Die­vo tro­ba su šven­tų­jų vit­ra­žu

„Iko­na yra Šven­to­jo Raš­to už­ra­šy­mas vaiz­du. Tas vaiz­das tam­pa kū­nu, jei juo pa­ti­ki­ma, jei žvilgs­niui pra­sly­dus per­smel­kia mal­da. Lan­gas į Dan­gų yra iko­na. O jei jų daug? Tai jau Die­vo tro­ba su vi­sų šven­tų­jų vit­ra­žu“, – vie­na­me in­ter­viu yra sa­kęs dai­li­nin­kas R.Na­va­kaus­kas.

Pri­sta­ty­da­mas iko­nų pa­ro­dą Aly­tu­je, jis ne­ma­žai kal­bė­jo apie iko­nų is­to­ri­ją. Iš­ver­tus iš grai­kų kal­bos, iko­na reiš­kia at­vaiz­das. Tai – sak­ra­li­nis pa­veiks­las, at­si­ra­dęs bi­zan­tiš­ko­je kul­tū­ro­je, vaiz­duo­jan­tis šven­tus as­me­nis, sce­nas iš jų gy­ve­ni­mo, bib­li­nius ar li­tur­gi­nius siu­že­tus. Bū­din­ga Ry­tų krikš­čio­nių baž­ny­čioms, įskai­tant sta­čia­ti­kių ir grai­kų. Iko­na nuo ki­tų krikš­čio­niš­ka te­ma nu­ta­py­tų pa­veiks­lų ski­ria­si tuo, kad at­lie­ka­ma pa­gal iš kar­tos į kar­tą per­duo­tą, dog­mo­mis nu­žy­mė­tą iko­nog­ra­fi­nį ka­no­ną. Šis ka­no­nas sau­go iko­nų at­li­ki­mo bū­dą nuo ga­li­mų klai­dų ir iš­krai­py­mų. Šian­dien, XXI am­žiu­je, – taip pat.

„Gal­būt iko­nos kai kam aso­ci­juo­ja­si su ru­sų kul­tū­ra, bet tai – ne­tie­sa. Tie­sos yra tiek, kad Ry­tų baž­ny­čia iš­lai­kė ši­tą tra­di­ci­ją. Jei no­rė­tu­mė­te pa­ma­ty­ti pir­mų­jų krikš­čio­nių ben­druo­me­nių baž­ny­čią, už­ei­ki­te į cerk­vę. Iko­nos nuo pat krikš­čio­ny­bės pra­džios ger­bia­mos ir pri­pa­žįs­ta­mos abie­jo­se di­džio­sio­se Ry­tų ir Va­ka­rų tra­di­ci­jo­se, ta­čiau tik sta­čia­ti­kių, or­to­dok­sų baž­ny­čia iš­sau­go­jo iko­nų meist­rys­tės tra­di­ci­ją iki šių lai­kų“, – sa­ko R.Na­va­kaus­kas.

Kaip ma­mos nuo­trau­ka ka­re

Ka­ta­li­kų Baž­ny­čia nie­ka­da ne­at­me­tė iš­skir­ti­nės iko­nų svar­bos ti­kė­ji­mui, ta­čiau is­to­ri­nės ap­lin­ky­bės ir li­tur­gi­nio me­no sam­pra­ta su­si­klos­tė taip, kad, įvy­kus ski­li­mui tarp Ry­tų ir Va­ka­rų krikš­čio­nių, iko­nog­ra­fi­nė tra­di­ci­ja ir jos ka­no­nai Va­ka­ruo­se il­gą lai­ką bu­vo pa­mirš­ti. Ši­taip iko­nos vie­ta bu­vo už­leis­ta pa­sau­lie­ti­niam me­nui. Su­si­do­mė­ji­mas iko­no­mis ka­ta­li­kų baž­ny­čio­je at­gi­mė XX am­žiu­je.

„Ko­dėl ga­li­ma ra­šy­ti iko­nas ir joms mels­tis? Ry­tų baž­ny­čia tu­ri pa­aiš­ki­ni­mą, kad, jei­gu tu ei­ni į ka­rą ir ne­šie­si ma­mos nuo­trau­ką, o pa­si­il­gęs ją pa­bu­čiuo­ji, tai ne­reiš­kia, kad tu nuo­trau­ką my­li. Reiš­kia, kad my­li ma­mą. Mes mel­džia­mės ne iko­nai, o tam, kas jo­je pa­vaiz­duo­ta. To­kiu bū­du į baž­ny­čią grą­žin­ta iko­nos svar­ba ir ji pa­tei­sin­ta“, – pa­sa­ko­ja R.Na­va­kaus­kas.

Dai­li­nin­kas sa­ko daž­nai gir­din­tis klau­si­mą: kuo ski­ria­si iko­na nuo pa­sau­lie­tiš­kos ta­py­bos?

