Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Saločių mūšis: iš istorijos paraščių į dienos šviesą

1703 m. pavasarį į Lietuvą žygiuojanti švedų kariuomenė artinosi prie Biržų. Tikslas – šturmuoti tvirtovę, stovinčią skersai kelio į Lietuvos gilumą. Tvirtovėje laikėsi lietuvių įgula, o pastiprinimui dar atvyko Rusijos armijos daliniai, apie 2500 karių. Veikiausiai būtent tai privertė švedus keisti planą ir atidėti Biržų puolimą. Pasvalyje susirinkę kariuomenės vadai nutarė grįžti į Kuršą ir palaukti patogesnės progos. O kad žygis nebūtų visiškai tuščias, pakeliui tikėtasi nusiaubti dar neapiplėštus Saločius. Čia jiems kelią pastojo iš Biržų atskubėjusios jungtinės lietuvių ir rusų pajėgos… 

„Sena meilė nerūdija“

Prieš beveik tris dešimtmečius tuomet ką tik istorijos studijas pabaigęs Valdas Rakutis pirmą kartą atvyko į Saločius. Su skautais ir kitais bendraminčiais naršė apylinkes, ieškojo mūšio pėdsakų. Jau tada kryptis buvusi maždaug aiški – Šakarnių kaimas, mat švedų šaltiniuose aprašytas mūšis vykęs Chagarine vietovėje. V. Rakutis prisipažino, kad Saločių mūšis jį „užkabino“ ilgiems dešimtmečiams. Paskui jis kaip karo istorikas dar ne kartą vaikštinės šiuose laukuose, tyrinės reljefą, mintyse dėlios kariuomenių pozicijas ir mūšio etapus. Iš Švedijos karališkojo karo archyvo gauti ikonografiniai, kartografiniai vaizdai (mūšio schemos, graviūros, aprašymai) padėjo gana tiksliai atkurti 1703 m. kovo 20-osios įvykių eigą. Šakarnių kaimo sodybos, Mūšos upės vaga, brasta, kitapus dvaras – abejonių dėl tikėtinos mūšio vietos neliko. Juolab kad žemė nuo seno karts nuo karto iškeldavo į paviršių pavienių radinių, primenančių ginkluotės dalis. 

2002 m. Valdas Rakutis, jau Vytauto Didžiojo karo muziejaus mokslinis darbuotojas, į Saločius atsivežė savo kolegas ir svarstė apie artėjančią mūšio 300 metų sukaktį. „Gal lietuviams ir nereikėtų pompastiškai džiaugtis šia švedų pergale, bet kaip turistų lankomą vietą gal ir vertėtų pažymėti“, – tuomet iškėlė mintį istorikas. Ir pridūrė: „O gal kartu su švedais tikrai verta kitų metų kovo mėnesį paminėti šio mūšio metines?“. Praėjo 20 metų. 

Prieš ketverius metus prof. dr. Valdas Rakutis vėl apsilankė Šakarniuose. Su archeologu dr. Ernestu Vasiliausku buvo užtvirtinta mūšio vieta, su savivaldybės ir Saločių seniūnijos atstovais kalbėta apie detalesnius tyrimus bei mūšio įamžinimo galimybes. Pavyzdžių Lietuvoje turime. Prie Deltuvos miestelio stovi obeliskas 1812 m. kautynėms tarp Napoleono ir Rusijos kariuomenių pažymėti, 1435 m. Pabaisko mūšiui tarp dviejų didžiūnų Švitrigailos ir Žygimanto skirtas memorialas Ukmergės rajone. O štai nesibaigiantis tūpčiojimas Saulės mūšio lauke nėra sektinas pavyzdys.

Šį rugsėjį V. Rakutis, Seimo narys, pasirodė Šakarnių laukuose pačiame archeologinių tyrimų įkarštyje. Mojavo rankomis, braižė ore mūšio etapus ir kryptis, užtikrintai, lyg kautynės būtų ką tik pasibaigusios. Jis įspėjo, kad neverta tikėtis stambių radinių, nes mūšis truko neilgai, be to, po visko nugalėtojai susirinkdavo išmėtytą ginkluotę, kitus vertingus daiktus. Istorikas palinkėjo surasti masinę kapavietę, kur palaidoti žuvę abiejų pusių kariai. Nuo kalvos gal šimtąjį kartą apžvelgęs mūšio lauką V. Rakutis išskubėjo atgal į sostinę. „Sena meilė nerūdija…“, – tarstelėjo kažkas iš archeologų.

