Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Sentikiai: nuo uždarumo iki išėjimo į visuomenę

XXI a. emigracija tapo visuotiniu reiškiniu. Kartais domėdamiesi tolimais dalykais visiškai nepastebime, kad šalia yra žmonių, apie kuriuos galbūt žinome labai mažai. Taip būtų galima pasakyti apie sentikius. Kadaise religinių persekiojimų prispausti sentikiai, gausiai emigravę iš Rusijos į atokias šalies vietas ir kitas valstybes, ir šiais laikais stengiasi išsaugoti savo tikėjimą, tradicijas ir, be abejo, maldos namus.

Patyrė persekiojimus

Sentikiai – rusų stačiatikių atšaka, nepripažįstanti Rusijos bažnyčios reformos, įvestos 1653–1656 m. patriarcho Nikono įsakymu. Tuometinis Maskvos patriarchas stengėsi suartėti su Konstantinopolio cerkve ir ėmėsi vykdyti bažnytinę reformą, kurios tikslas buvo suvienodinti pamaldų knygų tekstus, liturgines apeigas su Bizantijos graikų apeigomis. Nuo seno rusai žegnojosi dviem pirštais, meldėsi pagal senas knygas, pripažino senas ikonas, krikštijo panardindami į vandenį, todėl tradicijų keitimas sukėlė nemažą pasipriešinimą. Patriarcho Nikono sukviesti dvasininkai įtvirtino reformas ir prakeikė besipriešinančius naujovėms. Tuomet ir įvyko pravoslavų bažnyčios skilimas į dvi savarankiškas – stačiatikių ir sentikių – bažnyčias. Reforma buvo remiama valstybinės valdžios, vykdoma prievarta, o nepaklusę jai sentikiai vadinti „raskolnikais“ (liet. skaldytojais). 1667 m. jie atskirti nuo Rusijos stačiatikių bažnyčios. Prasidėjo jų persekiojimas, trukęs iki 1905 m. Dar XVII a. pabaigoje, neapsikentę persekiojimų, sentikiai ėmė bėgti iš tėvynės.

Yra dvi pagrindinės sentikystės kryptys – popiai ir bepopiai. Pirmieji pripažįsta dvasininkijos institutą, antrieji – nepripažįsta.

Šiandien sentikių bendruomenių yra Rusijoje, Baltarusijoje, Latvijoje, Estijoje, Lietuvoje, Moldovoje, Lenkijoje, JAV, Kanadoje, Lotynų Amerikoje. Dauguma tikinčiųjų – rusų tautybės, bet yra baltarusių, ukrainiečių, suomių, estų, karelų ir kt. Vien Rusijoje yra daugiau nei du šimtai daugiausiai neregistruotų bendruomenių, sentikių iš viso yra apie 2 mln. 1971 m. Maskvos patriarchas panaikino anatemą – sentikių atskyrimą nuo bažnyčios, bet dauguma jų nesugrįžo į stačiatikių bažnyčią.

Sentikiai Rokiškio krašte

Pirmoji rusų sentikių maldykla buvo pastatyta 1710 m. Girelėje, šalia Kriaunų, ir išstovėjo iki 1819 m., kol buvo perkelta į Bobriškį (Kriaunų sen.). Tai, kad pirmieji maldos namai buvo Rokiškio krašte, rodo kartu su Girele minimi Bobriškio, Stirniškio kaimai, esantys vienoje Sartų ežero saloje. Sentikių bendruomenė ir maldykla Maineivose atsirado XV a. antroje pusėje, Miliūnuose – 1812 m. Abejojama dėl tikslios Sipailiškio ir Butkūnų maldos namų pastatymo datos.

1907 m. Lietuvoje gyveno apie 81 tūkst. sentikių. 1935 m. Rokiškio krašte jų buvo 5 tūkst. 295. Jie priklausė trims socialinėms grupėms: valstiečiams, miestelėnams ir pirkliams. Svarbiausius jų pragyvenimo šaltiniu tapo žemdirbystė, tačiau Miliūnų bendruomenėje nemažai sentikių vertėsi medžio darbais – buvo račių, dailidžių, stalių, lentų pjovėjų. Gyvenantieji Kriaunų apylinkėse vertėsi žvejyba.

Apskritai Lietuvos sentikius buvo galima laikyti pasiturinčiais žmonėmis. Socialinis statusas lėmė, kad, prasidėjus sovietinei okupacijai, kai kurie sentikiai buvo suimti, represuoti, sunaikinti.

Kas lėmė maldos namų architektūrą?

Lietuvoje sentikių bendruomenės saugumo sumetimais dažniausiai kūrėsi atokesniuose kaimuose, tarp miškų. Manoma, tai lėmė ir statybos medžiagų parinkimą bei pastatų architektūrą: pastatų sienos suręstos iš tašytų sienojų, išorės sienos dažniausiai nedažytos, dekoro elementai nesudėtingi. Cerkvės beveik nesiskiria nuo gretimų namų, jų paskirtį išduoda tik įvairūs bokšteliai – varpinės, taip pat aklini, atgręžti į rytus fasadai. Sentikių cerkvių salės kartais išilgai dalomos į vyrų ir moterų puses. Kai kuriose Lietuvos gyvenvietėse šventyklos suremontuotos, dažniausiai aktyvių sentikių bendrijų pastangomis ir lėšomis, kitur, išsikėlus sentikiams, nyksta. Sentikių mediniai maldos namai – svarbūs istorijos ir kultūros paveldo objektai.

