Vai­kys­tė­je daž­nas pa­ty­rė­me ko­lek­cio­na­vi­mo karšt­li­gę. Net sun­ku pa­ti­kė­ti, ką rin­ko mū­sų se­no­liai ir ką ren­ka šian­die­nos ko­lek­cio­nie­riai – mo­li­nu­kus, minkš­tus žais­lus, lė­les, mo­ne­tas, šo­vi­nius, alaus ar vy­no kamš­te­lius, se­nus te­le­fo­no apa­ra­tus, įvai­rius pro­se­ne­lių daik­tus, kny­gas su au­to­gra­fais, ke­lio­nių at­vi­ru­kus, ki­no ar te­at­ro bi­lie­tus, ra­šik­lius, mu­zi­ki­nes plokš­te­les, net drus­ki­nes, pi­pi­ri­nes, že­mę, cuk­raus pa­ke­lius...

 Aly­taus ra­jo­ne, Bun­džių kai­me, gy­ve­nan­ti Vi­ta Zy­ku­tė per sep­ty­ne­rius me­tus sa­vo na­muo­se su­kau­pė per 200 se­no­vi­nių su­vo­žia­mų kep­tu­vių ir ke­pi­mo for­mų, ke­lio­li­ka se­nų elek­tri­nių kep­tu­vių. Pa­klaus­ta, ko­kių pa­ža­dų ji sau dar tu­rin­ti, ati­ta­rė: „Pa­ža­dai sau? My­lė­ti gy­ve­ni­mą, per­duo­ti tra­di­ci­jas, švies­ti, da­lin­tis in­for­ma­ci­ja. Au­ga duk­ry­tė, rei­kia pa­ro­dy­ti, kaip mes au­go­me, to­liau ji jau spręs pa­ti, kas pa­tin­ka, kas įdo­mu.“ Apie po­mė­gius, ku­rie ta­po gy­ve­ni­mo bū­du, nuo­šir­džiai su pa­kva­to­ji­mais pa­sa­ko­ja Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos bu­hal­te­ri­nės ap­skai­tos spe­cia­lis­tė Vi­ta ZY­KU­TĖ, ją kal­bi­na Al­do­na KU­DZIE­NĖ.

– Jūs esa­te bu­hal­te­rė, jų die­nos – ap­krau­tos skai­čiais. O kur skai­čiai, su­klys­ti ne­va­lia, tad vy­rau­ja mi­tas, kad bu­hal­te­ri­nės ap­skai­tos spe­cia­lis­tai su­lin­dę į skai­čius, niū­rūs ir be kū­ry­bos. Jūs gi tos kū­ry­bi­nės ug­ne­lės tu­ri­te tiek, kad vi­sa su­tal­pin­ti ir pa­vež­ti ge­ro vil­ki­ko pri­reik­tų. Jūs – iš­im­tis ar ir vi­si bu­hal­te­riai to­kie iš­ra­din­gi?

– Vi­si. Ko­le­gės ne­pa­neigs (kva­to­ja).

Bu­hal­te­ri­ja man – dar­bas, svar­bus tiek, kiek svar­būs ir ki­ti dar­bai. My­lė­ti rei­kia vi­sa, ką da­rai. Ta­čiau šis dar­bas ga­nė­ti­nai ne­jud­rus, tai – tas me­tas pa­ro­je, ku­ris ma­ne su­stab­do, pri­ver­čia pa­bū­ti vie­no­je vie­to­je, ne­nu­si­laks­ty­ti (juo­kia­si). Ki­taip die­nos pa­bai­go­je pa­pras­čiau­siai nu­griū­čiau iš fi­zi­nio nuo­var­gio. Ne­ga­liu ra­miai. Su mei­le kal­ti­nu ge­nus.

– De­vy­nias ga­ly­bės tu­ri­te po­mė­gių: ka­lė­di­niai žais­liu­kai, vai­kiš­ki ve­ži­mė­liai, taš­kuo­ti in­dai, bet prieš bly­nų šven­tę, Už­ga­vė­nes, no­ri­si kal­bė­ti apie se­no­vi­nes kep­tu­ves, ku­rių tur­būt tu­ri­te tiek daug, kad pa­čiai vi­sų ne­pa­vyks­ta su­skai­čiuo­ti. Ar vis dar esa­te se­nų kep­tu­vių pa­ieš­ko­je?

