Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
R. Kazlas: turiu gerą savybę – kuo man blogiau, tuo geriau

Žmogus yra toks sutvėrimas, kuris nežino, kada reikia juoktis, kada – verkti, sako teatro ir kino aktorius, režisierius Rolandas Kazlas. Anot jo, tai, o ne anekdotai, juokina labiausiai. Be to, priduria R. Kazlas, politika – irgi teatras: „Reikia pripažinti, kad pasaulio politikos teatras pasipildė labai įdomiu personažu – Donaldu Trumpu. Tai spalvinga asmenybė, nežinau, iš kur jis atsirado. Sako, kad Vladimiras Putinas parinko.“

Šeštadienio vakarą R. Kazlas apsilankė „Kitokiuose pasikalbėjimuose“ – įrašas jau yra ir „Youtube“ kanale. Aktorių kalbino kažkada laidoje kaip svečias dalyvavęs televizijos žurnalistas Rytis Zemkauskas.

R. Kazlas: Jaučiuosi kaip pas tardytoją. Nors neteko niekada pas jį būti, bet jaučiu, kad dabar reikia aiškintis, ką esu pridirbęs.

R. Zemkauskas: Iš tikrųjų mes esame pridirbę – abu vienmečiai, gimėme 1969 m. Kitais metais bus 2019-ieji. Bijai?

R. Kazlas: Ir atrodome nuostabiai. Ne, nebijau 2019-ųjų.

R. Zemkauskas: Aš bijau. Tas skaičius atrodo pavojingas.

R. Kazlas: Aš visą gyvenimą kažko bijojau – prieš 10 ar 20 metų, bet jie praėjo. Visai nebaisu.

R. Zemkauskas: Kaip tu pakviestum žmones atvykti į Vilnių?

R. Kazlas: Aš ten gyvenu. Nesinori kviesti pigiai, bet sostinė – mano mylimas miestas. Gimiau ir užaugau Molėtuose, bet nuo mažens žinojau, kad gyvensiu Vilniuje.

R. Zemkauskas: Į Kauną neteko važiuoti?

R. Kazlas: Buvau Kaune, bet ne savo noru (juokiasi). Tai liūdna istorija, nesinori apie ją kalbėti. Sirgau, teko gydytis Panemunėje vaikų sanatorijoje „Ramunė“. Kaunas mane išgydė ir dabar sėkmingai vaidinu Kauno nacionaliniame dramos teatre spektaklyje „Palata“.

R. Zemkauskas: Esi ilgų distancijų bėgikas, tiesa?

R. Kazlas: Taip, bet vaidinti spektaklyje ir koncertuoti smagiau nei kalbėti apie save. Manau, kad aktorius turi kalbėti savo darbais.

R. Zemkauskas: Aktoriaus profesija reikalauja nemažai ištvermės.

E. Genio/LRT nuotr.

R. Kazlas: Taip. Velniškai sunki, dieviškai graži profesija, kuri reikalauja ir dvasinės, ir fizinės sveikatos. Reikia labai daug energijos, kai kuriuos vaidmenis esu įveikęs tik dėl geros fizinės būklės, pavyzdžiui, spektakliuose „Otelas“, „Dieviškoji komedija“, „Kas prieš mus“. Aktorius turi būti pasirengęs fiziškai kaip sportininkas. Jei aktorius silpnas, jis save apriboja – prakaituoja, uždūsta. Tuos vaidmenis esu įveikęs tik todėl, kad bėgioju.

R. Zemkauskas: Esi maratonininkas. Kiek maratonų jau nubėgai?

R. Kazlas: Maratonas – 42 kilometrai 195 metrai. Tokius esu įveikęs devynis.

R. Zemkauskas: Kada tai prasidėjo? Man šis užsiėmimas gana keistas ir sunkus. Niekada nerizikuočiau to daryti. Iš tiesų, man jūs trukdote. Amsterdame kažkada vos nepavėlavau į lėktuvą, nes vyko maratonas.