Sentikiai buvo puikūs dailidės, tad medį meistriškai paruošdavo statyboms, todėl maldos namai atlaikydavo šimtmečius. Rokiškio krašto sentikių maldos namai yra tradicinės pailgos formos, su bokšteliais. Šių žmonių santūrus gyvenimo būdas  atsispindėdavo ir architektūroje. Čia vengiama puošnumo, slavams būdingo skaisčiai raudonos ir mėlynos spalvų ryškumo.

Seniausia ir jauniausia

Mūsų rajone viena žinomiausių cerkvių – Bobriškio. Jai būdingi Šiaurės Rusijos barokinių medinių cerkvių architektūros bruožai. Iš kitų rajone esančių šventovių ji išsiskiria puošniu drožinėtu balkonėliu. Tai viena seniausių sentikių cerkvių, kultūros paveldo objektas.

2010 m. Lietuvos sentikių bažnyčia minėjo sentikystės įtvirtinimo Lietuvoje 300 metų jubiliejų. Ta proga Rokiškio turizmo informacijos centras 1 tūkst. egzempliorių tiražu išleido leidinį „Lietuvos sentikių kultūros paveldui – Bobriškio cerkvei – 300 metų“. Jame lietuvių ir rusų kalbomis pateikta sentikių bendruomenės emigracijos pradžia, jų kūrimosi ir gyvenimo sąlygos Lietuvoje bei Rokiškio krašte. Leidinyje gausu nuotraukų iš religinių apeigų, švenčių, taip pat dokumentų kopijų, rašoma apie giedojimui skirtas knygas, prašytas senąja bažnytine slavų kalba. Daug dėmesio skirta pasakojimams apie ikonas, perduodamas iš kartos į kartą vyriausiajam sūnui arba dukrai.

Rokiškyje esanti sentikių cerkvė išsiskiria iš kitų maldyklų, nes yra apmūryta. Ji bene jauniausia. Mat per Antrąjį pasaulinį karą po Miliūnų kaimo „nastavninko“ sušaudymo ir šio kaimo gyventojų represavimo viena didžiausių sentikių bendruomenių iširo. 1944 m. rugpjūčio pabaigoje dauguma tikinčiųjų pareiškė norą atkurti bendruomenę, tačiau tam  reikėjo patalpų maldos namams. Apskrities valdininkai pasiūlė: kurkitės Rokiškio gimnazijos bažnytėlėje, o kapines galima atidaryti Velniakalnyje, prie kalvarijų. Sentikiai nutarė išlikti solidarūs su katalikais, todėl pasiūlymo nepriėmė. Tada jiems leista kurtis buvusios rusų mokyklos patalpose. XX a. septintajame dešimtmetyje šie maldos namai buvo suremontuoti, t. y. atitraukti nuo kelio, apmūryti, pastatyta varpinė.

Rokiškio sentikių bendruomenės pirmininkė Ulita Čistova pasakojo, kad cerkvės remontui dosniai aukoja bendruomenės nariai. Iš kitur lėšų negaunama, nes pastatas neįtrauktas į kultūros paveldo sąrašą. Tikinčiųjų lėšomis suremontuotas cerkvės stogas, šalia esantis bendruomenei priklausantis pastatas (jame yra šarvojimo salė, patalpa giedotojams), pastatyta tvora. Nuolat prireikia lėšų eiliniam remontui. U. Čistova labai dėkinga visiems, darbu ir aukomis prisidedantiems prie cerkvės remonto, aplinkos tvarkymo: „Negalima palyginti, kaip aplinka atrodė prieš 10–15 metų ir dabar. Kas padarys, jei ne mes patys? Svarbu po savęs palikti gerus darbus. Aukas stengiamės surinkti per didžiąsias šventes, kai susirenka daugiau žmonių, nes eiliniais sekmadieniais Mišiose dalyvauja tie patys sentikiai, jų būna 5–10.“ Pasak moters, per Kalėdas, Velykas, Sekmines sueina 50–70 tikinčiųjų. Deja, pasigendama jaunimo.

Bene pirmoji

Anot tyrinėtojų, sentikių ir jų maldos namų istorija dar turi daug neišnagrinėtų, neaptartų klausimų. Dalis vertybių, esančių cerkvėse ar priklausančių privatiems asmenims, neviešinama bijantis vagysčių. Todėl svarbūs eksponatai, saugomi muziejų fonduose. Rokiškio krašto muziejus yra surinkęs žiniasklaidoje skelbtus straipsnius apie rajono sentikius, šios bendruomenės žmonių pasakojimus apie papročius ir kasdienybę, kitą informaciją. Švenčiant sentikystės įtvirtinimo Lietuvoje  300 metų jubiliejų, 2010 m. gegužės 11 d. muziejuje buvo atidaryta Lietuvos sentikių kultūros ir švietimo asociacijos fotoparoda, kurią parengė Vasilijus Degteriovas – minėtos asociacijos, Lietuvos kinematografininkų ir fotomenininkų sąjungų narys. Svečias pristatė informatyvias nuotraukas iš Lietuvos ir kitų šalių sentikių gyvenimo. Rajono savivaldybės Kultūros, turizmo ir ryšių su užsienio šalimis skyriaus vedėjas Petras Blaževičius 1997 m. yra išleidęs knygą „Rokiškio krašto sentikiai“, kurioje, be istorinių faktų, apžvelgiami sentikių papročiai. „Pabaigos žodyje“ autorius pripažino: parašyti knygą buvę sunku ne tik todėl, tai pareikalavo daug laiko ir pastangų, bet ir todėl, kad „toks bandymas šalyje buvo bene pirmasis. (…) Mano uždavinys buvo praminti takelį į didesnį kelią.“

Rengiant šį straipsnį, remtasi minėtoje knygoje pateiktais faktais ir statistika bei Rokiškio krašto muziejaus fonduose sukaupta medžiaga.

Rekomenduojami video