Paėmė 500 vežimų grobio

Mūšį laimėjo švedai, nors jų pajėgos buvo tik 1300 vyrų – daugiau nei dukart mažesnės už sąjungininkų. Priežastys akivaizdžios: kur kas aukštesnis Švedijos karo meno potencialas, kalbant apie ginkluotę, taktiką, galop vadovavimą. Lietuvių kavalerija pasirodė blogiausiai kaip tik įmanoma – nepavykus puolimui iš mūšio lauko paspruko. Likę vieni rusai buvo pasmerkti. Kita vertus, giluminių nesėkmės priežasčių reikėtų ieškoti ne pačiame mūšyje, bet dar iki jam prasidedant. Saločių laukuose rusai paliko 576 užmuštus karius, švedų žuvo 40, lietuvių netektys nežinomos. Puiki karinė pergalė didelės politinės naudos švedams neatnešė, buvo daugiau moralinis laimėjimas. Išsamią Saločių mūšio analizę galima rasti V. Rakučio straipsnyje knygai „Pasvalio krašto istorija XV–XVIII a.“ (Kaunas, 2009). 

Ieškotojai pasklido Šakarnių laukuose.

Saločių mūšis Lietuvos istorijoje kol kas nerado savo vietos. Nepelnytai, nes tai buvo didžiausias Šiaurės karo (1700–1721 m.) susidūrimas mūsų šalies teritorijoje. Gal dėl to, kad pralaimėtas, o gal, kad ėjome išvien su rusais… Bet tokios anuomet buvo politinės realijos Baltijos jūros regione. Tuo tarpu Švedijos karo istorikams šios kautynės gerai žinomos. Pirmiausia dėl pavyzdinių švedų kariuomenės veiksmų Livonijoje ir Kurše bei gausaus Saločių mūšyje paimto grobio. Antra, pergalė prieš gausesnį priešininką buvo pulkininko Adomo Liudvigo Levenhaupto šlovės valanda ir didžiulis šuolis karininko karjeroje. Publikuoti jo atsiminimai yra pagrindinis šaltinis mūšio tyrinėtojams. Mūšis gausiai dokumentuotas, aprašytas Švedijos leidiniuose, tačiau dėl kalbos barjero mūsų istorikų kol kas nedaug tyrinėtas. Jau minėjome apie Švedijos archyvų lobius. Įspūdingas dailininko K. M. Stiuarto 1703 m. sukurtas vario raižinys gana tiksliai atkartoja mūšio topografiją. Karališkojoje Stokholmo bibliotekoje saugomi mūšio aprašymai su paimtų trofėjų piešiniais. Trofėjų kolekcijoje – Rusijos kariuomenės pulkų vėliavos (jų paimta 12), pabūklai (11), pėstininkų būgnai (42), šventieji paveikslai. Iš viso švedai paėmė 500 prikrautų vežimų. Daug daiktų pateko į Švedijos kariuomenės muziejų. Taigi, daugybė vertingos medžiagos dar laukia Lietuvos istorikų dėmesio.

Ir vėl apie patranką…

Apie Mūšos brastoje gulinčią patranką girdėjo ne tik salotiečiai. Teoriškai ji galėjusi iškristi švedams keliantis per pavasarį patvinusią upę, bet praktika yra tokia, kad jos niekas nerado. Esą dar visai neseniai buvęs gyvas žmogelis, tariamai matęs pabūklą savo akimis. Šiandien liko tik romantinis vaizdinys, primenantis Sniego žmogaus legendą: visi girdėjo, bet niekas nematė…