R. Kazlas: Tai aš dabar kaltas? (Juokiasi)

R. Zemkauskas: Kada pradėjai bėgioti maratonuose?

R. Kazlas: Bėgioti pradėjau prieš 14 metų, tada man buvo 35-eri. Atėjo etapas, kai reikėjo rinktis – arba, arba. Kuo daugiau tau metų, tuo žingsnis turi būti spartesnis, todėl reikia susiimti. Daviau sau žodį, kad bėgiosiu iki 50-ies – liko labai nedaug. Tai man padeda ir profesijoje, ir gyvenime. Tie 9 maratonai, kuriuos esu įveikęs, buvo patys sunkiausi gyvenime. Pirmajame maratone po pirmo rato galvojau, kad reikėtų baigti, bet tai buvo pirmasis maratonas ir jei aš būčiau jo nebaigęs... Todėl eidamas, šliauždamas, gerdamas vandenį pasiekiau finišą.

R. Zemkauskas: Klausausi tavo ilgo monologo ir galvoju, nuo ko tu bandai pabėgti?

R. Kazlas: Tas, kuris sėdi fotelyje ir valgo traškučius, bėga daug greičiau į tai, ką tu turėjai omenyje. Buvo ir man taip, bet ateina laikas, kai pakyli nuo fotelio.

R. Zemkauskas: Grįžtant prie tavo profesijos – maratono gali nebaigti, o su spektakliais – kitaip. Ar buvo atvejų, kai galvojai, kad neįveiksi?

R. Kazlas: Ne. Turiu vieną gerą savybę – kuo man blogiau, tuo geriau. Yra tokia šunų veislė – juos varžovas taršo, atrodo, kad nebeišgyvens, o kai pasiekia patį paskutinį tašką ir turėtų išleisti paskutinį kvapą, tada jame gimsta pati stipriausia jėga – sudoroja varžovą.

R. Zemkauskas: Tai esi būtent toks aktorius?

R. Kazlas: Aš nebijau kentėti – mėgstu kančią. Manau, kad ją patyręs žmogus turi daugiau jėgų atsilaikyti.

R. Zemkauskas: Kokie vaidmenys tave suformavo, paveikė, pakeitė?

R. Kazlas: Manau, kad aktorių formuoja dideli vaidmenys. Pavyzdžiui, spektakliai „Tėvas“, „Dieviškoji komedija“, „Kas prieš mus“. Vis dėl to neišskirčiau tik kelių, nes su kiekvienu vaidmeniu iš skirtingo taško žiūri ir į save, ir į gyvenimą.

R. Zemkauskas: Ar turėjai prabangą rinktis vaidmenis?

R. Kazlas: Dabar tą prabangą turiu. Galiu daryti tai, kas man įdomu. Buvo etapas, kai turėjau paklusti. Visi žino, kad dariau daug dalykų, tad stengiuosi nesikartoti, ieškau naujų spalvų.

R. Zemkauskas: O esi padaręs dalykų, dėl kurių gailiesi ir nenori prisiminti?

R. Kazlas: Pažiūrėkite internete (juokiasi). Pirmiausia parodys visokius pokštus, kurie susiję su manimi. Tai pusiau tiesa. Jei pasirinkai tam tikrą gyvenimo kelią, turi jį išbandyti maksimaliai. Šiuo metu nebijau jokio vaidmens, jokios pjesės.

R. Zemkauskas: Anksčiau bijojai?

R. Kazlas: Taip, bet viskas įveikiama. Man padėjo aktoriai ir režisieriai. Žmonės, kurie pjauna medžius, žino, kad yra tokie medžių grąžtai, kuriais galima patikrinti, ar augalo šerdis pažeista. Grąžtas įleidžiamas į medį ir su turiniu ištraukiama, tada sprendžiama – medis papuvęs ar ne. Taip yra ir su aktoriais bei režisieriais. Aktoriai išbandomi, nė vienas nenori būti papuvęs, todėl atiduoda viską, kas geriausia. Manau, kad atlaikiau tuos išbandymus.

R. Zemkauskas: Kokios tavo savybės padėjo?

R. Kazlas: Yra žmonių, kurie turi darbo valandas. Aš negaliu pasakyti, kad taip dirbu. Esu nuolatiniame procese. Pavyzdžiui, žinau, kad kitą dieną spektaklis – stengiuosi negalvoti, bet mintimis jame jau apsilankau. Dauguma improvizacijų – kruopščiai apgalvotos. Kitaip nieko nesigautų.

