Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
„Rudens“ trėmimus prisimenant

Daugelio tremtinių likimai pokariu, atrodytų, buvo panašūs – gyvuliniai vagonai, Sibiras, šaltis ir badas, kartu kiekvieno jų istorija yra unikali. Prisimindami 65-ąsias masinių trėmimų „Ruduo“ („Osen“), vykdytų 1951 m. spalio 2–3 d., metines, siūlome susipažinti su Irenos Mortos Putriutės-Borusevičienės tremties istorija.

Turėjo 25 ha žemės

Gimiau 1937 m. spalio 20 d. Vaitelių kaime, Gargždų valsčiuje, Kretingos apskrityje. Turiu dvi vyresnes seseris, Genovaitę (g. 1928 m.) ir Jadvygą (g. 1932 m.). Abu mažamečiai broliukai, Edvardas ir Stanislovas, mirė nesulaukę net pirmųjų gimtadienių.

Tėvai buvo ūkininkai, turėjo 25 ha žemės, kitaip tariant – buožės. Tėvelis buvo iš daugiavaikės šeimos, pasistatė didelę (tų laikų mastu) trobą, tačiau pristigo pinigų jai įsirengti: teko išnuomoti dalį namų Vaitelių pradinei mokyklai.

Šią mokyklą baigiau ir aš, o 1950 m. išvažiavau į Kretingos gimnaziją. Dar anksčiau ten mokytis pradėjo Jadvyga, Genei buvo numatyta palikti ūkį, nors ji ir labai mėgo skaityti, turėjo puikią atmintį.

1951 m. spalio 2 d. atsikėlėme ir, kaip paprastai, išėjome į mokyklą. Kai sugrįžome iš pamokų, apie antrą valandą dienos per galinį kiemą iš kaimynų pusės praėjo milicininkas ir du stribai, žiūrėdami tiesiai į mūsų langus. Tačiau nieko baisaus neįtarėme.

Mūsų gal būtų ir neišvežę, nes su Jadvyga gyvenome neprisiregistravusios. Tačiau kai atvažiavo suimti namiškių, mama pasakė adresą ir po pietų atėjo paimti ir mūsų. Vienas stribas buvo rusas, antras – lietuvis. Pastarasis buvo labai žiaurus, tikra bjaurybė. Liepė susirinkti daiktus: „Važiuosit su mumis.“

Maitino svetimi

Netrukus atvyko sunkvežimis ir mus nuvežė į vadinamąjį stribokyną, kur susipažinome su dar viena likimo drauge, vardu Birutė. Jadvyga jau ilgokai gyveno Kretingoje, turėjo daug draugų, tad greitai pasklido žinia apie tai, kas vyksta. Prie stribokyno susirinko daugybė mokinių, viena Jadzės draugė, pavarde Skersytė, netgi ėmė fotografuoti. Kai ėjome į vidų, vienintelis mūsų turėtas maistas – stiklainis uogienės – iškrito iš ryšulio ant cemento ir sudužo. Jadvyga aiktelėjo, rusas nesureagavo, o lietuvis „nuramino“, kad nedidelis čia nuostolis – vis tiek mums uogienės neprireiks, nes važiuosime pas baltąsias meškas. Tie žodžiai man iki šiol skamba ausyse.

Stribokyne pralaikė iki sutemų, tik tada minia pradėjo skirstytis. Žmonėms išsivaikščiojus, mus nuvežė iki Kūlupėnų geležinkelio stoties, už kokių 15 km nuo Kretingos. Kaip vėliau sužinojome, tėvus su Genovaite suėmė anksčiau, auštant spalio 2-osios rytui, ir nuvežė tiesiai į stotį. 56-erių tėvas buvo ganėtinai stambus ir stiprus, vešliais juodais ūsais. Vežant jį labai griežtai prižiūrėjo, nes  vienas stribas įspėjo, kad „tas senis velnius galvoja“.

Kai nuvežė į Kūlupėnus, neradome vietos – vagonai buvo pilni. Stribai išsivedė seserį ir Birutę ieškoti tėvų. Perėjo visą ešeloną, tačiau jų nerado. Jadzei buvo 17 m. – dar nepilnametė, o aš apskritai vaikas. Kai Putrių niekur nerado, lyg ir suabejojo, ar mus vežti, ar paleisti. Bet paskui vienas stribų pasakė: „Ai, nedings niekur, vienai jau 17 metų – neprapuls.“ Taip paryčiais ir išvažiavome...

