Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Rugpjūtį žemė dalijasi savo turtais, o amatininkai – žiniomis

Visas būrys tautinio paveldo puoselėtojų Karališkių km., Želvos sen., Ukmergės r., rugpjūčio 13–14 d. ne tik demonstravo savo darbus, bet ir dalijosi savo amato žiniomis. Tad visi, kuriuos domino amatai, kurie norėjo jų pramokti ar bent pabandyti kažką pagaminti patys, galėjo tai ir padaryti tradicinėje Mainų ir amatų šventėje.

Viešėjo dvi dienas

Net 30 amatininkų su šeimos nariais šiemet dalyvavo dvi dienas vykusioje dalijimosi žiniomis ir poilsio šventėje. Šeštadienį buvo edukacijos – dalijimosi amato įgūdžiais ir patirtimi – diena. Kalvystės meno, vilnos vėlimo bei audimo, pieno produktų gaminimo, namų iš šiaudų statymo, duonos kepimo, dirbinių iš vytelių pynimo, keramikos, miško sodo formavimo, pirtinimosi, piešimo, drabužių siuvimo ir dažymo bei kitų tradicinių amatų meistrai dalijosi savo amato patirtimi, įgūdžiais ir žiniomis.

Sekmadienis tapo saviugdos diena. Svečiai užsiėmė joga, kvėpavimo pratimais, gilinosi į vyrišką ir moterišką prigimtį, klausėsi kalnų krištolo taurių garsų, domėjosi sveika gyvensena ir žarnyno sveikatos atstatymu.

Šventė vyko Dariaus Plikyno, kuris yra ir vienas iš šventės organizatorių, sodyboje. Sodybos šeimininkas sako, kad savišvietos ir saviugdos veiklos yra esminė šios šventės naujiena, kurią mes norime vystyti kaip mūsų išskirtinumą daugybės kitų amatų švenčių Lietuvoje kontekste. Senovėje amatai buvo neatsiejama žmogaus pasaulėjautos ir pasaulėžiūros, susipynusios su dvasingumu, gamtos jėgų pajautimu ir pažinimu, dalis. Visa tai sudaro mūsų tautos kultūros pagrindą. Tad sekmadienio saviugdos ir savišvietos veiklos skatina kūrybiškumą, originalumą ir autentiškumą. O amatininkų kūrybingumas ir darbingumas neatsiejama nuo jų sveikos gyvensenos ir pasaulėjautos.

Šios Mainų ir amatų šventės idėja – sudaryti galimybę amatininkams, tautodailininkams ir svečiams tylioje seno sodžiaus aplinkoje kurti bendrystę, dalytis žiniomis apie tradicinius amatus, patirtimi, įgūdžiais ir išmintimi. Viliamės, kad tai padės atgaivinti mūsų krašto amatų tradicijas, nes būtent apsikeitimas žiniomis ir amato paslapčių perteikimas tradiciškai praturtindavo visų laikų amatininkus ir mėgėjus, formavo bendruomeniškumo ir mainų kultūrą.

Tapo tradicija

Šios šventės tradicija užgimė 2018 m. ekogyvenviečių ir giminės sodybų bendruomenėse, kai keli žmonės pasiūlė Mainų šventę sujungti su muge ir tradicinių amatų pristatymais, kad žmonės galėtų geriau pažinti savo krašto amatus, atgimstančias kaimo bendruomenes ir veiklas jose.

Pasak D.Plikyno, seno sodžiaus atvėrimo šventei idėja kilo iš noro dalytis ir įprasminti sodybos puoselėjimą. Po kelių švenčių, surengtų nuo 2019 m., galima tvirtai pasakyti – nors pasirengimas šventei reikalauja nemažai triūso, tačiau viską atperka žmonių šypsenos, vaikų klegesys. Ne vienas žmogus po šventės su dėkingumu minėjo, kad sodžiuje pasijuto tarsi grįžęs į savo gimtuosius namus. Didesnio pagyrimo ir džiaugsmo vargu ar galima norėti. 

Mėgavosi su visa šeima

Atvykę žmonės pajuto, kaip gali būti jauku sename sodžiuje. Šventės virtuvės šefas Romanas nudžiugino gardžiu, kvepiančiu maistu. Tėvai džiaugėsi, jog vaikai čia saugūs, tad galėjo ramiai dalyvauti ugdymo užsiėmimuose: lavino motoriką, iš molio lipdydami molekules, mokėsi chemijos pradmenų, lietė molį ir kūrė kitokiu gaminius, dažė drabužius natūralios kilmės dažais, suteikdami jiems neįprastus spalvinius derinius, užsiėmė kitomis jiems įdomiomis veiklomis.

Kaip būdavo tampama amatininku? Tai tarsi meistro ir pameistrio kelionė – vaikai stebėdavo, kaip dirba tėvai, mokėsi iš jų amato ir vis labiau įgusdavo dirbti patys. Taigi labai dažnai jei tėvas būdavo kalvis, kalvis būdavo ir sūnus, ir pan.

Vaikai beveik visą dieną galėjo turkštis, krykštauti vandenyje – jiems buvo skirta atskira maudykla. „Mes mėgaujamės švente kartu su visa šeima, nes ir suaugusiems, ir vaikams čia yra ką veikti“, – savo įspūdžiais dalijosi viena mama. Paklausus, kas juos traukia į šią vietą, dažnas svečias atsako: „Šventės idėja ir dvasia“. O viena senbuvė amatininkė sakė, kad grįžta čia kaip namo pailsėti, čia sutinka giminingos sielos žmones, randa gražią ir ramią aplinką, be to, mažiau žmonių nei miesto renginiuose.

