Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
„Scanorama 2021“: filmai grįžo į savo namus

Lapkričio 4–14 dienomis Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose vyko devynioliktas Europos šalių kino forumas „Scanorama“. Devynioliktą kartą renginio įkūrėja kinotyrininkė Gražina Arlickaitė sveikino pasiilgusius didelių ekranų. Kino menas surinko žiūrovus į savo tikruosius namus – kino teatrus.

Bergmano saloje

Atidarymo filmu buvo pasirinkta prancūzų režisierės Mios Hansen-Løve juosta apie kiną ir jausmus „Bergmano sala“. Veiksmas vyksta nuostabaus grožio Faro saloje. Joje gyveno ir nemažai filmų sukūrė pasaulinės šlovės sulaukęs švedų dramaturgas, kino režisierius Ingmaras Bergmanas. Iki šiol čia stovi jo namas, privatus kino teatras, biblioteka. Sinefilai iš viso pasaulio čia atvažiuoja ir lanko įsimintinas vietas.

Įkvėpimo Faro saloje ieško ir pagrindiniai atidarymo filmo herojai, scenarijų rašytojai Kris (akt. Vicky Krieps) ir Tonis (akt. Tim Roth). Kris mažiau patyrusi ir sunkiau lipdo savo pasakojimą. Ji ima pasakoti apie savo išgalvotos personažės Emi nuotykius ir išgyvenimus toje pačioje Faro saloje. Galvoja, kaip geriau užbaigti savo istoriją. Tokiu būdu „Bergmano sala“ tampa filmu filme. Realų pasakojimą apie rašytojus keičia jų personažų istorijos. Išgalvotą Emi vaidina patraukli australų aktorė Mia Wasikowska. Ji jautriai išgyvena trumpą meilės aistrą, kurią lydi gamtos garsai ir tolumoje aidinti diskotekos muzika. Bergmano fanai nusivils, kad filmas nepateisina jų vilčių. Jis rodo žmonių tarpusavio santykius iš moteriškos perspektyvos. Tuo panašumai su švedo kūryba baigiasi. M.Hansen-Løve nesistengia pasakoti sudėtingų psichologinių dramų. Ji leidžia žiūrovams pasimėgauti sukurta kino realybe, kino juostoje pajusti dirbtinai sukurtus vėjo gūsius, paukščių ir bangų garsus, vos apčiuopiamą skirtumą tarp fikcijos ir tikrovės.

„Bergmano sala“ netapo meno atradimu, bet leido pasidžiaugti kino žiūrėjimu salėje, dideliame ekrane.

„Man kinas niekada nebuvo kažkas labai asmeniško arba visiška fikcija. „Bergmano sala“ kalba apie šią gyvenimo ir kino painiavą. Rodydama filmą filme, bandau atskleisti, kaip tikrovė ir fikcija sąveikauja, viena kitą įkvepia. Fikcija – tai tarsi apsvaigimas, kuriame galiu prarasti arba atrasti save. Kinas gydo, išlaisvina, kelia nerimą ir trikdo mūsų santykį su pasauliu, tarsi svaigulys“, – taip kalbėjo M.Hansen-Løve, pristatydama „Bergmano salą“ Kanų kino festivalyje.

Rytų Europos patirtis

Visuose renginiuose žmonės ieško filmų iš tolimų ir mažai pažįstamų šalių. Gerai, kur mūsų nėra. Visgi šiemet visi pagrindiniai kino festivaliai garbino filmus iš Rytų Europos. Jie pasižymėjo aukšta menine kokybe. „Scanorama“ renka įdomiausius kūrinius iš kitų festivalių. Šiemet ten dominavo savi. Vadinasi, laikas atsigręžti į lietuvių premjeras ir kaimynų kūrybą. Vengrų režisierė Ildiko Enyedi 1989 metais buvo apdovanota Kanuose už geriausią debiutą, filmą „Mano XX amžius“. Tuomet ji pasižymėjo atsisakymu pasakoti linijinį, tradicinį pasakojimą, noru puoselėti autorinį kiną. 2021 metais ta pati I.Enyedi, jau žinoma profesionalė ir kino meno dėstytoja, pristatė visai kitokį filmą. Jos beveik trijų valandų trukmės „Mano žmonos istorija“ mielai nustebins klasikinės istorinės melodramos gerbėjus. Šis filmas pasižymi aiškia istorija ir turtingu pastatymu. Dėl žmonos neištikimybės pergyvenantį jūrų kapitoną vaidina olandas Gijs Naber, jo žmoną – Bondo mergina prancūzė Lea Seydoux, o meilužį – prancūzų širdžių ėdikas Louis Garrel.

Akivaizdu, kad savotiškas sugrįžimas į gyvą bendravimą – ne visai sugrįžimas į praeitį. Labiau vis tik į naują realybę. Karantino laikai paspartino kino festivalių flirtą su internetu. Internetu saugiau pirkti bilietus ir net rodyti filmus.

Vengrų kino meistrai dažnai nenusileisdavo italų modernistiniam kinui savo gebėjimu artistiškai konstruoti kadrą, preciziškai rinkti aktorius ir kurti elegantišką filmo choreografiją. Toks yra naujasis I.Enyedi filmas, parodytas šių metų kino festivalyje „Scanorama“. Rekomenduoju visiems Luchino Visconti estetizmo gerbėjams.

Dėmesys lenkų kinui

„Scanorama“ ypatingai pristatė mūsų kaimynų lenkų kiną. Jam buvo skirtas specialus renginys „Lenkų kino dienos „Scanoramoje“. Jį „Scanorama“ paruošė drauge su Lenkijos institutu Vilniuje.