Pa­sak jo, skir­tu­mas vie­nin­te­lis – di­na­mi­ka: „Į pa­veiks­lą žiū­ri­me mes, o iko­na žiū­ri į mus. Iko­na ne­pa­si­duo­da in­ter­pre­ta­ci­jai ir vaiz­duo­tei. Ji ne­pa­lie­ka ga­li­my­bės pra­tęs­ti sa­ki­nį. Iko­na yra sa­ki­nys ir taš­kas. Kon­stan­ta, dog­ma, kai nie­ko dau­giau ne­be­su­gal­vo­si. Pa­sau­lie­tiš­ka ta­py­ba įtrau­kia žiū­ro­vą, nes pa­veiks­las ža­di­na jo vaiz­duo­tę, pri­si­mi­ni­mus, o iko­na – at­virkš­čiai. Or­to­dok­sai tu­ri net­gi to­kį po­sa­kį apie pa­pik­ti­ni­mą, kad ne­si šven­tas ir esi nuo­dė­min­gas, kai mus ste­bi iko­na.“

Tarp da­žų sluoks­nių – mal­da

Iko­nog­ra­fi­ja yra la­bai su­dė­tin­ga ta­py­bi­nė tech­ni­ka. R.Na­va­kaus­kas pa­sa­ko­ja, kad jos prin­ci­pas – sluoks­nia­vi­mas, o ka­dan­gi už­tep­tas sluoks­nis tu­ri nu­džiū­ti, tai dai­li­nin­kui lie­ka lai­ko: „Sa­ky­kim, džiūs­ta pu­sę va­lan­dos, ją ski­ri mal­dai, mąs­tai apie epi­zo­dą, ku­rį ta­pai.“

Iko­noms yra nau­do­ja­mi na­tū­ra­lūs da­žai. Mi­ne­ra­lai tri­na­mi iki mil­tų, mai­šo­mi su kiau­ši­nio try­niu, įde­da­ma vy­no ac­to, le­van­dų alie­jaus. Nau­do­ja­mas tik­ras auk­sas.

Iko­nog­ra­fi­ja ypa­tin­ga ir tuo, kad jo­je nau­do­ja­mi vi­siš­kai prie­šin­gi prin­ci­pai nei ta­py­bo­je. Ta­py­bo­je at­kar­to­ja­ma re­a­ly­bė, per­spek­ty­va, nu­sa­kan­ti erd­vę, gy­lį, su­ei­nan­ti į taš­ką. Iko­nog­ra­fi­jo­je – prie­šin­gai, vis­kas iš taš­ko iš­ei­na. „Iko­na žiū­ri į mus, to­dėl gra­fi­kos ir spal­vi­nė per­spek­ty­va yra iš­kreip­ta. Pa­čios ryš­kiau­sios spal­vos, ku­rios re­a­ly­bė­je yra pir­ma­me pla­ne, o to­liau blanks­ta, iko­no­je žen­kli­na au­re­o­lę. Jei­gu re­a­liai ap­švies­tu­me žmo­gaus gal­vą iš nu­ga­ros, tai vei­do ne­si­ma­ty­tų, o iko­no­je jis lyg ir pa­ryš­ki­na­mas. Šie efek­tai, ku­riuos per­skai­to­me ne­są­mo­nin­gai, yra la­bai pa­vei­kūs. Iko­nog­ra­fi­jo­je vis­kas sim­bo­li­zuo­ta, kiek­vie­na spal­va tu­ri sa­vo reikš­mę, taip pat ir pro­por­ci­jos, ku­rios iš­krei­pia­mos, nes, api­ben­drin­tai ta­riant, sim­bo­li­zuo­ja ver­ži­mą­si į dan­gų“, – pa­sa­ko­ja dai­li­nin­kas.

No­ras bū­ti su Die­vu

Dar vie­nas po­pu­lia­rus klau­si­mas, ku­rį Rai­mon­dui ten­ka gir­dė­ti ypač daž­nai, – kaip at­ei­na min­tis ku­rio šven­to­jo iko­ną ra­šy­ti, ko­kį siu­že­tą rink­tis? Vie­no at­sa­ky­mo į šį klau­si­mą jis ne­tu­ri: „Yra la­bai daug in­ten­ci­jų, kaip at­si­ran­da te­ma. Ga­li bū­ti, kad grei­tai bus šven­tė, ir už­strin­gi mal­do­je. Ga­li bū­ti, kad už­fik­suo­ji po­kal­by­je su žmo­gu­mi. Aš il­gą lai­ką dir­bau re­a­bi­li­ta­ci­jo­je, su pri­klau­so­mais žmo­nė­mis, aš pats esu pri­klau­so­mas, tu­rė­jau daug bė­dų. Tai­gi bū­na, kad krei­pia­si žmo­nės ir pra­šo mal­dos, pa­gal jų in­ten­ci­ją gal­vo­ji apie šven­tą­jį, kar­tais taip gims­ta siu­že­tas iko­nai. Jei kal­bant as­me­niš­kai apie ma­ne, tai, kai sė­džiu ir ra­šau vie­ną iko­ną, ki­ta jau sto­vi prieš akis. Šia­me san­ty­ky­je yra to­kia di­džiu­lė trau­ka ir no­ras bū­ti su Die­vu, kad iš­kart ku­ria­si pla­nas, ko­kia iko­na bus ki­ta“, – sa­ko R.Na­va­kaus­kas.