Gamtininkas, rašytojas Selemonas Paltanavičius tiki, kad vaikų smalsumas dažnai nugali baimę. „Kai studijuojame rupūžiuko akių grožį, vaikai nė neprisimena, kad močiutė kalbėjo, koks jis bjaurus, visi nori jį palaikyti delne“, – sako daugybės knygų apie gamtą autorius.

Ne taip seniai išleidęs gausiai iliustruotus pasakojimus „Gyvas miško pasaulis“, „Gyvas vabzdžių pasaulis“, o netrukus knygoje „Lietuvos paukščiai. Su tikrais gamtos garsais“ vaikams padėsiantis atskirti paukščių balsus gamtininkas nusprendė papasakoti ir apie šaltakraujus.

„Varlės, žalčiai, rupūžės, driežai, vėžliai – ne pasakų personažai, bet mūsų gamtos dalis, kuri tyliai nyksta. Žinome apie juos labai mažai, o tai, ką žinome, dažnai primena pasakas. Norėjau, kad vaikai ir suaugusieji pažintų ne baubus, o tikrus, sudėtingus mūsų evoliucijos gyventojus“, – sako S.Paltanavičius.

Vaikams nuo 7 metų ir visai šeimai skirtą knygą „Šaltakraujai“ išleido leidykla „Alma littera“.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad šaltakraujų Lietuvos gamtoje ne tiek ir daug. Gal  klaidinga taip manyti? 

Šaltakraujai – ypatingi stuburiniai gyvūnai, kuriuos sieja tam tikros fiziologinės savybės. Mūsų keturių metų laikų cikle sudėtingas jų gyvenimas turi didelę prasmę, nes tik taip jie gali išlikti. Lietuvoje žuvų yra apie 100 rūšių, roplių – 7, varliagyvių – 13. Žuvims pasisekė labiau, o ropliai ir varliagyviai negali pasigirti individų gausa: kai kurios rūšys yra retos, ne visiems pažįstamos. Jų nykimo tendencijos kelia susirūpinimą.

Ar tikrai šaltakraujų kraujas šaltas?

Šaltakraujai yra tokie – jų kūno temperatūra priklauso nuo aplinkos temperatūros. Todėl šaltuoju metu būna šaltas ne tik jų kraujas, bet ir visi gyvūno raumenys, audiniai, organai. Kadangi jokių kūno apdangalų, pavyzdžiui, šilto kailio, jie neturi, pakelti savo temperatūros arba išlaikyti ją nuolatinę negali. Vadinasi, gyventi tenka taip, kaip yra, o tai – pats tobuliausias prisitaikymas ir garantija išlikti.

Tiesa, reikėtų žinoti ir tai, kad panašiai kaip šaltis jiems pavojinga šiluma ir karštis – perkaitę šie gyvūnai žūsta netgi dažniau.

Šaltakraujį gyvūną paimti į rankas – ne visada malonu. Visi jie šalti ir slidūs?

Jie tikrai šalti – juk šaltakraujai! Taigi rankų nuo jų nesušilsi (juokiasi). Tačiau sakydami, kad jie ,,slidūs“ ir ,,šalti“, kartojome daug sykių girdėtą šių gyvūnų nepažįstančių žmonių išankstinę nuomonę. Atrodo, ji – paveldima, mamos ir močiutės savo vaikams ir anūkams puikiai ją perteikia. Šis manymas nėra jau toks nekaltas – nukenčia žalčiai, angys, bekojai driežai gluodenai, kuriuos kai kas vadina varinėmis gyvatėmis, netgi rupūžės ir varlės.

Ar tokią baimę galima įveikti? Galima! Tereikia paimti į rankas nors patį mažiausią rupūžiuką, jį apžiūrėti, pasidžiaugti ir paleisti. Džiaugsitės nugalėję baimę – tai, ko visiškai nereikia!

S.Paltanavičius: „Šiandien žinome ir mokome vaikus, kad gamtoje nereikia nieko bijoti! Tačiau tai nereiškia, kad galime elgtis netinkamai. Su gamta, su mūsų mielais šaltakraujais turime gyventi kaimynystėje – negalima jų liesti, imti, skriausti ar naikinti.“

Šiandien žinome ir mokome vaikus, kad gamtoje nereikia nieko bijoti! Tačiau tai nereiškia, kad galime elgtis netinkamai. Su gamta, su mūsų mielais šaltakraujais turime gyventi kaimynystėje – negalima jų liesti, imti, skriausti ar naikinti.

Apibūdinkite šaltakraujus. Kokių išskirtinių bruožų jie turi?

Šaltakraujai nepasižymi intelektu, jų nei prisijaukinsi, nei namuose laikysi. Tačiau stebėdamas supranti, kad savo namuose šie gyvūnai, netgi žuvys, yra išmanūs, gebantys ne tik medžioti, bet ir pavojų išvengti. Gamtoje tai – itin svarbu.

Dauginasi jie irgi įdomiai. Žuvų ikrai, pavyzdžiui, vystosi tam tikrą laipsniadienių skaičių. 10 laipsnių temperatūros vandenyje lydekos ikrams prireiks pastovėti 14 dienų, jei vanduo bus 14 laipsnių, lervutės išsiris po dešimties dienų.