Viskas prasidėjo nuo pokalbio

Dalijantis galima ir duoti, ir gauti. Tai praturtina gyvenimą ir suteikia džiaugsmo. Viskas prasidėjo nuo vieno pokalbio prieš ketverius metus. Tuomet susitiko grupelė šeimų, kurias jungė noras dalytis, kurti ir suburti žmones bendrai idėjai. Remigijus Liužinas tuo metu savo sodyboje rengdavo vietinę Mainų šventę, kurioje žmonės dalijosi tuo, ką turėjo. Šventės idėja buvo artima susirinkusiems, tad taip gimė pirmoji Mainų ir amatų šventė, kuri jau įvyko D.Plikyno sodyboje ir sulaukė žmonių susidomėjo. Jau tuo metu svečiai ir amatininkai įvardijo, jog ji yra tikra šventė dvasiai, sielai ir kūnui, į kurią norisi sugrįžti. Tai padrąsino rengėjus tęsti šventės tradiciją. Amatų švenčių yra daug, o organizacinį būrelį vienijo svajonė kurti bendruomenę, kuri būtų atvira visiems, norintiems dalytis savo kūrybiniais sumanymais ir gebėjimais. Tai artima žmogaus prigimčiai, tą liudija ir gausėjančios amatininkų gretos. Žmonės nori kurti ir dalytis.

„Tokioje aplinkoje sutinki bendraminčių, žinai, kad tave čia išgirs ir supras“, – sakė vienas amatininkas. Mainų ir amatų bendruomenė auga, šie metai jau ketvirti, bet šventės tradicija tikrai turi ateitį.

Nebemokame mainytis

Šioje šventėje pinigai nėra svarbiausi, tačiau joje galima įsigyti unikalių gaminių tiesiog iš paties meistro rankų, pamatyti, kaip kūrinys gimsta. Amatai yra senieji verslai – gamindami kalvystės dirbinius, sukdami medų, gamindami ratus, taisydami batus, gamindami avilius, ausdami, verpdami ar pan., žmonės galėdavo pasirūpinti savo ūkiu, šeima.

Kaip būdavo tampama amatininku? Tai tarsi meistro ir pameistrio kelionė – vaikai stebėdavo, kaip dirba tėvai, mokėsi iš jų amato ir vis labiau įgusdavo dirbti patys. Taigi labai dažnai jei tėvas būdavo kalvis, kalvis būdavo ir sūnus, ir pan.

„Kažkada seniai seniai pinigų nebuvo. Mes jau nebemokame mainytis daiktais. Regis, taip pripratome viską tik pirkti, kad nebesuvokiame, jog gali būti ir kitokie mainai. Kai prisijungiau prie mainų grupės, man pradžioje buvo tikrai sunku susigaudyti, kaip čia viskas vyksta ir kas į ką mainoma, kaip tai įvertinama. Kadaise žmonės mainydavosi gaminiais, produktais, įvairiais dirbiniais, tokiais natūriniais mainais atsilygindami už maistą ar paslaugas, ir tai buvo natūrali praktika kaimuose“, – pasakojo šventėje dalyvavusi ir prie šventės organizavimo prisidėjusi Smiltėja Žlabienė.

Galimybė prisiliesti prie meno

Viena iš Mainų ir amatų šventės organizatorių Ramunė prisipažino: „Man ši šventė reiškia tikrumą, galimybę pažinti ir prisiliesti prie natūralių, rankomis gamintų gaminių. Tai proga pamatyti, kaip žmogus savo rankomis sukuria skonį, kvapą, drabužį ar papuošalą arba kaip jo rankose metalas tampa dailiu meno dirbiniu. Be to, man gyvenime labai svarbi saviugda, o ir kiekvienas iš mūsų giliai širdyje trokšta tobulėti ir pažinti save, būti sveikas ir laimingas. Todėl antrąją šventės dieną skyrėme saviugdai.  

Sveikatinimo meistrai Dovydas Lukšas, Mindaugas Sakalauskas, Danutė Januškienė papasakojo, kaip būti sveikam, energingam, džiaugsmingam ir laimingam. Gera buvo po praktinių paskaitų matyti švytinčias žmonių akis, besišypsančius veidus.

Taip pat didelį dėkingumą jaučiu šventės savanoriams, kurie prisidėjo, kūrė, puoselėjo sodybos erdvę šventei, gamino maistą mūsų svečiams bei amatininkams. Jų dėka šventė buvo nuostabi. Savanoriai užėmė ypatingą vietą mūsų šventėje, jie kantriai ir dėmesingai prižiūrėjo aplinką ir padėjo visur, kur tik reikėjo.

Amatų įvairovė

Sunku apsakyti, su kiek amatų galėjo susipažinti šventės svečiai. Štai Monika pasakojo, kaip gaminamas avių pieno sūris, kaip kerpamos avys, koks vilnos kelias iki verpimo, kaip vilna pešiojama, karšiama, ištempiama ir kada tampa tinkama verpti. Jovita, keramikė, pasakojo apie keramiką, kuri jai – kaip meditacija. Aldona mokė, kaip namuose pasigaminti pieno produktų, nes tai be galo paprasta ir įveikiama daugeliui žmonių. Povilas aiškino, kaip elgtis su metalu, kad jis ilgai tarnautų.

Geranoriškumas, džiaugsmas, kad gali duoti, dalytis, yra gausos ir gerovės mums ir mūsų šeimoms pagrindas.

Rekomenduojami video