Naujosios programos ašimi tapo Jano Paweło Matuszyńskio naujausias filmas „Nepalikti žymių“ (2021), pristatytas Venecijos kino festivalio pagrindinėje konkursinėje programoje. Režisierius nukelia žiūrovus į 1983 m. Lenkiją. Jauną poetą ir „Solidarumo“ veikėjos Barbaros Sadowskos sūnų mirtinai sumuša milicija. Jo draugas ir vienintelis liudytojas Jurekas akimirksniu tampa pagrindiniu valstybės priešu. Įvairių valstybės, nuodėmingos sistemos institucijų vadovai stengiasi apginti savų mundurų garbę. Filmas panardina mus į trijų valandų autentišką tikrų įvykių rekonstrukciją. Pribloškia atidi režisūra, puikių aktorių gausa. Rodomi įvykiai dramatiški, nepalieka abejingų. Filmo stilius realistinis, negaili demaskuoti visai nesenos praeities ydų, bet netampa eiline socializmo karikatūra. Rodyti apgailėtinus sadistus ar karjeros tarnus jau nėra įdomu ir nauja. Žymiai įdomesnė toji dalis, kai mums rodomos universalios ir visais laikais aktualios temos. Tai eilinių mažų žmonių abejingumas, polinkis paklusti, prisitaikyti. Manipuliatorių menas įskiepyti melą kaip tikresnę tiesą. Deja, filmas turi vienintelį trūkumą – pernelyg ilgą metražą. Norėdami išpasakoti visus faktus, filmo autoriai po jau akivaizdžių apibendrinimų tęsia savo pasakojimą iki formalios įvykių pabaigos. Dėl to pasimeta nuoseklumas ir emociniai akcentai.

Panašiai perkrautas atrodo ir rusų filmas „Petrovų gripas“, kurį režisavo namų arešte sėdintis madingas režisierius Kirilas Serebrenikovas. Jo pavardę dauguma žino dėl absurdiškų teismo procesų. Režimas apkaltino menininką lėšų grobstymu, neišleido jo į Kanų festivalį. Ne ką mažiau absurdiškas ir romanas, pagal kurį pastatytas filmas. Pats Rusijos gyvenimas ir to paties pavadinimo filmas. Labiausiai filme patiko originalus operatoriaus Vladislavo Opelyanto darbas. Ne veltui jis buvo pažymėtas prizu Kanų kino festivalyje.

Keista, bet daug „Scanoramos“ filmų buvo labai ilgi. Susidaro įspūdis, kad dėl pandemijos ir noro suspėti į festivalius, filmų autoriai ir platintojai tiesiog nespėja jų tinkamai sumontuoti.

Sugrįžimas į ateitį

„Scanoramos“ programos sudarytojas Dmitrijus Gluščevskis puikiai spėjo ir filmus žiūrovams pristatyti, ir festivalio svečius pakalbinti. Klausiau jo, kuo šis festivalis skiriasi. Tikėjausi daugiau džiaugsmo, kad sugrįžome į senus gerus laikus.

„Negaliu pasakyti, kad sugrįžome į praeitį, kad viskas po senovei. Linksmiau negu pernai. Žiūrime filmus, bet negalima furšetų kine. Negalima maksimaliai užimti salių. Išankstinių bilietų žmonės perka mažiau. Akivaizdu, kad ne visi drįsta eiti į kino teatrą. Daug kas laukia peržiūrų internetu. Man festivalis kaip bridimas į upę. Niekada nebūna tas pats antrą kartą. Visada kažkas kitaip“, – pasakojo D.Gluščevskis.

Akivaizdu, kad savotiškas sugrįžimas į gyvą bendravimą – ne visai sugrįžimas į praeitį. Labiau vis tik į naują realybę. Karantino laikai paspartino kino festivalių flirtą su internetu. Internetu saugiau pirkti bilietus ir net rodyti filmus. Visi pasaulio festivaliai – Berlyno, Kanų, Venecijos – galėtų vykti internetu. Kritikai ir kiti profesionalai internetu galėtų žiūrėti bei vertinti filmus. Visi namie, patogiai. Pasikalbėtų per „Zoom“. Ačiū Dievui, kad kol kas niekas nenori atsisakyti gyvos šventės.

Festivaliuose galima sutikti „gyvus“ režisierius ir aktorius, paklausti jų ko tik nori. Šiemet į „Scanoramą“ atvyko festivaliuose prizus nuolat skinantis režisierius Sergejus Loznica. Jis pristatė savo naujausią dokumentinį filmą „Babij Jaras. Kontekstas“ (2021). Režisierius atveria archyvus, ilgus dešimtmečius palaidotus po žyma „Visiškai slaptai“. S.Loznicos teigimu, ištisus totalitarizmo epochų klodus atveriantys dokumentai net po išslaptinimo nesulaukė tinkamo dėmesio, todėl klausimas, kaip istorijos paraštėse atsidūrusi medžiaga gali ir turi būti vertinama iš laiko perspektyvos, įgyja naujas prasmines konotacijas. Naujame S.Loznicos filme tikrovė atrodo negailestingai. Filmas formaliai atskleidžia nacių nusikaltimus, holokaustą, jame nėra šventuolių. Nekaltos yra tik nužudytos aukos. Vokiečių nacizmas, Rusijos stalinizmas, ukrainiečių nacionalizmas...kaltų daug. S.Loznica vedė atvirą seminarą kino profesionalams ir kultūra besidomintiems žmonėms, dalijosi patirtimi apie darbą su archyvais.

Rekomenduojami video