Literatūroje teigiama, kad apie Šakarnius ginklų liekanų buvo randama dar XIX a. pabaigoje, tačiau apie juos nieko nežinome. O kertant mišką Kiemėnų vyrai medžių kamienuose rasdavę kulkų paliktų randų (po 200 metų?!). Su atsitiktiniais radiniais gerai yra susipažinęs Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto archeologas dr. E. Vasiliauskas. Vietos gyventojai dirbamuose laukuose yra radę keletą patrankų sviedinių iš ketaus. Vieną, sveriantį virš 11 kg, ištraukė iš Mūšos brastos, antrą (9,4 kg) surado Mūšos ir Šakarnio upelio santakoje. Archeologo atlikti kalibro skaičiavimai parodė, kad tai lenkiškos artilerijos gaminiai. Jie saugomi Pasvalio muziejuje. Be to, laukuose rasta švininių muškietų kulkų (šratų). Sugretinus mūšio situacijos planus su atsitiktiniais radiniais galima mėginti dar tiksliau lokalizuoti mūšio epicentrą. Jis greičiausiai buvęs į pietus ir rytus nuo Šakarnių kaimo, Saločių miestelio link.

Švino kulkos nemeluoja?

Šiandien tikėtini Saločių mūšio laukai – intensyvios žemdirbystės plotai. Iš rytų juos riboja Mūšos upė, vakaruose netankus miškas, šiaurėje ir pietuose atitinkamai Šakarniai ir Saločiai. Viskas kaip kautynių dieną, apie kurias, atrodo, negirdėjusių tame krašte nėra. Tuo teko įsitikinti bendraujant su žemės savininkais dėl sutikimo atlikti tyrimus jų laukuose (nuoširdžiai ačiū už geranoriškumą). Keliolikos hektarų teritoriją rugsėjo savaitgalį „šienavo“ per dvi dešimtys vyrų, apsiginklavusių metalo ieškikliais. Reikėjo trijų dešimtmečių, kad tai pagaliau įvyktų! E. Vasiliauskas parengė archeologinių žvalgymų projektą, kurio tikslas – patikslinti mūšio pozicijų detales, surinkti archeologinę vertę turinčius radinius. Žvalgymus atliko Metalo ieškiklių naudotojų klubas (MINK), į pagalbą atskubėjo pasvaliečiai iš klubo „Metalo broliai“. Per dvi dienas buvo surinkta keli šimtai žemėje tūnojusių daiktų, galimai susijusių su Saločių mūšio faktu. Daugelį smulkių radinių dar reikės identifikuoti, išsiaiškinti jų kilmę ir po to įtraukti apskaiton arba išmesti kaip šiukšles. Tai archeologų duona. Tarp aiškesnių radinių pasitaikė vėlesnio laikotarpio monetų: carinių ir sovietinių kapeikų, „smetoninių“ centų, taip pat vienas kitas religinės paskirties medalikėlis. Kaip ir tikėtasi, pasipylė švininiai muškietų šratai. Tai geriausias kovos veiksmų įrodymas. Specialistams teks aiškintis, iš kurios kariaujančios pusės jie atskriejo, galbūt padės nevienodas kalibras. Tam tikrų minčių kelia šratų koncentracija keliuose plotuose. Vienoje vietoje Šakarnių pusėn jų prikrito kelių šimtų metrų linijoje. Iš šaltinių spėjama, kad ta kryptimi iš pralaimimo mūšio traukėsi sumuštieji. Gali būti, kad būtent juos ir pasivijo švedų paleistos kulkos. Kitas įdomesnis radinys – žalvarinė miniatiūrinio durklo rankenėlė, puošta ornamentais. Bus išsiaiškinta ar ji mūšio amžininkė, ar visai iš kito istorinio laikotarpio. 

