Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Šiaudinis sodas – dvasios ir materijos dermė, kurios reikia kiekvienam

Trapūs ir trumpaamžiai, švytintys auksu, tobulų ir dailių geometrijos formų, lengvi kaip vėjas, nuo mažiausio dvelktelėjimo savo meditatyviu sūkuriavimu paskleidžiantys gerą energiją. Taip, tai tradiciniai šiaudiniai sodai iš savuose laukuose užaugintų rugių. Pasak druskininkietės sodų rišimo meistrės Jūratės Kygienės, kadaise būtinai kabinti virš stalo, prie kurio rinkdavosi šeimyna, kaip darnos, sėkmės ir sugyvenimo simbolis, šiandien šie tradiciniai šiaudiniai dirbiniai vis dažniau atranda vietą ir puikiai dera šiuolaikiniame interjere.

Tautodailininkė, tradicinių sodų rišimo meistrė, edukatorė ir pedagogė J.Kygienė sodus riša jau tris dešimtmečius. Rugsėjį vėl atvėrusi Druskininkų „Atgimimo“ mokyklos menų klasės duris, sako, kad ypatingų sodų rišimo paslapčių neturi ir dosniai dalijasi savo žiniomis bei patarimais su visais, norinčiais to išmokti.

Sodai užbūrė nuo vaikystės

„Pati šio amato mokiausi savarankiškai, – prisimena Jūratė, – kadaise sodų nuotraukas užmačiusi sovietinės leidybos nespalvotoje knygelėje „Rankdarbiai iš šiaudų“, skaičiau instrukciją ir bandžiau surišti pirmąjį dirbinį. Tiesa, nelabai pavyko, nebuvo, kas padėjo, knygelę atidėjau į šoną, bet vis kirbėjo mintis, kaip tai padaroma.“

Mokydamasi meninių drabužių modeliavimo-konstravimo tuometiniame Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume (dabar – Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultetas), įgijo svarbiausius kūrybiškumo pagrindus, kurie slypi mūsų kultūrinio paveldo ištakose. Vėliau teko gilintis į braižybą – įvairios geometrinės projekcijos ir vaizduotė padėjo suprasti, kaip soduose sudėliotos erdvinės figūros. Kartkartėmis vis nuvažiuodavo į seminarus ir mokymus, kur buvo mokoma rišti sodus. Taip po truputį įvaldė šį seną ir subtilų amatą. Iš pradžių buvęs tik hobis, vėliau sodų rišimas tapo malonia kūryba. Kaip ir floristika ar etnokultūra.

„Tiesa, laiko kūrybai lieka tik po darbo, vakarais, nes pagrindinis dėmesys – pedagoginiam darbui, o ir šeimai laiko reikia skirti, – sako meistrė ir čia pat pasidžiaugia, kad abu suaugę sūnūs pasirinko meninės krypties specialybes: vienas fotografas, o kitas – grafikos dizaineris. – Dažnai su jais pasitariame, padiskutuojame apie meną. Tai labai praverčia ne tik kūryboje, bet ir darbe, – juk dirbdamas su jaunimu turi išmanyti šiuolaikines technologijas, naujas tendencijas ir modernias kryptis.“

Nuo pasėto grūdo iki nupjauto šiaudo

J.Kygienė sako, kad sodas – tarsi užburtas simbolis, sukurtas iš trapių medžiagų, savo tradicija perduodamas iš kartos į kartą, atėjęs iki mūsų dienų. Tai kas gi užkoduota sodų raštuose ir formose? Kokie šiaudai naudojami, kokiais siūlais rišama, kokia data? Ar paprasta surišti tą lengvą kaip vėjas geometrinę formą?

Šiaudai, iš kurių rišami sodai, gali būti įvairūs – senovėje rišo ir iš kviečių, ir iš avižų, kurie silpnesini, bet gražiai blizga, ir iš rugių ar nendrių. Nupjauti išdžiovinami, surūšiuojami ir paruošiami darbui. Sukarpyti norimo ilgio atkarpomis, veriami ant siūlo, sudarant įvairias geometrines formas. Įdomu tai, kad seniausi sodai buvo veriami šiaudinėmis adatomis, padarytomis iš plono rugio stiebelio, naudojant lininį siūlą. Anksčiau savo kūriniams šiaudų prašydavusi tėviškėje pas kaimynus, vėliau pagalvojo, kad jau nebepatogu, todėl rugius nusprendė auginti pati.