Panašiai vystosi ir varlių, roplių kiaušiniai. Unikali yra netikroji roplių gyvavedystė, kai gluodeno ar angies patelė kiaušinius nešioja ir peri savo kūno ertmėje.

Ne mažiau unikalus ir ilgas įmygis, kai varlės ir ropliai iki pusės metų praleidžia nejudėdami. Visą tą laiką jie nevartoja maisto, tačiau gyvybinės funkcijos palaikomos.

Kaip šie gyvūnai prisitaiko prie mūsų klimato, ypač prie šaltų žiemų?

Išgyventi žiemą jie gali tik nunirę į gilius urvelius, po kelmais. Nė vienam gyvūnui  neįmanoma išlikti sveikam žemesnėje nei 0 laipsnių temperatūroje. Taigi žiemą jie miega. Ir miega ten, kur žiema nepasiekia.

Nerimą kelia tai, kad šiandien varliagyviai ir ropliai išgyvena atvirkštinį procesą – jų žiemos miego, nejautros laikas gerokai sutrumpėjo. Šiuo metu žalčiai, driežai, angys prabunda vasarį ar kovą, o anksčiau jie prabusdavo balandžio gale. Sunku pasakyti, kokių pasekmių sukels toks skubėjimas, natūralioje gamtoje to būti neturėtų...

Kuo šaltakraujai svarbūs mūsų ekosistemai? Kokias funkcijas jie atlieka? 

Jie svarbūs mūsų gyvajai mitybos grandinei – juk žuvimis, varlėmis, ropliais minta daug gyvūnų. Kai kurie jų netgi specializavosi. Pavyzdžiui, erelis žuvininkas gaudo tik žuvis, gana retas pas mus paukštis – gyvatėdis – gaudo žalčius, angis, gluodenus, driežus. Ne visada reikėtų galvoti apie vienų ar kitų gyvūnų naudą – jie užima savą ekologinę nišą, esmingai nekeisdami kitų rūšių ar jų grupių populiacijų. Daug svarbiau – gera jų būklė, liudijanti, kad gamtoje yra darna ir pusiausvyra.

Ar Lietuvoje esama nykstančių rūšių? Kokia žmogaus veikla joms labiausiai kenkia? 

Nyksta ar labai retos tapo kai kurios žuvų rūšys, kad ir skersasnukis, ūsorius, tačiau labiausiai neramu dėl visų varliagyvių ir beveik visų roplių. Net įprastos rusvosios varlės, paprastosios rupūžės tampa retos, kai kur jos netgi nyksta.

Visame pasaulyje varliagyviai drastiškai nyksta, ne geriau laikosi vėžliai, daug gyvačių, žalčių. Mūsų Raudonosios knygos sąrašuose yra balinis vėžlys, žalioji ir nendrinė rupūžės, kūmutė ir medvarlė, lygiažvynis žaltys. Šiek tiek geriau gyvuoja geltonskruostis žaltys, o štai angis – labai graži gyvatė – jau be galo reta.

Kas jiems kenkia? Visur reikia ieškoti žmogaus, pažeidusio jų buveines, neleidžiančio migruoti, nuodijančio jų aplinką ir tiesiog naikinančio. Liūdna tai konstatuoti, bet dar liūdniau, kad mažai kam tai rūpi. Arba – rūpi per mažai.

Kurį iš Lietuvos šaltakraujų galima vadinti nepelnytai pamirštu?

Mano atrodo, gerokai primiršti jie visi. Gal tik žuvis prisimename, bet tik tada, kai einame žvejoti. Nei varlių, nei roplių problemos nėra derama mūsų aplinkosaugos, gamtosaugos politikos dalis. Pasisekė baliniam vėžliui, kurio populiacija tik žmonių dėka buvo išsaugota, išgelbėta – dabar Lietuvoje gyvena iki 1000 šių vėžlių.

Istoriniu laikotarpiu geltonskruostis žaltys buvo toks svarbus lietuvių kultūroje ir buityje, kad apie tai kaip unikalų reiškinį rašė to meto užsienio kronikininkai. Dabar žalčio niekas neskriaudžia. Bet į savo namus neįleidžia, neateina jis žaisti su lietuvių vaikais. Liko tik istorija. 

Pamenu, vaikystėje su dėde eidavome gaudyti gyvačių, močiutė jas džiovindavo ir šerdavo kiaulėms. Kokių naudingų medžiagų jos turi?

Tai, kas buvo kitados, yra ne pati šviesiausia praeities pusė. Dabar to nėra ir jau nebus, o prisiminti būtina, tai – mūsų bendra istorija. Nemanau, kad džiovintos gyvatės naudingos, bent jau kiaulėms. Didžiausias dalykas čia – žmonių tikėjimas. Kas kita – gyvačių nuodai. Pirmiausia jie naudojami serumams, kurių prireikia, kai gyvatė įkanda, gaminti. Gyvačių nuodai naudojami ir vaistų gamyboje. Tačiau tokie nuodai imami ne iš gmtoje sugautų, o iš serpentariumuose laikomų roplių.