– O taip! Kep­tu­vės ma­no aist­ra! Tu­riu jų jau per 200 vie­ne­tų. Ir vis kas­kart, ga­vus ne­ma­ty­tą su­vo­žia­mą kep­tu­vę į ran­kas, pa­si­džiau­giu, kad vis dar yra kuo ma­ne nu­ste­bin­ti. Nors tie kar­tai re­tė­ja, ti­kiu, kad vil­tis mirš­ta pas­ku­ti­nė. No­rė­tų­si su­ras­ti dau­gu­mą…

– Tur­būt ir iš­ran­kes­nė ta­po­te, ieš­ko­te ne bet ko­kių, o au­ten­tiš­kų, su is­to­ri­ja? Ar jau ra­miau pra­ei­na­te pro an­ti­kva­ria­tus, sen­daik­čių tur­ge­lius?

– Pra­ei­ti ra­miai ne­pa­vyks­ta, ge­rai, kad ir vy­ras ten ko nors ieš­ko, tad in­te­re­sai ne­si­ker­ta. Bet ne­už­si­bū­na­me – žvilg­tel­na­me, kas do­mi­na, ir žy­giuo­ja­me to­liau. O iš­ran­ku­mu to ne­pa­va­din­čiau – kam ap­si­krau­ti tuo, ką jau tu­ri? Na­tū­ra­lu, kad ko­lek­ci­jai ieš­kai to, ko dar ne­tu­ri.

– Ne kar­tą esa­te eks­po­na­vu­si kep­tu­vių ko­lek­ci­ją, kur jas lai­ko­te pa­si­bai­gus pa­ro­doms? Ar au­ten­tiš­kos dva­sios kep­tu­vių mu­zie­jaus ne­sa­te įkū­ru­si?

– Ši­tas vi­sas tur­tas po pas­ku­ti­nės pa­ro­dos iš­rū­šiuo­tas ir su­dė­tas į dė­žes pa­gal ke­pi­nius, po­bū­dį, lai­ko­tar­pį. Taip leng­viau su­ras­ti, pa­tik­rin­ti, ar tik­rai nau­jai ras­ta, siū­lo­ma kep­tu­vė ski­ria­si nuo tu­ri­mos.

No­rė­tų­si jas iš­eks­po­nuo­ti, da­lin­tis in­for­ma­ci­ja su vi­suo­me­ne. Taip, ne­at­me­tu min­ties apie mu­zie­jų, bet, kaip kar­tais pa­juo­kau­ju, no­rint įsteig­ti mu­zie­jų – tek­tų par­duo­ti vi­sas kep­tu­ves. Ir tai, už­tek­tų tik pra­džiai. Tuo­met, po il­gų tau­py­mų ir sta­ty­mų, ga­liau­siai ne­bū­tų ką eks­po­nuo­ti. Tad kol kas tai tik sva­jo­nės. Bet esu at­vi­ra pa­siū­ly­mams.

– Ko­lek­ci­ja tur­būt ver­čia plės­ti is­to­ri­nes ži­nias – kas, kur, ka­da ir iš ko pa­ga­mi­no, kas nau­do­jo ir kiek lai­ko?

– La­bai trūks­ta in­for­ma­ci­jos apie kep­tu­vių ga­my­bą. Net buk­le­tė­liai, ka­dais pri­de­da­mi prie jų, kaip pre­kės, sun­kiai su­ran­da­mi, nes daž­niau­siai bū­da­vo iš­me­ta­mi tik įsi­gi­jus kep­tu­vę.

Džiau­giuo­si, jei­gu kaž­kas pa­pa­sa­ko­ja par­duo­da­mos ar do­va­no­ja­mos kep­tu­vės is­to­ri­ją. Apie ga­min­to­jus ži­nau ne­daug. Ant dau­gu­mos ma­no am­žiaus kep­tu­vių yra ga­myk­lų žy­mė­ji­mai, ta­čiau tų ga­myk­lų se­niai ne­bė­ra po san­tvar­kos pa­si­kei­ti­mo, tad ir in­for­ma­ci­ją apie jas su­ras­ti tik­rai su­dė­tin­ga.