R. Zemkauskas: Jei būčiau režisierius, ką turėčiau padaryti, kad tau būtų lengviau?

R. Kazlas: Drįsiu pasakyti, kad aktoriaus profesija sunkesnė nei režisieriaus. Esu pabuvęs abejose pusėse. Režisierius gali turėti savo braižą, stilių. Žinoma, jis atsako už visumą. Tačiau aktorius neturi turėti savo stiliaus. Jis privalo vaidinti tokiu stiliumi, kokio reikia ir kokio prašo režisierius. Nemanau, kad vien drabužiai ir tekstas pakeičia aktorių. Spektaklyje kaip Rolando Kazlo manęs nėra. Turiu save taip paruošti, kad būčiau personažas. Jis žiūri ir kalba kitaip, turi kitokią ritmiką, mąstymą.

R. Zemkauskas: Ir herojai niekada nemirksi. Ką tau davė tavo partneriai?

R. Kazlas: Man didžiausias komplimentas – kad esu geras partneris. Teko išgirsti iš jaunų kolegų, tai – pagyrimas. Kai kurie galvoja, kad man išėjus liks antrame plane. Taip nėra, nes nebūna mažų vaidmenų. Kartais noriu nedidelio ir žavaus vaidmens. Manau, kai nesuvaidini mažo, nesuvaidinsi ir didelio epizodo.

R. Zemkauskas: O Donaldas Trumpas geras aktorius?

R. Kazlas: Geras klausimas. Kas aš toks, kad spręsčiau apie Amerikos prezidentą. Politika – irgi teatras. Reikia pripažinti, kad pasaulio politikos teatras pasipildė labai įdomiu personažu – Donaldu Trumpu. Manau, kad prezidentų susitikimus žiūrėti kur kas įdomiau. Tai spalvinga asmenybė, nežinau, iš kur jis atsirado. Sako, kad Vladimiras Putinas parinko.

R. Zemkauskas: Gal jis ir vaikystėje toks buvo.

R. Kazlas: Štai prie ko priveda filmuko „Simpsonai“ žiūrėjimas. Vis galvoju, ką jis man primena – geltoną žmogų iš filmuko. Gal jie balsavo iš pasąmonės. Londono meras panašus – kaip ką tik atsikėlęs po gero baliaus. Pats įdomiausias man Šiaurės Korėjos lyderis – apsikirpęs storas žmogus.

R. Zemkauskas: Nusikelkime į laiką, kai tau buvo penkeri. Užduosiu klausimus, o tu man atsakyk kaip vaikais. Rolandėli, kuo norėtum būti užaugęs?

