Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
S.Kavaliauskas: žmonės grįžta prie savo šaknų

Etninės kultūros ir folkloro gerbėjams Stanislovas Kavaliauskas, be abejo, gerai žinomas. Jis yra ne tik ilgametis Vilniaus etninės kultūros centro darbuotojas, uolus folkloro ansamblių narys bei televizijos laidos „Duokim garo!“ vedėjas, bet ir vienas iš tarptautinio folkloro festivalio „Skamba skamba kankliai“ organizatorių. Aistrą folklorui vyras jaučia dar nuo studijų laikų. „Juk be savo etninės kultūros esi tik vienas iš daugelio, niekuo iš kitų neišsiskiriantis ir niekam neįdomus“, – įsitikinęs S.Kavaliauskas.

Jau įprasta paskutinį gegužės savaitgalį sostinės gatvėse ir kiemuose girdėti skambant kankles, dainuojant liaudies dainas. Kuo ypatingas šiemetis, beje, jubiliejinis, folkloro festivalis „Skamba skamba kankliai“?

Šiemet šis tarptautinis folkloro festivalis vyksta jau 45-ą kartą. Dėl to jis truks ilgiau nei įprastai – net šešias dienas. Suskaičiavau renginius, ir koks sutapimas – jų taip pat 45! Tai seniausias festivalis Lietuvoje, be to, jame skamba tik autentiškas folkloras, beveik nėra stilizuotų kūrinių. Stengiamės išlaikyti autentiškumą, bet nesame visiškai atsiriboję ir nuo kitų dalykų. Pavyzdžiui, dabar rugiapjūtės dainų niekas nebedainuoja, tačiau jas galima gražiai pritaikyti ir mūsų dienoms – svarbu išlaikyti esmę. Atsinaujinti būtina, kitaip etninė kultūra numirtų. O folkloro esmė ir yra tai, kad kūryba yra nenutrūkstanti.

S. Kavaliauskas ir dabartinis Klaipėdos universiteto doc. Jonas Bukantis 1968 m. buvo pirmosios VU folklioro ansamblio programos nariai. Asmeninio archyvo nuotr.

Kokių naujovių bus šiais metais?

Visų pirma, plečiasi festivalio geografija. Šiemet koncertai vyksta ne tik sostinės senamiestyje, bet ir kituose miesto rajonuose: Justiniškėse, naujojoje Vilnioje, net Trakų Vokėje. Vienas pagrindinių renginių – į UNESCO paveldą įtrauktos sutartinės – šiemet perkeltos į Rokantiškių piliavietę.

Pagrindinės šio festivalio temos yra kalnai ir tautinis kostiumas. Svečius taip pat kvietėme iš kalnuotų vietovių, tokių kaip Gruzija ir Šveicarija. Įdomiausia, kai į festivalį atvažiuoja tautinio paveldo atstovai. Šiemet sulauksime dainininkės iš Estijos Setų regiono, Rytų kultūros atstovų iš Azerbaidžano, kurie pristatys ypatingą savo dainavimo būdą. Žinoma, netrūksta dalyvių ir iš Lietuvos. Vien Vilniuje veikia apie 50 folkloro ansamblių, be to, jų atvažiuoja iš įvairių regionų.

Kuo lietuvių folkloras išsiskiria iš kitų?

Lietuviai dar yra išlaikę labai daug apeiginio folkloro, juk esame žemdirbių tauta. Senosios dainos yra arba rugiapjūtės, arba jaunimo ir meilės, arba istorinės – pagal temas skirstyti būtų galima labai daug.

Susidaro įspūdis, kad folkloro ansambliai yra labai populiarūs. Kaip manote, ar žmonėms jų šaknys darosi vis svarbesnės?

Arba gyveni folkloru, arba jis neįtraukia visai. Nors Vilniuje daug folkloro ansamblių, jie gyvena sunkiai: tik keli gauna tam tikrą materialinę paramą, o kiti viskuo rūpinasi patys. Tačiau iš tiesų žmonės pamažu grįžta prie savo šaknų. Nors su tautiniais kostiumais gatvėse, kaip norvegai, dar nevaikštome, bet jau daugėja namų, prie kurių ant stiebo plevėsuoja Lietuvos vėliava. Tai rodo, kad žmogus yra bendruomenės, valstybės narys. Be savo etninės kultūros tesi karys, aprengtas tais pačiais drabužiais, kaip ir kiti. Ir niekam nesi įdomus. Populiarėja ir iniciatyvos ieškoti savo giminės šaknų, sudaryti giminės medį. Taip ir ateina domėjimasis etnine kultūra.

Lietuvių liaudies dainų aruodai dar neišsemti?

Dainų ir jų variantų Lietuvoje yra surinkta jau daugiau nei pusė milijono. Kažkada bandžiau suskaičiuoti, kiek metų praeitų, jei dainuotumėme jas be sustojimo. Turtingas ne tik mūsų folkloras, bet ir kalba. Koks gausus mūsų žodynas – turime 11 milijonų tūkstančių žodžių! Pavyzdžiui, žodžio „eiti“ yra, atrodo, 121 variantas. Pasakai žodį – ir iškyla visas vaizdinys: plumpina, striksi, o gal kėblina, žygiuoja ir t. t. Todėl vertėjams versti lietuvių kalbos tekstus į kitas kalbas turėtų būti labai sunku.