Iš­im­tis Šve­di­jos, Da­ni­jos, Nor­ve­gi­jos kep­tu­vės – apie jas in­for­ma­ci­jos vie­nur ar ki­tur su­ran­du.

Anks­tes­nės, kal­vių dar­bo kep­tu­vės, ap­skri­tai be žy­mė­ji­mų. Bet kiek­vie­na jų uni­ka­li ir sa­vi­ta, kaip ir ją pa­ga­mi­nęs meist­ras. Bū­na iš­kal­ta ir teks­tas ar her­bo užuo­mi­nos. To­kios įdo­miau­sios. Ant vė­les­nių iš­lie­da­vo re­cep­tus ar kon­kre­čių kep­tu­vių se­ri­jos nu­me­rius.

– Tai­gi, tos kep­tu­vės su iš­lie­ji­mais, ar vi­sus iš­gra­vi­ruo­tus įra­šus, re­cep­tus įma­no­ma per­skai­ty­ti ir su­pras­ti.

– Re­cep­tus – dau­gu­mo­je taip. Ži­no­ma, tai pri­klau­so nuo kep­tu­vės būk­lės. Bet esu to­kių už­ra­šų ap­ti­ku­si tik ant kros­nies var­to­mų čir­vi­nių bly­nų kep­tu­vių. Esu su­ti­ku­si iš­lie­tų re­cep­tų lie­tu­vių, vo­kie­čių ir lat­vių kal­bo­mis. Bū­na la­bai įdo­mu su­ži­no­ti, kuo ski­ria­si skir­tin­gų ša­lių re­cep­tai. O va žy­mė­ji­mai, net jei­gu ir įskai­to­mi, – daž­niau­siai lie­ka pa­slap­ti­mi.

– Ku­ri kep­tu­vė bran­giau­sia fi­nan­si­ne pras­me? O ku­ri kep­tu­vė dau­giau vi­di­nio džiaugs­mo, ža­ve­sio su­tei­kia?

– Šian­dien fi­nan­si­ne pras­me bran­giau­sia yra elek­tri­nė kep­tu­vė, skir­ta kep­ti os­ti­jas šv. Mi­šių kon­ce­leb­rai. Jas nau­do­da­vo tik šven­ti­kai. Be­je, ji jau ne­be­vei­kian­ti, ta­čiau tiek re­ta, kad ei­li­nis žmo­gus ka­žin ar ka­da yra ma­tęs ar net pa­gal­vo­jęs apie to­kią. Nuo­sta­bu, kad kaž­kas ją ra­dęs pir­miau­sia pa­gal­vo­ja apie ta­ve, pa­skam­bi­na, pa­siū­lo. O ma­lo­niau­sia var­ty­ti kal­vių dar­bo kep­tu­ves to­mis il­go­mis ran­ke­no­mis, sun­kias, ne­pa­to­gias. Su­vo­kiant, kad baž­ny­ti­nes plot­ke­les kep­da­vo vie­nuo­lės, mo­te­rys, ir kad kep­tu­vės bu­vo stip­riai įkai­tu­sios, įver­ti­ni, koks tai bu­vo at­sa­kin­gas pro­ce­sas kiek­vie­ną die­ną daug kep­ti, kad vi­siems pa­kak­tų. Ti­ta­niš­kas, ne­pa­pras­tai sun­kus ir var­gi­nan­tis bu­vo šis dar­bas.

– Ir keis­tas Jums tur­būt pa­si­ro­dys ma­no klau­si­mas – ka­da bus ga­na? Ar ko­lek­ci­nin­kai iš tie­sų šiek tiek pa­mi­šę?

