kūrybinių eksperimentų: ilgus metus kūręs skulptūras iš akmens, bronzos, keramikos, betono, atsigavęs po sunkios ligos ėmėsi drožti iš medžio. Pastaruoju metu kuria iš jo kūrybai nebūdingos medžiagos – grubaus rūdimis padengto metalo, geležies, darbus įgyvendinti padeda kūrybiniame procese dalyvaujantis skulptoriaus sūnus Aidas.

„Geležies amžius“ buvo kuriamas labai lėtai. Pamenu, kaip tėvukas iš nudrožtų pagaliukų klijavo „Šaulio“ maketą, kaip kartu rinkome geležies vamzdelius, vis rodžiau jam prieš pjaudamas, ar geras ilgis. Taip „Šaulys“ pamažu persikėlė į geležį, paskui – „Rūpintojėlis“, „Saulės žirgelis“, „Į karužę“, angelai... Ir geležies skulptūrų, ir jo medinukų kolekcija vis gausėja. Džiaugiuosi, kad tėvukas vis dar kruta, dar gimsta jo rankose eskizai. Jo galva pilna kūrybinių idėjų, kurių nei jis, nei aš nespėjame įgyvendinti. Daugybė sumanymų nukelta toli į ateitį“, – tėvo kūrybinius planus atskleidžia skulptoriaus sūnus.

Bendra tėvo ir sūnaus paroda „Geležies amžius“ jau trejus metus keliauja per Lietuvą. Šiuolaikiški, iš pirmo žvilgsnio šalti ir abstrakčių formų kūriniai atspindi abiejų menininkų požiūrį į pasaulį, istoriją, ateitį. „Geležies amžius“ buvo eksponuojamas Taujėnų dvare (Ukmergės r.) ir Kauno prezidentūros sodelyje, Raudondvario dvaro parke, Palangos botanikos sode. Šį rudenį Vilkijoje, A. ir J.Juškų muziejuje vyksta jungtinė L.Striogos „Geležies amžiaus“ ir A.Striogos „Akmenų istorijų“ paroda.

„Per ugnį ir vandenį kartu visą gyvenimą einančios dvi kūrybiškos sielos, tėvas ir sūnus, per akmenį ir geležį sugeba paliesti jautriausias sielos stygas, grąžinti į vaikystę, paskatinti atsisukti į save, pažvelgti į savo vidų, kviečia grįžti prie gamtos ir žmogaus vienovės ištakų, tiesiog sustoti ir įsiklausyti...“ – skelbia parodos anotacija.

 

Rekomenduojami video