LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Aktorius, režisierius, dainų autorius Rolandas Kazlas nesigaili, kad prieš daugiau nei dešimtmetį visiškai pasitraukė iš televizijos. Šis žingsnis jam leido akis į akį susidurti su kūrybos pilnatve, kurią patiria dabar. Ir nors yra Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, profesinę kartelę sau kelia vis aukščiau. „Juk mane įvertino ne tik už tai, ką padariau, bet ir už tai, ko nepadariau“, – neabejojo vienas geriausių šalies aktorių, vaidybą vis dažniau iškeičiantis į dainavimą.
Apie kokią profesiją svajojote būdamas vaikas?
Labai norėjau gyventi Vilniuje. Tam, kad šią svajonę įgyvendinčiau, nusprendžiau, jog noriu būti troleibuso vairuotojas. Juk Molėtuose ir Utenoje troleibusų nebuvo. Ir vis mąsčiau: jei aš būsiu troleibuso vairuotojas, tai tikrai gyvensiu Vilniuje.
Ir pasirinkote Lietuvos muzikos ir teatro akademiją?
Stojau ten, kur tarp stojamųjų egzaminų nebuvo matematikos. Jaučiau, kad tai – ne man. Man sekėsi dainavimas, piešimas, rašymas, todėl ir rinkausi tokią sritį. Apie aktoriaus specialybę tiesiog perskaičiau laikraštyje. Nuėjau, pabandžiau ir pavyko. O dabar galvoju, ar ten įstojau... Aktorystė apima daug mane dominančių dalykų – literatūrą, filosofiją, muziką, dailę, todėl mąstau, kad galėjo būti ir blogiau.
Minėjote, kad į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją įstojote labai lengvai – antrame ture jau žinojote, kad patekote. Matyt, buvote tikrai įsimintinas?
Jei atvirai, Molėtuose savo klasėje buvau pats mažiausias. Merginos ir bendraklasės į mane nekreipdavo dėmesio, o mano bendraamžiai buvo fiziškai stipresni. Aš nesijaučiau nei lyderis, nei „kavalierius“. Į šokius nueidavau, bet stovėdavau ilgai kampe, ilgesingai žiūrėdamas, kaip kiti šoka. Galbūt humoro jausmas buvo kaip kompensacija, noras atkreipti į save dėmesį. Kad mane tiesiog pamiltų...
Televizijos žiūrovai jus dievino, tačiau nusprendėte televiziją iškeisti į teatrą. Kodėl?
Iš televizijos pasitraukiau apie 2003 m. Ir, tiesą sakant, nesigailiu. Atėjo metas, kai supratau, jog išnuomoju savo talentą parodijuodamas politikus. Galbūt kai kam tai buvo naudinga. Gal trynė rankom ir galvojo, kaip aš jiems padedu. Bet kodėl aš turiu jiems padėti? Galbūt jau ir žmonės pradeda painioti personažą su politiku? Nusprendžiau, kad geriau aktoriams dirbti savo darbą, o politikams – savo.
Kai palikote televiziją, daug kas sakė, kad jūsų profesinės sėkmės dienos suskaičiuotos. Kaip pats tuo metu jautėtės?
Iš gausios auditorijos suprantu, kad viskas tik prasideda ir gerėja. Tikiu, kad kai darai tai, ko nori, kai darai tai iš širdies ir įdedi visas savo pastangas, negali nepasisekti. Esu įsitikinęs, kad, jei būčiau pasilikęs pramoginiuose televizijos šou, tokios sėkmės, kūrybos pilnatvės, kurios sulaukiau šiandien, nebūčiau pasiekęs.
Su mono spektakliu "Geležis ir sidabras" R. Kazlas debiutavo kaip režisierius. Asmeninio archyvo nuotr.
Tiek vaidmenų, tiek laimėjimų... Auksiniai scenos kryžiai, Nacionalinė kultūros ir meno premija už tragiškąsias ir komiškąsias teatro dermes, už kūrybinį principingumą. Ar kartais neatrodo, kad savo karjeros viršūnę jau pasiekėte?
Esu dėkingas Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos komisijai, kuri nusprendė, kad aš vertas tos premijos. Tačiau tai – jų sprendimas. Aš to neprašiau. Ir net kartais pagalvoju – gal per anksti? Ir tai mane verčia kelti kartelę vis aukščiau, nes mane įvertino ne tik už tai, ką padariau, bet ir už tai, ko nepadariau.
Daugelis aktorių mano, kad reikia imtis visų pasiūlymų, eiti visur – jog išgyventum. Iš tiesų, dalyvavimas visose menkavertėse laidose, serialuose aktoriui ne į naudą. Vaidindamas su neprofesionalais jis praranda formą. Jis priverstas nusileisti iki jų lygio ir kitą kartą, paėmęs gerą medžiagą, mato, kad darosi vis sunkiau... Ir kuo esi žinomesnis, kuo daugiau pasiekęs, tuo tau sunkiau. Nes visi tik ir laukia, kol pargriūsi. O tavo darbas – nesuteikti jokių galimybių tokioms mintims atsirasti.