3500 metų iki mūšio

Trumpam atsikvėpkime nuo mūšio. Todėl, kad svarbiausi savaitgalio atradimai su juo nėra susiję. Sidabrinį žiedą, datuojamą XIV pabaiga arba XV a. pradžia, kažkas pametė Vytauto Didžiojo laikais, dar gerokai prieš tai, kai šie kraštai pradėjo dominti Švedijos karalystę. Panašų laikotarpį mena nebaigtas gaminti žalvarinis žiedas. Įdomu, kad viršutinė jo dalis tvarkingai suvyta, o apatinė turėjo būti išlieta formelėje, bet darbas iki galo nepadarytas ir žiedas nuo formelės neatskirtas. Anot E. Vasiliausko, šis radinys unikalus, todėl turėtų papildyti archeologijos metodinę medžiagą. Lietuvoje viduramžių žiedų aptinkama, bet jų gamybos technologijai tyrinėti trūksta duomenų. Galbūt Šakarnių radinys padės užpildyti šią spragą. Žiedas neabejotinai buvo liejamas amatininko dirbtuvėje, buvusioje kažkur netoliese. 

Balnakilpė

Mažiausiai tikėtas, bet neabejotinai vertingiausias radinys – žalvarinis įtveriamasis kirvukas. Tik nuvalius žemes pasimatė jo forma. Vėliau iš žalvario amžiaus specialistų atskriejo stulbinanti išvada – apie 1800 m. prieš Kristų… Ką toks įrankis veikė šiuose laukuose, niekas nepasakys. Stebina, kad tai pavienis radinys, aplinkui neiškasta nieko, kas būtų artima minėtam laikotarpiui. Jeigu atlikus kruopščius tyrimus pasitvirtins pirminė išvada, Šakarnių kirvukas taps ypač retu artefaktu Lietuvos žalvario amžiaus archeologijoje. Šiaurės Lietuvoje panašios vertės dirbinių rasta tik garsiajame Vaškų lobyje, saugomame Stokholmo muziejuje. Priminsime, jog šis lobis iškastas dar XIX a. Tai į puodą sudėti trys dirbiniai: Meliaro tipo kirvis, Haličo tipo pentinis kirvis ir miniatiūrinis durklas. Greičiausiai į Lietuvą jie atkeliavo I tūkst. pr. Kr. prekybos keliais iš centrinės Švedijos ir šiaurės rytų Rusijos. Šie prabangos daiktai priklausė išskirtiniam asmeniui, o užkasti buvo saugojimo ar net aukojimo tikslais. Archeologai bandys įminti ir Šakarnių kirvio paslaptį.

Kas toliau?

Kaip minėta, tai buvo pirmieji rimti archeologiniai Saločių mūšio vietos žvalgymai. Juos finansavo (800 eurų) Žiemgalos draugijos Pasvalio skyrius, įgyvendinęs projektą „Saločių mūšio atminimo įamžinimas. I etapas: archeologiniai tyrimai“. Projektui lėšas skyrė Pasvalio rajono savivaldybė iš nevyriausybinių organizacijų rėmimo programos. Savivaldybės biudžete šiais metais buvo numatytas papildomas finansavimas tyrimams, tuo atveju, jeigu jų apimtis dėl nenumatytų aplinkybių būtų tekę išplėsti. Kainuoja darbo priemonės, techninės paslaugos, ypač tyrimų ataskaitos parengimas. Projekto kaštus smarkiai sumažino tai, kad metalo ieškiklių naudotojų klubai užsiima savanoriška veikla, dirba be jokio atlygio. 

Surinkti radiniai laikinai iškeliavo į Šiaulių „Aušros“ muziejų, juos suregistruos, klasifikuos, aprašys ir išsamią tyrimų ataskaitą parengs dr. E. Vasiliauskas. Archeologo „filtrą“ perėję daiktai bus kruopščiai nuvalyti ir konservuoti, tuomet sugrįš į Pasvalį ir papildys krašto muziejaus ekspoziciją. 2023 m. Saločių mūšiui sukaks 320 metų. Numatoma visuomenę pakviesti paklausyti prof. V. Rakučio paskaitos, susipažinti su archeologinių tyrimų rezultatais, radiniais. Galbūt sulauksime svečių iš Švedijos ambasados ar net pačios karalystės. O kol kas Žiemgalos draugijos Pasvalio skyrius toliau įgyvendina Saločių mūšio vietos įamžinimo projektą – II-ąjame etape kitais metais Šakarnių kaimo centre bus įrengtas informacinis stendas turistams.

Gražvydas Balčiūnaitis

Rekomenduojami video