Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
R. Žibas: „Džiaugiuosi prisidėdamas prie Lietuvos pergalės įprasminimo“

Gerokai prieš šventes Vilniaus įgulos karininkų ramovėje susirinkę Trečio amžiaus universiteto klausytojai atidžiai išklausė ramovės vedėjo, Lietuvos kariuomenės dimisijos pulkininko Romo Žibo paskaitą-prezentaciją. Organizatorių vardu buvome pakviesti prisidėti prie projekto, kurio esmė – sukurti paminklinį pergalės Žalgirio mūšyje (Griunvaldas, Lenkija) atminimo akmenį ir pastatyti jį 2020 metais liepos 15 dieną minint 610-ąsias Žalgirio mūšio metines. Pertraukos metu per pusantros valandos senjorai suaukojo per 600 eurų – tai ženkli paspirtis būsimiems darbams įgyvendinti. Plačiau apie šią kilnią idėją – interviu su R.Žibu.

Romas Žibas<14409>

Kas jus taip sujaudino, kad ėmėtės šio kilnaus projekto?

2005 metais, dirbdamas Lietuvos gynybos atašė Lenkijai, dalyvavau iškilmėse mūšio vietoje, apžiūrėjau, kuo turtingas muziejus, kokių yra kitų pergalės įamžinimo simbolių mūšio lauke. Muziejuje garbingiausioje vietoje – karaliaus Jogailos biustas... Jokios užuominos nei apie Vytautą, nei apie daugiatūkstantinius lietuvių pulkus. Mūšio lauke vargiai buvo galima įžvelgti stilizuotą Vytį – Lietuvos simbolį, pritvirtintą greta pagrindinės kolonos su kario atvaizdu, tarp kitų šalių, dalyvavusių mūšyje, simbolių. Kad tai mūsų šalies atspindys, susigaudyti galėjo tik gerai pažįstantieji Lietuvą bei jos istoriją.

O juk ne paslaptis, kokį didžiulį vaidmenį mūšyje suvaidino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis kunigaikštis Vytautas su savo kariuomene. Pasak istoriko, profesoriaus, habilituoto humanitarinių mokslų daktaro Edvardo Gudavičiaus, Žalgirio lauke krito kas antras Lietuvos karys, lenkų nuostoliai nedideli... Kryžiuočių ordino kariuomenę sudarė 52 vėliavos (pulkai). To meto amžininkų skaičiavimais, apie 32 tūkst. puikiai ginkluotų karių. Jungtinėje Lietuvos ir Lenkijos kariuomenėje, manoma, kovėsi apie 50 tūkst. karių. Lenkija atvedė 51 pulką, Lietuva – 40.

Mūšio eigai didelę reikšmę turėjo Vytauto vadovaujamų pulkų manevras sunaikinant priešų artileriją, imituojant besitraukiančius, taip suardant priešo pulkų rikiuotę ir galiausiai sunaikinant Ulricho fon Jungingeno pulkus.

Toks muziejus ir mūšio laukas mane pasitiko 2005 metais. Nuo to laiko Lietuva kasmet siunčia savo karius, visuomeninių organizacijų atstovus dalyvauti pagerbiant istorinio mūšio dalyvius – čia vyksta įvairūs vaidinimai, atkuriami atskiri mūšio elementai, žygio dainos, laužai...

Būtent jūsų dėka šalia Jogailos biusto šiandien stovi ta pačia stilistika nulipdytas Vytautas?

Vytauto Didžiojo biustas (autorius – prof. Konstantinas Bogdanas) 2010 metais pastatytas Lietuvos bajorų sąjungos pastangomis ir lėšomis. Jo vieta būtent čia. Juk prieš 608 metus Žalgirio mūšio lauke prieš Teutonų ordiną kovėsi jungtinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės pajėgos. Po mūšio Kryžiuočių ordino valdžia Prūsijoje susilpnėjo, o Lietuvos ir Lenkijos valstybės tapo Europos didžiosiomis valstybėmis. Tik kažkodėl mūšio vietoje vien baltarusiai atstovaudavo Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, ir man tai 2005 metais sukėlė nemalonų jausmą. Patys esame kalti, kad ne itin gerbėme, puoselėjome savo istoriją.

Žalgirio mūšio memoriale bus pastatytas ir Lietuvos paminklinis akmuo.

Lenkų tauta, ko gero, tą daro sėkmingiau?

