Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Roko opera „Eglė“: ši istorija būdinga visiems

„Eglės žalčių karalienės istorija galėjo nutikti bet kur, nes žmonės myli, nekenčia ir išduoda įvairiausiose pasaulio vietose, tai būdinga visiems“, – sako kompozitorius, chorvedys, pedagogas Laimis Vilkončius, roko operos „Eglė“ muzikos autorius. Anot jo, liepos 1 d. Vingio parke operą atlikusiems kūrėjams teko labai pasistengti: „Tai daugiau teatrinis pastatymas, reikia sukaupti publiką, nes opera prasideda ir baigiasi ramiai. Tragiškai, bet ramiai, ir tai dar labiau paveikia klausytoją“, – sako kompozitorius.

Kodėl šimtmečio Dainų šventės atidarymui pasirinkote būtent pasakojimą apie Eglę žalčių karalienę?

Reikia patikslinti, kad roko operą „Eglė“ sukūriau jau labai seniai. Mes su Vytautu Kernagiu vienu metu studijavome tuometinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Aš mokiausi muzikos, jis – aktorystės. Studijuodami susipažinome, vėliau pasukome skirtingais keliais, bet po poros metų V.Kernagis man netikėtai paskambino ir pasakė norintis savo diplominiam darbui pastatyti roko operą pagal istoriją „Eglė žalčių karalienė“. Jis pasiūlė man sukurti operai muziką ir aš sutikau.

Roko operai reikėjo libreto, Salomėjos Nėries poema tam netiko. Operai juk reikia arijų, ansamblių, personažų. Tuo metu, maždaug 1976 m., V.Kernagis po Lietuvą važinėjo su kylančiomis poezijos žvaigždėmis – Marcelijumi Martinaičiu, Sigitu Geda. Pastarasis buvo už mus gal dešimčia metų vyresnis, parašęs nemažai kūrinių.

Vieną rytą V.Kernagis man paskambino ir pasakė: „Rytoj einame pas Sigitą į namus.“ Kai visi ten susitikome, S.Geda iš karto pradėjo mąstyti ir ištarė frazę, padariusią man didelį poveikį, – kad žaltys buvo ir senovės Egipto išminties simbolis.

Laimis Vilkončius

Kokias prasmes atradote pradėjęs kurti operą?

Visiškai kitokias. Eglės istorija nebūtinai turėjo įvykti prie Baltijos jūros. Tai galėjo nutikti bet kur, nes žmonės myli, nekenčia, išduoda įvairiausiose pasaulio vietose, tai visiems būdinga.

Šioje istorijoje vyksta konfliktas tarp jūros ir Žemės gyventojų. Žilvinas – nei žmogus, nei žaltys, o būtybė, turinti didesnių galių. Jis atkeliauja pas žmones ir pasiūlo racionalesnį vystymosi būdą. Žilvino ir Eglės vaikai gimsta po vandeniu. Tai reiškia, kad jie gali gyventi tiek vandens, tiek Žemės pasaulyje.

Jei Eglė nebūtų išėjusi į krantą taip anksti, jos vaikai būtų suaugę, tęsę savo giminę ir pertvarkę civilizaciją. Tačiau Žemės gyventojai nebuvo tam pribrendę, buvo per buki suprasti, ką siūlo Žilvinas, todėl nusprendė jį nužudyti. Dar reikia pagalvoti, kodėl Eglės broliai, matydami, kad jų sesuo laiminga, nusprendžia nužudyti jos vyrą?

Gali būti daug atsakymų, koks jūsų?

Dėl to, kad Žilvinas kitoks. Broliai mato ir galvoja: šitas kitoks, jis kalba kitaip, atrodo kitaip, tai nužudykime jį.

Roko operos „Eglė“ premjera įvyko tik praėjusiais metais Vilniaus kongresų rūmuose. Kaip atsitiko, kad viskas taip ilgai užtruko – juk kurti pradėjote prieš maždaug keturias dešimtis metų?

Kaip minėjau, paprašėme S.Gedos sukurti libretą, po poros metų jis tai ir padarė. Vėliau aš kūriau muziką. Kai po kokių 2–3 metų baigiau, paskambinau V.Kernagiui ir pasakiau, kad jau turiu. Jis man tarė: „Sveikinu, bet man tai nebeįdomu.“

Kada tai buvo?