J.Kygienė: „Kai rišu sodą, stengiuosi, kad bloga energetika, pyktis, suirzimas nepersiduotų. Darau tai su švaria energija, gražiomis mintimis, kad tiems namams persiduotų ramybė ir darna. Juk kitas sodo pavadinimas – dangus, po juo susirinkę šeimos nariai turi darniai sugyventi, taip, kaip šiaudelis prie šiaudelio stipriais mazgeliais surišti.“

„Ši mintis labai įdomi pasirodė tėviškėje gyvenančiam tėvukui, nes jis dar mena iš vaikystės, kaip sėdavo rugius, o štai dabar skėsčioja rankomis iš nuostabos, kad po tiek metų vėl kažkam prisireikė, – šypsosi kūrėja. – Tad rugius sėti ėmėsi pats, man nepatiki, nes, sako, nemoku taip, kaip reikia. O aš mielai perleidau jam tą funkciją, nes taip jis jaučiasi labai reikalingas.“

Rugio šiaudas yra be galo tvirta medžiaga. Nors sodų rišimas yra tokia amato rūšis, kuri ilgai neišlieka, nes tai ne keramika ar medis, sodų rišėja mano, kad juos galima išlaikyti ilgėliau, pavyzdžiui, Dailės muziejuje vienas sodas buvo išsilaikęs 100 metų, o jai pačiai savo sodą pavyko išlaikyti 25 metus.

Anot tautodailininkės, sodas, kaip ir visi nuostabūs dalykai, yra genialiai paprastas dalykas. Jam sukurti reikia tik šiaudų, kantrybės ir mokėti surišti vieną vienintelį mazgą. Tai pagrindas. O paskui tiems, kurie nori, viskas ir pavyksta. Įgudęs rišėjas vidutinio dydžio sodą gali surišti per du vakarus.

Kuriant sodą pirmiausia svarbu įvaldyti rišimo techniką. Būtina išlaikyti dydžius, formą, proporcijas. Bet šalia – kūryba. Kaip ir audėjos neišaudžia dviejų vienodų audinių, taip ir dviejų tokių pačių sodų nesuriši. Kiekviena meistrė savaip prideda detales ir sukuria raštą.

Užkoduotos prasmės

„Sodo prasmė – pasaulio modelio simbolis. Sodas, kaip ir pasaulis, sukasi, o geometrinės figūros jame susideda iš trikampėlių ir keturkampėlių. Visi jie, lyg mūsų abėcėlės raidės, turi savo reikšmes. Tai paprasčiausi universalias prasmes turintys elementai, būdingi daugelio tautų kultūrai: trikampiai – dvasios ženklai, keturkampėliai – materijos. Klasikiniame sode viena trikampio viršūnė nukreipta į viršų, kita žemyn – tai generuoja kosminę energiją iš dangaus ir žemės į centrą.

Žmogaus gyvenime viskas turi būti subalansuota – ir dvasiniai, ir materialiniai dalykai. Jei linkstama į vieną ar kitą pusę, atsiranda disharmonija. Taigi sodas yra dvasios ir materijos dermė, kurios kiekvienam žmogui reikėjo visais laikais. Tebereikia ir šiandien. Visos soduose esančios geometrinės figūros yra visiškai tokios pačios, kaip ir audiniuose, medžio drožiniuose. Tik sode jos sudėtos į menišką trimatę erdvę“, – dėsto tautodailininkė.

Saulutės soduose simbolizuoja gyvybę – kaip ir ant margučių lukšto, kalviškose saulutėse, kryžių viršūnėse, audžiamose juostose. Paukšteliai – lyg tarpininkai tarp šio ir kito pasaulio, o gal net žmogaus sielos, skrydžio, polėkio simbolis. Pasidomėjęs dabar kiek primirštomis simbolių reikšmėmis, sodą gali perskaityti kaip raštą, suprasti jo filosofiją.