Belgija, Prancūzija, kitos šalys geba surengti puikias šventes, deramai padėkoti žuvusiesiems už pergales, už laisvę. Džiaugiuosi, kad tam tikru metu atsidūręs tam tikroje vietoje prisidėjau įnešdamas bent jau mažytį įnašą į teisingą požiūrį vertinant istorinius įvykius, pagerbiant mūsų prosenelius. Dabar jau kasmet mūsų žmonės dalyvauja mūšio inscenizacijose, tai jau tapo gražia tradicija. 2008 metais grįžęs iš Lenkijos ir kaip civilis asmuo dirbdamas Krašto apsaugos ministerijoje, Karininkų ramovėje, vėl prisiliečiau prie šios temos. Po pokalbio su Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos vadu Perliu Vaisieta nutarėme: būtina prisidėti prie pergalės įamžinimo ir pagerbti Žalgirio mūšyje žuvusius protėvius – pastatyti paminklinį akmenį nuo lietuvių tautos. Organizatorių ratą praplėtėme, pritraukdami buvusius kariškius – Lietuvos kariuomenės rezervo karių asociaciją. Taip susibūrė trys organizacijos: Vilniaus įgulos karininkų ramovė, Lietuvos bajorų karališkoji sąjunga ir Lietuvos kariuomenės rezervo karių asociacija. Iš anksto pasirengėme, numatėme netgi būsimo paminklo viziją (Lietuvos Vytį, iškaltą akmenyje). Kai Lietuvos bajorų karališkoji sąjunga suderino, kad Valentinas Šimonėlis imsis skulptoriaus darbo, pradėjome rinkti aukas. Pirmuosius 430 eurų suaukojo žmonės, susirinkę į kariuomenės ir visuomenės dienos šventę Alytuje.

Kaip radote tinkamą akmenį?

Tikėjome, kad būtent Lietuvoje rasime akmenį, o įvairiausi sutapimai tą tikėjimą tik sustiprino. Dar prieš 30 metų skulptorius Valentinas savo d

raugo Alfredo Aiduko sodyboje aptiko didžiulį samanotą rausvo atspalvio akmenį – tarsi dieviškų jėgų atridentą būtent tokiai paskirčiai... Ir štai kariuomenės inžinerijos batalionas gavo užduotį išžvalgyti, kaip tą akmenį saugiai iš žemės iškelti, mat vietovė pelkėta. Operacijoje dalyvavo didelis būrys žmonių (turint galvoje ir smalsuolius), ir jau po kelių dienų akmuo atsidūrė Utenos rajone, Sirutėnų kaime, skulptoriaus dirbtuvėse. Sunku patikėti, tačiau per kelis mėnesius akmuo tapo beveik baigtu paminklu. Bet darbų dar daug – reikia baigti Vytį iškalti, paskui – nuvežti į Griunvaldą, akmenimis išgrįsti aikštelę, išbetonuoti pastatymo vietą. Apskaičiuota, kad visa tai galėtų kainuoti mažiausiai 8 tūkst. eurų, daugiausiai – per 12 tūkst. Jau esame surinkę apie 6 tūkst. Projektas sėkmingai įsivažiavęs, manau, greitai džiaugsimės rezultatu.

Įdomu tai, kad jūs, ragindamas žmones aukoti, siūlote tą daryti nedidelėmis sumomis, po mažą kruopelytę, kodėl?

Kartą mano kolega pasiūlė, esą vienas lietuvių kilmės JAV Kongreso narys galėtų iškart įnešti 6 tūkst. eurų, reikia tik parašyti jam laišką ir paprašyti paramos. Ne, pamaniau, juk prieš 608 metų mes nekvietėme karių iš kito žemyno kautis už Lietuvą Žalgirio mūšyje. Čia kovėsi Lietuvos žmonės, daugelis iš jų namo nesugrįžo, taigi, būtent mes, palikuonys,turime po kruopelę sunešti tą nedidelę sumą. Net neskatinu, kad žmonės aukotų po 50 eurų, pakanka 3–5 eurų, kad kuo daugiau žmonių prisiliestų prie tikslo. Vėliau Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejuje bus galima parodyti anūkams sąrašus: štai jų seneliai aukojo pinigų Žalgirio paminklui. Tai prisilietimas prie istorijos, ir tas virpulys turi plačiai nusidriekti per Lietuvą. Kuo daugiau žmonių sujungs šio prasmingo darbo šiluma bei rūpestis, tuo didesnį pasitenkinimą visi jausime 2020 metais švęsdami 610-ąsias pergalės Žalgirio mūšyje metines.

Ar jūsų gyvenimo kelyje buvo kas nors panašaus?