– Sa­ko­ma, kad ko­lek­cio­na­vi­mas – pir­mas žings­nis į be­pro­ty­bę. Taip, mes tarp ko­lek­ci­nin­kų daž­nai pa­juo­kau­ja­me, kad „vi­si mes vie­no­je pa­la­to­je gu­lė­si­me“ (juo­kia­si). Bet ati­džiau pa­žiū­rė­jus – vi­si mes sa­vaip pa­mi­šę: vie­ni la­bai mėgs­ta žve­jo­ti, ki­ti au­to­mo­bi­lius, tre­ti vil­nos vė­li­mą... Ir vi­si taip pa­čiai ten in­ves­tuo­ja­me sa­vo lai­ką ir fi­nan­sus. Tik ne vi­si tai skai­čiuo­ja. Ma­no ko­lek­ci­ja gal la­biau ap­čiuo­pia­ma, bet su­tei­kia džiaugs­mo ir at­si­pa­lai­da­vi­mo tik­rai ne ma­žiau ne­gu kaž­kam, pa­vyz­džiui, gė­lių so­di­ni­mas.

– Už­ga­vė­nės ant no­sies ga­lo. Kiek ir ko­kios kep­tu­vės ga­li ti­kė­tis bū­ti įdar­bin­tos?

– Lai­kau­si tra­di­ci­jų. Taip da­rė ir da­ro ma­no ma­ma, taip da­ro­me ir mes su se­se­ri­mi. Už­ga­vė­nėms mil­ti­niai bly­nai ant kep­tu­vės ir čir­vi­niai bly­nai. Šį­kart pas­ta­rie­ji bus ke­pa­mi lau­ke ant kros­ne­lės! Ma­no džiaugs­mui vy­ras nu­pir­ko ir su­tvar­kė se­no­vi­nę kros­ne­lę. Jau iš­ban­dėm.

– Ko­kių pa­ža­dų sau tu­ri­te?

– Pa­ža­dai sau? My­lė­ti gy­ve­ni­mą, per­duo­ti tra­di­ci­jas, švies­ti, da­lin­tis in­for­ma­ci­ja. Au­ga duk­ry­tė, rei­kia pa­ro­dy­ti, kaip mes au­go­me, to­liau ji jau spręs pa­ti, kas pa­tin­ka, kas įdo­mu.

– Jūs ta Zy­ku­tė, ku­ri su­da­rė Zy­kų gi­mi­nės ge­ne­a­lo­gi­nį me­dį, ku­rio šak­nys sie­kia apie 1700 me­tus? Zy­kai ki­lę iš Zy­kų kai­mo. Šia­me rei­ka­le be skai­čių (tu­riu min­ty­se Jū­sų spe­cia­ly­bę) tur­būt iš­si­vers­ti bū­tų bu­vę ne­įma­no­ma?

– Pa­ga­vot. Taip, te­ko to­kį dar­bą dirb­ti. Ir tai bu­vo ne­pa­pras­tai įdo­mu ir ma­lo­nu! Kiek gy­ve­ni­mo is­to­ri­jų iš­girs­ta, kiek in­for­ma­ci­jos su­ži­no­ta! Čia ne­ga­li­ma ap­si­ri­bo­ti tik skai­čiais – ši is­to­ri­ja skai­čiuo­ja­ma is­to­ri­jo­mis. Gy­ve­nu­sių žmo­nių is­to­ri­jo­mis. Baž­ny­ti­nė­se met­ri­ko­se skai­čiai – gi­mi­mo, krikš­to, ve­dy­bų ar mir­ties da­tos. Ta­čiau ten taip pat ap­ra­šy­ta daug su tuo su­si­ju­sios in­for­ma­ci­jos – kas da­ly­va­vo krikš­ty­no­se, kiek me­tų bu­vo jau­nie­siems (oi, me­la­gių bū­ta!), nuo ko nu­mi­rė ve­lio­nis. Iš­ti­sos is­to­ri­jos.

Ge­rai, kad bu­vo tie Zy­kai ga­na sės­lūs, dau­gu­ma ki­lę iš to vie­no kai­mo, tad vi­sa in­for­ma­ci­ja ga­na kon­cen­truo­tai su­gu­lu­si ke­lio­se, gre­ti­mų pa­ra­pi­jų kny­go­se. Dėl to tik­riau­siai ir bu­vo vie­to­vė pa­va­din­ta Zy­kų pa­var­de.