Manau, kokiais 1980 m. padėjau tašką.

Ką pajutote išgirdęs tokius V.Kernagio žodžius?

Man buvo labai skaudu, pasijutau pamestas. V.Kernagis nepasakė „Atstok nuo manęs“, jis tuo metu tiesiog dirbo su „Dainos teatru“ ir visa kita jam neberūpėjo. Tačiau turėjau daug vilčių, nes V.Kernagis dirbo filharmonijoje, ten rengė koncertus, festivalius didžiausiose arenose. Maniau, kad tai bus institucija, su kuria pastatysiu operą.

Tuomet prasidėjo daugybė metų mano paieškų, pastaruosius 17 metų – su Jonu Vaitkumi. Mes teikėme paraiškas Kultūros ministerijai, Kultūros rėmimo fondui, Kultūros tarybai, bet iš niekur negavome nė vieno cento, kad galėtume pastatyti „Eglę“. Tas kūrinys dūlėjo, tarsi būtų parašytas į stalčių. Bet sakau visa tai nepiktai.

Galbūt taip turėjo būti, kad jis atsirastų būtent dabar,  mūsų valstybės šimtmečiui.

2015 m. aš pagalvojau, kad noriu autorinio koncerto Kongresų rūmuose su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, ir nuėjau pas maestro Gintarą Rinkevičių. Išėjau širdyje šokinėdamas iš džiaugsmo, nes jis pasakė net tikslią galimo koncerto datą.

Vėliau G.Rinkevičius išgirdo mano padarytą operos įrašą ir paprašė, kad leisčiau ją pastatyti. Jis taip pat teikė paraiškas, bet negavo pinigų. Tačiau jam taip patiko ta muzika, kad buvo nuspręsta operą statyti orkestro lėšomis.

Tai buvo sunkus kelias, užtat įvertinimas vėliau – reikšmingas.

Taip. Po roko operos premjeros man skambino muzikologai, kompozitoriai, kurie anksčiau su manim tik pasisveikindavo. Jie po pusvalandį pasakojo, kokį įspūdį jiems padarė „Eglė“. Galiu pasakyti, kad tai tarsi atpirko kelis dešimtmečius laukimo. Pabūsiu nekuklus – jei roko opera dabar padarė tokį įspūdį, pagalvokite, kokį būtų padariusi tada, kai buvo sukurta! Aišku, apmaudu, kad premjera neįvyko anksčiau, bet aš neieškau kaltų.

Kaip G.Rinkevičius atskleidė šį kūrinį?

Kūrėme operą turėdami elgetišką biudžetą, negalėjome sukurti vaizdo projekcijų, choreografijos, kurios būtinai reikia. Darėme viską iš bėdos, kai kurie atlikėjai dainavo nemokamai. Vėliau G.Rinkevičiui pasakiau, kad nežinau kito žmogaus, kuris tokiomis aplinkybėmis būtų viską padaręs geriau.

Šiais metais Vingio parke roko opera buvo pristatyta milžiniškoje scenoje, pasitelktos didžiulės kūrybinės pajėgos, intensyviai repetuota. Kuo ji skyrėsi nuo pristatytosios Kongresų rūmuose?

Pirmiausia, daug didesniu atlikėjų skaičiumi, galingesniu orkestru. Į Gedimino Šeduikio režisūrą nesikišau, kad vėliau jis nesikištų į kompozitoriaus.

Vingio parko erdvė – epinė vieta, kurioje prieš 30 metų net 250 tūkst. žmonių dalyvavo Sąjūdžio mitinge. Kokią įtaką turėjo ši vieta?

Tai gamtos prieglobstis. Ir režisieriui, ir atlikėjams reikėjo labai pasistengti, nes ši roko opera nėra komercinė muzika. Tai daugiau teatrinis pastatymas, reikia sukaupti publiką, nes opera prasideda ir baigiasi ramiai. Tragiškai, bet ramiai, ir tai dar labiau paveikia klausytojus. Roko opera pasibaigia mirtina tyla ir lieka didelis klaustukas – kas toliau bus su mumis?

Reikia paminėti, kad S.Gedai gamta buvo labai svarbi. Jo kūriniuose daug gamtos motyvų.

 

Agnė Kairiūnaitė, Ramūnas Grumbinas

 

Rekomenduojami video