Domisi jaunimas

„Mokau rišti sodus savo mokinius, dažniausiai rengiame pamokėles prieš Kalėdas, kai reikia žaisliukų eglutei papuošti ar dovanėlių draugams, artimiesiems, – pasakoja Jūratė. – Anksčiau sodų rišimo pagrindus buvau įtraukusi į Kauno kolegijos Druskininkų skyriuje turizmo ir viešbučių vadybą studijuojančių jaunuolių mokymo programą, nes kaip gi įkūręs kaimo sodybą nežinosi šio amato? Labai smagu, kad vis daugiau jaunimo domisi sodų rišimu, rengiu edukacijas, į jas ateina ne tik vaikai, bet ir jaunimas, suaugę vyrai ir moterys klauso mano pamokymų, uoliai veria šiaudus ir riša mazgelius. Smagu, kai jiems pavyksta.“

Anot pedagogės, menų klasės palubėje kabo autentiškas, šiaudinis sodas – ne tik dėl jaukumo ir šilumos, bet ir kad vaikams tai nebūtų svetima – pamatę susidomi, klausinėja. O štai mokyklos vestibiuliai ir koridoriai išpuošti sodais iš baltų plastikinių šiaudelių, nes šiaudinis trapus, o tokį jau galima išnešti ir į lauką, derinti su kitomis detalėmis, pavyzdžiui, girliandomis. Kovo 11-osios progai kūrė ir trispalvius sodus.

„Sodų formos labai populiarios visame pasaulyje, tarkime, švedai, kuriuos laikau stipriais interjero dizaineriais, kuria sodų formos šviestuvus, tik ne iš šiaudų, o iš varinių vamzdelių, tad ko gi mums atsilikti? Tereikia pradėti kurti ir idėjos pačios gimsta“, – šypsosi pedagogė.

Tiesa, namuose šiandien neliko nė vienos sodo – užsakovė atvažiavo vieno, o išsivežė tris. Teks atnaujinti ekspoziciją.

Anot sodų rišėjos, paklausa gana didelė. Užsisako įvairioms progoms, draugams dovanų, vestuvėms, gal kiek rečiau krikštynoms. Sodas visuomet buvo gerovės simbolis. Dovanojant jį jaunavedžiams buvo linkima gero gyvenimo. Į sodą tuomet būtinai įterpdavo jaunavedžių figūrėles, kitus papuošimus, nes jų gausybė reikšdavo, kad jaunavedžiams linkima kuo daugiau materialios ir dvasinės gerovės.

Labiausiai džiugina, kad derinant darbą su užsakovu užsimezga ypatingas ryšys. Kiekvienas užsakymas lyg atskira istorija. Štai kartą sulaukė skambučio jau po vidurnakčio. Skambino tolimųjų reisų vairuotojas, kažkur iš Anglijos. Atsiprašęs, kad tik tokiu paros metu turi laisvo laiko, paprašė padaryti jam sodą, nes tai – jo gyvenimo svajonė. Pakabinęs atsiuntė nuotrauką. Toks šiltas atgalinis ryšys – didžiausia dovana.

Anot J.Kygienės, anksčiau ji stengdavosi sodą daryti gana sudėtingą. Vėliau formos išsigrynino – dabar gražiausios paprastos, klasikinės formos. Beje, toks formų paprastumas labai gražiai dera šiuolaikiniuose interjeruose, labiau nei liaudies meistro skonio. Kai žmonės užsako sodus į naujus namus, tos minimalistinės lengvos formos nepaprastai tinka.

„Kai rišu sodą, stengiuosi, kad bloga energetika, pyktis, suirzimas nepersiduotų, – sako pašnekovė. – Darau tai su švaria energija, gražiomis mintimis, kad tiems namams persiduotų ramybė ir darna. Juk kitas sodo pavadinimas – dangus, po juo susirinkę šeimos nariai turi darniai sugyventi, taip, kaip šiaudelis prie šiaudelio stipriais mazgeliais surišti.“

Rekomenduojami video