Ar publika tikrai tokia negailestinga?
Žinote, egzistuoja tokia „publikos problema“. Pastebėjau, kad žiūrovus labai veikia didžiulis televizijos ir kitų žiniasklaidos priemonių sukurtas fonas. Pabandykite paklausti savęs: „Kodėl šią dieną taip blogai jaučiuosi?“ Galbūt ryte paskaitėte kažką neigiamo ar prastai parengto naujienų portale? O paskui toks žmogus atėjęs vakare į teatrą lieka nieko nesupratęs, jam neįdomu. Šiuo metu teatras išgyvena nelengvus laikus. Žmonės į spektaklius dar eina, bet pats teatras atsidūrė kryžkelėje. Jis nežino, į kurią pusę eiti. Visai kitokia karta ateina, kitokie spektakliai statomi. Pats teatras jau nežino, ar naudoti projekcijas, ar stebinti mikrofonais. O gal aktualijomis, socialinėmis problemomis? O gal vėl grąžinti žmogų į tą teatrą?
Vis dėlto manau, kad nėra didesnio stebuklo už žmogų scenoje. Tai yra tai, dėl ko teatro lankytojas žiūri į sceną užgniaužęs kvapą. Nes jei būtų tik šviestuvai ir technika, nebeliktų to, kas labiausiai jaudina – žmogaus pokalbio su žmogumi.
Ar vaidmenys aktoriaus gyvenime palieka tam tikrų pėdsakų? Kokių?
Jei atvirai, labai įtariai žiūriu į aktorius. Nepasitikiu jais. Manau, kad per ilgas užsibuvimas aktorystėje rimtai pažaboja. Tai vadinama aktorine inercija. Dažnai aktorius jaučiasi labai nejaukiai, kai turi kažką pasakyti „iš savęs“. Jis geriau suvaidins ar pacituos. Ir vis dėlto tai kaip koks gripo virusas – vienur apgydai, persikelia į kitą vietą. Stengiuosi tos aktorinės inercijos išvengti ir stovėti ant savo kojų.
Aktoriaus profesija yra praradusi prestižą. Iš tiesų, aktorystė ir žurnalistika yra blogiausia, kas gali nutikti žmogui, nes jis tampa labai priklausomas. Nuo redaktorių, režisierių, dramaturgų... Aktorius yra turbūt geriausias tolerancijos pavyzdys. Jis sugeba pamilti tai, ko nekenčia. Įtikina save, kad jam tai patinka. Net ašarą nubraukia. Manau, šalia aktoriaus visada turi būti žmogus. Vis dėlto, jei renkiesi aktorystę, turi būti pasiruošęs viskam. Jei reikės nusirengti – nusirengsi, jei reikės vaidinti nepriimtiną personažą – vaidinsi. Tik tikri grynuoliai aktoriai moka tuo mėgautis. O aš...
R. Kazlo režisuotas spektaklis "Palata", kuriame aktorius atliko beprotnamio paciento Ivano vaidmenį, tapo anšlaginis. Asmeninio archyvo nuotr.
O ką jums reiškia tėvo vaidmuo?
Žinote, tai svarbiausias mano gyvenimo vaidmuo. Sutikčiau atsisakyti aktoriaus karjeros, jei tik žinočiau, kad vaikai užaugs gerais, padoriais žmonėmis.
Dabar ne tik vaidinate, statote spektaklius, bet ir koncertuojate su grupe „Pakeleiviai“. Kaip gimė ši mintis?
Mane ilgai kalbino imtis dainavimo, o aš vis dvejojau. Tačiau pradėjo kirbėti mintis: „O ką? Bijai? Bijai!“ Nebūtum žmogus, juk kovoji su savo baime! Ir nusprendžiau – nepabijosiu ir kitam aktoriui pasakysiu: „Aš surengiau koncertą arenoje, o tu?“ Gal tai ir pokštas, bet rimtas pokštas. Tai tarsi mano liudijimas apie save. Dar vaikystėje vaikščiodavau miškuose, kalbėdavau su savimi, Molėtų gamta ar debesimis ir, kaip dabar prisimenu, man atsakydavo: „Būsi garsus, turtingas, viskas bus gerai“. Ir yra gerai. Kaip nusiteiksi vaikystėje, taip ir bus. Sakoma, net mirtį galima susirežisuoti.
Gal apie mirtį geriau nekalbėti?
Bet juk tai – pats įdomiausias gyvenimo klausimas. Vienas aktorius pasakojo tokį atsitikimą. Pervedė šimtametę močiutę per gatvę, ji padėkojo ir pasakė: „Jaunuoli, jums atrodo, kad man labai neįdomu gyventi? Tačiau man taip linksma ir gera, aš esu labai arti paties didžiausio gyvenimo nuotykio. Todėl man taip įdomu, o tau, jaunuoli, dar teks labai ilgai vargti...“
Ieva Janavičiūtė