Prieš penkerius metus, būdamas Atsargos karininkų sąjungos pirmininku, palaikiau iniciatyvą pastatyti paminklą įamžinant pergalę Salaspilio mūšyje, kur 1605 metais lietuviai sutriuškino švedų kariuomenę. Salaspilio mūšis – sėkmingiausias mūšis, atsižvelgiant į kariuomenių proporcijas – 4 tūkst. Lietuvos karių ir 16 tūkst. švedų. Paminklas buvo sukurtas už kariuomenės skirtas ir Atsargos karininkų sąjungos surinktas lėšas. Nesusikalbėjus su latviais, paminklas pastatytas Lietuvoje, Biržuose. 2011 metais taip pat prisidėjome Lietuvos kariuomenei organizuojant paminklinio akmens pastatymą Šventojoje. Jis skirtas kovotojų už Lietuvos laisvę istoriniams žygiams per Baltijos jūrą 1944–1953 metais atminti bei Lietuvos pasipriešinimo okupacijai dalyvių ryšiams su šį pasipriešinimą rėmusiomis Vakarų valstybėmis įamžinti.

Turite gražią karininko patirtį... Kokie jūsų patys svarbiausi gyvenimo etapai?

Tarnybą Lietuvos kariuomenėje pradėjau 1992 metų pradžioje. Iki tol kaip pulko vadas tarnavau sovietinėje kariuomenėje Kamčiatkoje. Brolio žmona, aktyviai dalyvavusi Sąjūdžio veikloje, man siuntė daug lietuviškų laikraščių, iš kurių susidariau vaizdą apie Lietuvos įvykius. Kai tik galėjau palikti kariuomenę, atskubėjau į Vilnių. Seimo rūmai, kur prisistačiau patį pirmą rytą, dar buvo apjuosti spygliuotomis vielomis, viduje budėjo vyrai juodomis uniformomis. Pakliuvęs pas pulkininką Algimantą Vaitkaitį, gavau užduotį su pirma iniciatorių grupe sukurti Lietuvos karo mokyklą (vėliau – Lietuvos karo akademija). Tapau Karo mokyklos mokymo ir aptarnavimo bataliono vadu. Apie pusmetį tarnavau eiliniu, be laipsnio. Rūpinausi kareivinių įkūrimu, pirmųjų karių priėmimu, mokyklos visapusiškas aprūpinimu. Po metų Generaliniame štabe jau kūriau kariuomenės kovinio rengimo sistemą. Kai Generalinis štabas transformavosi į Gynybos štabą, dirbau Integracijos į NATO ir karinio bendradarbiavimo valdybos viršininku. Šis periodas – labai aktyvus: susitikimai su delegacijomis, išvykos, mokymai, seminarai. 1998 metais gavau užduotį kurti Lietuvos kariuomenės Mokymo ir doktrinų valdybą. Valdyba prilygo pajėgoms, jungiančioms mokymo įstaigas, kariuomenės poligonus ir mokymo centrus. 2004 metais buvau numatytas darbui kaip gynybos atašė Rusijoje. Lemtingai susiklosčius aplinkybėms – Lietuva išsiuntė du Rusijos kariškius, apkaltintus šnipinėjimu, Rusija kerštaudama išsiuntė Lietuvos karo atašė ir nesuteikė akreditacijos man.Tai, kas įvyko, mane ir mano šeimą labiau nudžiugino, nei nuliūdino. 2005 metais, baigęs Europos gynybos politikos kursus Šveicarijoje, tapau gynybos atašė Lenkijoje. Čia, be kitų įsimintinų įvykių, susidomėjau Griunvaldu.

Ko išmokote gyvendamas ir dirbdamas Lenkijoje?

Lenkai daugeliu atžvilgių – meile šeimai, istorijai, bažnyčiai, tėvynei – gali būti mums puikus pavyzdys. Gal tai istorijos vingiai lėmė, tačiau lenkų tauta, mano manymu, – labiau monolitinė, sukristalizuota. Mes daugelyje sričių turėtume pasitempti, ypač pagarbos bei meilės savo istorijai požiūriu. Sykį priėjęs kolega man tarsi prikišo: „Dar Oršos mūšis liko neįamžintas.“ Taip, įvardydami, kur ir kokios pergalės buvo, turime daug neatliktų darbų. Bet Karininkų ramovė nėra valstybinė institucija, atsakinga už istorinio paveldo puoselėjimą valstybės mastu. Mes dalyvaujame pagal išgales, stengdamiesi pritraukti ir visuomenines organizacijas. Po šio žingsnio turbūt žengsime kitą, vis labiau augindami pagarbą ir meilę savo istorijai.

P.S. Aktuali informacija ketinantiesiems paremti paminklinio akmens, keliausiančio į Griunvaldą, pastatymą. Jo vertė – apie 10 tūkst. eurų. „Luminor“ banke atidaryta sąskaita, kurios pavadinimas – Lietuvos kariuomenės rezervo karių asociacijos Panevėžio apskrities skyrius. Sąskaitos Nr. LT 364010051004258436.

 

 

Rekomenduojami video