R. Kazlas: Troleibuso vairuotoju, nes jų yra Vilniuje, o aš noriu ten gyventi.

R. Zemkauskas: Ko labiausiai bijai?

R. Kazlas: Tamsos.

R. Zemkauskas: Ką labiausiai myli?

R. Kazlas: Mamą.

R. Zemkauskas: Kas tavo geriausias draugas?

R. Kazlas: Aš.

R. Zemkauskas: Ko labiausiai nekenti?

R. Kazlas: Melagių.

R. Zemkauskas: Kokia tavo didžiausia svajonė?

R. Kazlas: Kad būtų Dievas.

R. Zemkauskas: Įsivaizduok, kad tau 25-eri. Jaunas aktorius ir tie patys klausimai. Kuo norėtum būti užaugęs?

R. Kazlas: Aš jau užaugau.

R. Zemkauskas: Ko labiausiai bijai?

R. Kazlas: Kad ji neateis.

R. Zemkauskas: Ką labiausiai myli?

R. Kazlas: Ją.

R. Zemkauskas: Kas tavo geriausias draugas?

R. Kazlas: Ji daugiau nei draugas.

R. Zemkauskas: Ko labiausiai nekenti?

R. Kazlas: Savęs, kad aš toks.

R. Zemkauskas: Kokia tavo didžiausia svajonė?

R. Kazlas: Kad ji pasakytų „taip“.

R. Zemkauskas: Įsivaizduokime, kad dabar 2019-ieji, gegužės 11 diena – tavo gimtadienis. Kuo norėtum būti užaugęs?

R. Kazlas: Mažu berniuku.

R. Zemkauskas: Ko labiausiai bijai?

R. Kazlas: Užaugti.

R. Zemkauskas: Ką labiausiai myli?

R. Kazlas: Žinau, ką myliu ir bijau tai įvardinti. Noriu, kad jie tai jaustų.

R. Zemkauskas: Kas tavo geriausias draugas?

R. Kazlas: Tie, kuriuos myliu.

R. Zemkauskas: Ko labiausiai nekenti?

R. Kazlas: Abejingumo.

R. Zemkauskas: Kokia tavo didžiausia svajonė?

R. Kazlas: Pasakyti pačiame kelio gale tai, kuri šalia manęs: „Myliu tave stipriau nei kada nors.“

R. Zemkauskas: Kokia tavo muzika?

R. Kazlas: Klausausi visko – nuo Bacho iki „Garbanoto bosisto“. Savo dainų nemėgstu.

R. Zemkauskas: Buvo projektas „Viengungiai“ – tai nemaža tavo gyvenimo dalis. Dabar yra „Pakeleiviai“. Kas pasikeitė?

R. Kazlas: Beveik visi vedė ir nuėjo savo keliais. Aš ėjau savo keliu ir sutikau pakeleivius. Priežastis – laisvalaikiu šį tą parašinėju, nevadinčiau to poezija ar eilėraščiais, bet tekstai skamba kaip daina. Aktorius turi būti nuolat pasirengęs ir save treniruoti, todėl gimė ansamblis. Profesionalai turi leisti albumus vieną po kito, o toks atlikėjas kaip aš – du. Vienas kaip rūbas kasdieninis, o kitas – šventinis (juokiasi). Antruoju albumu atiduosiu duoklę žmonėms.

R. Zemkauskas: O kas tau pačiam juokinga?

R. Kazlas: Kad žmogus yra toks sutvėrimas, kuris nežino, kada reikia juoktis, kada – verkti.

R. Zemkauskas: Ar pasakoji anekdotus?

R. Kazlas: Ne, nesu iš tų žmonių. Kai kurie žino daug anekdotų, kiti nuolat juokiasi. Jiems hebefrenija – nuolatinis kikenimas.

R. Zemkauskas: Jei R. Kazlas rašytų knygą, ji būtų apie...?

R. Kazlas: Anksčiau knyga buvo kažkas tokio, kaip šventas dalykas. Žmogus, parašęs knygą, atrodė ypatingas. Dabar rašo kas tik nori. Savo knygai dar bręstu. Jei rašyčiau, tai knyga būtų naudinga žmogui – perskaitęs ne tik sužinotų apie mane, bet jam padėtų gyventi. Palinkėčiau sau parašyti knygą. Neskubinkite. Mano šūkis – iš manęs nieko nesitikėkite ir viskas bus gerai.

R. Zemkauskas: Kaip manai, kodėl lietuviams neišeina sukurti gerų filmų?

R. Kazlas: Vienas garsus kino kritikas yra pasakęs, kad lietuviškas kinas dugną pramušė du kartus. Kūrėjai – drąsiau, nes žemiau jau nėra kur. Manau, kad lietuviškas kinas vystosi.

R. Zemkauskas: Jis vejasi tikrąjį kiną per kitą pusę. O ar žiūri kolegų aktorių darbus, domiesi?

R. Kazlas: Saikingai. Kartais užtenka nuotraukų ar anonso. Net ir tie, kuriems nerūpi, slapta pergyvena dėl lietuviško kino.

R. Zemkauskas: Esi dieninis ar naktinis paukštis?

R. Kazlas: Manyje – vilko prigimtis.

R. Zemkauskas: Koks linksmiausias tavo gyvenimo įvykis?

R. Kazlas: Nemėgstu tokių klausimų. Manau, toks įvykis dar laukia mūsų visų (juokiasi).

Parengė Viktorija Juškauskaitė.

Rekomenduojami video