Visi vagonai buvo pilni, tačiau įgrūdo ir mus. Vagone buvo tokia jauna moteris su trimis mažamečiais vaikais – Buivydienė. Ji vežėsi statinę prisūdytos mėsos. Paaiškėjo, kad buvo ir gerų stribų – leido Buivydienei pasipjauti kiaulę, pasiruošti mėsos. Ji mus ir maitino, mes juk nieko neturėjome, išskyrus kelis rublius, kuriuos sunešė Jadvygos draugai. Pirmąsias kelias dienas nedavė nei gerti, nei valgyti. Tik privažiavus netoli Maskvos iš vagonų ėmė kviesti po du žmones parnešti po du kibirus vandens. O paskui už Maskvos pradėjo duoti sriubos: vanduo ir keli plūduriuojantys kopūstai.

Aš greitai sukarščiavau, nes baisiai sušalau. Vietos nebuvo, tad teko stovėti prie pat durų. Tualetas buvo vidury vagono – skylė grindyse. Kai pradėjo kviesti po du žmones iš vagono, Jadvyga iškart iššoko iš vagono: nežinojome, ar tėvai važiuoja su mumis, ar ne. Prieš pat Uralo kalnus po kokių 10 dienų kelionės Jadvyga ir vėl iššoko iš traukinio parnešti vandens. Grįžo išsišiepusi ir laiminga: surado tėvelį. Pamačiusi apsikabino kaklą ir niekaip nepaleido. Dar teko dvi dienas palaukti, kol mus perkėlė į kitą vagoną, pas tėvus. Jei būtų neperkėlę, būtume pasilikusios, rodos, Abakane – ten mūsų senąjį vagoną atkabino, o mus nuvežė į Ačinską.

Neteko kūdikio

Tai buvo didelis pramoninis miestas, tačiau mes jo nepamatėme – po dviejų savaičių kelionės, spalio 18 d., mus išlaipino miesto prieigose, šalia stoties. Jau buvo šalta, snigo. Niekas neatvažiavo mūsų pasiimti, teko visą naktį pralaukti lauke.

Tarp moterų buvo tokia Bartkuvienė, išvežta su 5 mėnesių kūdikiu. Kai mus išlaipino, mes visus ryšulius sukrovėme į vieną vietą, ir ji pabandė vaiką įkišti tarp ryšulių, kad būtų šilčiau. Tačiau ir pati buvo ligota, pavargusi, prisėdo ant tų ryšulių ir užsnūdo. Miegodama, matyt, užspaudė kūdikėlį: kai pabudo, vaikas buvo uždusęs.

Galiausiai prisistatė vietiniai kolūkių pirmininkai, viršininkai ir ėmė rinktis darbininkus: kurių daugiau, kurie pajėgesni – trūko, kad dar dantis apžiūrėtų... Galiausiai mus, iš viso 25 lietuvių šeimas, nuvežė į Timonino kaimą, esantį už 25 km nuo Ačinsko. Timoninas buvo 4 km ilgio gatvinis kaimas. Aplink – taiga, kažkiek dirbamos žemės, kuri priklausė kolūkiui. Vasaros čia buvo sausos ir šiltos, o žiemos – labai šaltos, lengvai buvo galima ausis, nosį nušalti. Vietinių buvo nedaug, iš esmės – tik pagyvenusios moterys. Kolūkio pirmininkas ir fermos vedėjas buvo karo invalidai: vienas be vienos rankos, kitas – be kitos. Migelis ir Černiajevas – iki šiol pavardes atsimenu.

Butkienę su trimis sūnumis ir mus penkis, iš viso devynis žmones, apgyvendino tokioje lūšnelėje. Joje – tik vienas kambarys, vidury – rusiška krosnis, paskui iš kažkur gavome vadinamąją buržuiką. Dėl šalčio reikėjo nuolat kūrenti, malkas tempdavome iš taigos.