O kaip pats susidomėjote folkloru?

Gimiau Telšiuose, visa giminė buvo labai daininga. Gerai įsiminė vasaros pas senelius, kai rytais girdi čiulbant paukščius, o vakarais matai besileidžiančią saulę. Kai prieš akis matai ilgas vagas, dalyvauji įvairiuose darbuose. Ir, žinoma, visada su daina ar net kokiu muzikos instrumentu.

Mokykloje gerai mokiausi, todėl ją baigęs ilgai rinkausi, kur stoti. Nors svarsčiau net apie astrofiziką, pasirinkau studijuoti lietuvių filologiją Vilniaus universitete. Susirinko labai įdomus kursas, kuriame netrūko ir vyrukų. Be to, turbūt nė vienas kursas neturi ir tiek valstybinės premijos laureatų: Vanda Juknaitė, Valentinas Sventickas, Vidmantė Jasukaitytė ir kt.

1968 metais Aldona Ragevičienė, kurią vadinu savo antrąja mama, įkūrė universiteto folkloro ansamblį. Nuo pat pradžių į jo veiklą įsitraukiau ir aš. Pirmojoje „Ratilio“ programoje iš 25 dainininkų net 22 buvo iš mūsų kurso. Ir vėliau visada buvau susijęs su folkloru. Baigęs universitetą ėmiausi žurnalistinio darbo, paskui dirbau „Vyturio“ leidykloje, o dar vėliau, kai žlugo leidyba, domėjimasis folkloru tapo pagrindiniu darbu – atėjau dirbti į Vilniaus etninės kultūros centrą. Čia dirbti man labai įdomu. Ruošdamasis kiekvienai laidai ar renginiui ieškau medžiagos, dažnai pavyksta atrasti įdomių faktų. Tai kūrybinis darbas, o kas gali būti geriau?

Nors laidoje "Duokim garo" darbo krūvis nemažas, S. Kavaliauskui viską atperka bendravimas su žmonėmis. Asmeninio archyvo nuotr.

Vis dėlto „Valstiečių laikraščio“ skaitytojai jus geriausiai pažįsta kaip laidos „Duokim garo!“ vedėją. Kuo įdomus darbas televizijoje?

„Duokim garo!“ mano gyvenime atsirado 2000-aisiais. Zita Kelmickaitė, sutikusi mane gatvėje, pasiūlė dalyvauti šios laidos vedėjų konkurse. Ten susitikau ir Loretą Sungailienę, kurią jau pažinojau anksčiau. Matyt, mūsų duetas laidos organizatoriams labiausiai patiko, todėl gavome pasiūlymą vesti šią laidą. Praėjo jau septyniolika metų, o mes vis dar ją vedame. Nors krūvis nemažas, jį atperka bendravimas su žmonėmis. Tie, kurie groja ir dainuoja, folklorui atiduoda ne tik savo laisvalaikį, bet ir visą gyvenimą, yra šiek tiek kitokie. Jie dvasingi, geri žmonės. Visi jie man savi, kaip giminė. Visada sakau, kad yra ne tik kraujo, bet ir dvasios giminė. Iki šiol su nekantrumu laukiu renginių, koncertų, nes žinau, kad juose sutiksiu širdžiai mielų žmonių. Man gražiausia, kai susitikę muzikantai duoda vienas kitam pabandyti savo instrumentus, apžiūri, kas kuo groja, pasidalija patarimais, patirtimi, įspūdžiais. Vienas pradeda groti melodiją, kitas improvizuodamas prisijungia, groja ne iš natų, bet iš klausos. Tai – Dievo dovana.

Ar Lietuvos regionuose dainuojančių ir grojančių žmonių nemažėja?

Beveik kiekvienas kaimelis ar miestelis turi savo dainininkų. Vienu metu Lietuvoje buvo apie 900 folkloro ansamblių, dabar gal kiek mažiau. Anksčiau vietos valdžia labiau palaikė tokią iniciatyvą, beveik kiekviena didesnė įstaiga turėjo savo meninį kolektyvą, dabar taip nebėra. Tačiau folklorininkai neša savo vėliavą, ir niekas jų nesustabdys.

Neabejoju, kad jei yra bendruomenė, yra ir poreikis padainuoti. Galų gale, kur yra giminė, ten irgi yra daina. Nuo 1983 metų kiekvieno liepos mėnesio pirmą savaitgalį susibėga ir visa mūsų giminė. Susitinka 3–4 kartos, padainuojame, būna labai įdomu. Susirenkame Biržų krašte, buvusiame senelio sklype, kuriame patys pastatėme koplytstulpį. Atvažiuojame su palapinėmis, nieko daugiau ir nereikia.

Ką veikiate laisvalaikiu, kokių turite pomėgių?

Man smagiausia krapštytis savo sodelyje. Taip pat labai mėgstu paplaukioti su baidare ar paprasta gumine valtimi. Tačiau laisvų dienų turiu mažai, vasara dažnai pralekia nepastebimai. Baigsis „Skamba skamba kankliai“, prasidės Žolynų turgus. Paskui Joninės, Žolinės, rudens lygiadienis ir t. t. Kaip mano senelis sakydavo: „Vaikeli, kas yra tie metai? Tik Kalėdos ir Velykos, Kalėdos ir Velykos...“

 

 

Rekomenduojami video