Pieną teko vogti

Tėvelis tuoj pradėjo eiti į gyvulių fermą sargauti, o abi sesės – karvių melžti. Kai pasisekdavo, jos nuvogdavo ir mums po kokį puslitrį pieno. Vėliau Jadvyga buvo paskirta į daržininkystės brigadą, prie kurios ir mums su mama teko prisidėti pavasarį. Vieną vasarą praleidau ganydama kiaules. Jas ganyti buvo palyginti nesunku. Tuomet perskaičiau Antano Vienuolio „Viešnią iš šiaurės“, neatsimenu, iš kur buvau gavusi, kažkas, matyt, buvo atsivežęs, nes pernelyg netikrino. Genė, pavyzdžiui, buvo atsivežusi „Žemaičių kankinius“ – knygą apie Rainių žudynes.

Patys baisiausi buvo pirmieji metai – nieko neturėjome. Per pirmas Kalėdas kaimynė iš Lietuvos mums atsiuntė lašinių ir miltų, tad galėjome Kalėdoms pasikepti bulvių su spirgais. Mama turėjo atsivežusi gražių lėkščių, mes su Jadvyga – patalynės, tad teko mainytis su vietiniais, kad išgyventume. Už pagalvę gaudavome kibirą bulvių, už patalus, regis, – tris.

Už darbą duodavo ne pinigų, o sumaltų atliekų nuo grūdų – iki šiol nesuprantu, kas ten buvo. Ruda masė, kurios negalėdavai net suminkyti. Mes, vaikai, turėjome nedidelę metalinę krosnelę – kažkaip suplakdavome su vandeniu ir dėdavome ant jos, kažką „kepdavome“.

Kitais metais atsirado ir vištų, pasisodinome bulvių. Suėjo visas kaimas žiūrėti, kaip lietuviai bulves sodina. Vienas tremtinys buvo kalvis, padarė nedidelį plūgą. Nepamenu, kiek ten leisdavo žemės užsėti, 20 ar 30 arų. Prisimenu, su mama nuėjome į Ačinską, pardavėme 150 kiaušinių, nusipirkome limonado ir bandelę, prisėdome parkelyje ir gardžiai papuotavome...

Mirtis kėlė juoką

Per šienapjūtę, kai lašinius valgydavome, rusai vis prieidavo ir stebėdavosi. Jie niekada neaugindavo didelių paršų – pasipjaudavo mažiukus, kokių 30–40 kg, ir visuomet žiemą. Mėsą sudėdavo ant ūkinių pastatų lubų ar stogų, išsivirdavo bragės (samanės), nežinau iš ko – gal iš bulvių, sukviesdavo kaimynus ir per savaitę tą paršiuką sutvarkydavo. Po savaitės eidavo pas kitą kaimyną – šitaip ir gyveno.

1953 m. kovą mokykloje įvyko kai kas naujo. Visi mokiniai, gal pora šimtų, buvo suvaryti į koridorių šalia mokytojų kambario, kur buvo radijas. Ten klausėmės pranešimų, kad tautų tėvas ir nuostabusis žmonijos genijus Stalinas merdi. Dvi dienas tokioje „garbės sargyboje“ reikėjo laukti, kol numirė. O mes vis taip pataikydavome atsistoti – visi keturi lietuviukai kartu. Aplink viskas rimta, mokytojos kambary baisiausiai bliauna. Kai pranešė, kad Stalinas numirė, mus visus keturis juokas pradėjo purtyti, tačiau reikėjo valdytis. Pasižiūrime vienas į kitą – dar juokingiau pasidaro... Bet šiaip ne taip susivaldėme. Mano pusbrolis Stasys Putrius buvo nuteistas 25 metams lagerio už tai, kad mokykloje Stalino portretui akis išbadė... Pamenu tik, kad labai apsidžiaugėme po Stalino mirties: buvo paskirtos dvi gedulo dienos, nereikėjo eiti į mokyklą.

Po Stalino mirties buvo pradėta leisti tremtiniams sugrįžti, tačiau ne vieną prašymą mums teko parašyti. 1957 m. kovo mėnesį pagaliau gavome leidimą išvažiuoti, tačiau neleido sugrįžti namo, į tėviškę. Per likusį laiką susitvarkėme kuklų ūkį Timonine, ką galėjome, pardavėme. Liepos mėnesį aš su tėvais grįžau į Lietuvą.

Rekomenduojami video