Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
R. Karpis: „Dar labai daug neatvertų klodų manyje...“

Kai susitikome su operos solistu tenoru Rafailu Karpiu, prisiminėme visai neseniai, gruodžio mėnesį, Izraelio ambasados organizuotus Chanukai skirtus koncertus Vilniuje ir Kaune. Akomponuojamas pianisto Dariaus Mažinto, Rafailas atliko spalvingą puokštę žydų dainų.

Kaip jūsų repertuare atsirado žydų dainos, kurias nuoširdžiai atliekate ir gastroliuodamas po Lietuvą?

Dar studijuodamas Muzikos akademijoje parengiau nemenką žydų dainų repertuarą, o jų sąrašą papildžiau, kai viena kurso draugė atnešė kompozitoriaus Gabrielio Grado 1923 metais Rietave išleistą žydų dainų rinkinį. Nustebino tai, kad tokiame mažame miestelyje kaip Rietavas egzistavo leidykla, leidžianti natų albumus jidiš, žydų šnekamąja kalba... Kokia svarbi, kokia didelė buvo Lietuvos žydų bendruomenė tais laikais!

Ar žydų muzika suprantama kiekvienam?

Susidomėjimas didelis, mat per šias dainas galima pažvelgti ir į Lietuvos kultūrą, savotiškai pažadinti praeitį – juk jidiš ilgai skambėjo Lietuvoje. Vieni kūriniai – tai jausmingos dainos, kiti – vos ne maldos. Yra du Maurice'o Ravelio kūriniai fortepijonui ir balsui. Vienas jų, „Kaddish“, – malda už mirusiuosius. Dauguma dainų – litvakų paveldas, susijęs su prieškario žydų bendruomene. Išleidome ir kompaktinę plokštelę „Žydų dainos. Laiškai iš praeities“. Balsui ir fortepijonui aranžuotos liaudies bei autorinės dainos atspindi tuo metu gyvenusių žmonių mintis, jausmus, kasdienybę. Ne viena daina, sukurta gete, primena liūdniausią Lietuvos žydų laikotarpį – holokaustą. Plokštelėje skamba kompozitoriaus Alexanderio Olshanetskio kūrinys „Vilne“ apie Vilnių, kadaise vadintą Šiaurės Jeruzale. Tikiuosi, kad šiemet pavažinėsime po miestelius, pristatysime programą platesnei auditorijai.

Pasak solisto artistas ypač turi rūpintis savo įvaizdžiu, nes jei režisierius namtys išskirtinumo, jis jam nebus reikalingas. Asmeninio archyvo nuotr.

Kartu atliksite ir šviečiamąją misiją – supažindinsite žmones su žydų tautos kultūra?

Šiandien daug kas ištrinta, čia gyvenusius žydus primena nebent pastatai, kapinės. Gražu, kad pastaruoju metu jos tvarkomos, puoselėjamos, kad žmonės tarsi sukluso: kas atsitiko su mūsų atmintimi?Daug ką pakeitė Mariaus Ivaškevičiaus2016 metais pradėtas „Atminties maršas“ Molėtuose, kai sušaudyti varytų žydų mirties keliu praėjo simbolinės eitynės – daugybė žmonių. Juk mažesniuose miesteliuose nebuvo net getų, žmones tiesiog sušaudydavo. Štai iš kur tos masinės kapavietės.

Galbūt dainų turinys atskleidžia tautos tradicijas, kasdienybę?

Jos gana paprastos. Viena kaip vaikystės metų prisiminimai, kita – didaktinė lopšinė: miegok, vaikeli, tėvelis tau parveš riestainį su skyle, tu jį suvalgysi ir mamos prašysi dar ir dar... Tekstai nėra kuo nors ypatingi, jie gana šviesūs, tik sukurtieji karo metais Vilniaus gete yra kitokie – kupini kančios ir skausmo. Kelios dainos sukurtos žymaus poeto Abraomo Suckeverio žodžiais. Tai buvo labai iškili asmenybė. Jis išliko gyvas Vilniaus gete, po karo kaip liudininkas dalyvavo Niurnbergo procese, vėliau, gyvendamas Izraelyje, nemažai kūrė jidiš kalba.

Turbūt su šia programa jus kviečia pirmiausia įvairių miestų ir miestelių žydų bendruomenės?

Džiaugiuosi, kad kviečia. Rudenį, minint Lietuvos žydų genocido dieną, vyko jautrus paminėjimas Vilniaus choralinėje sinagogoje, kartu su Šv. Kristoforo orkestru atlikome Anatolijaus Šenderovo kūrinį „Iš užmirštos knygos“. Tai nuostabus kūrinys, turintis daugybę spalvų –jame gali išgirsti tiek žydų, tiek lietuvių, tiek lenkų tautų dainų motyvų.

Žydų dainos, žinoma, tik viena dalis jūsų gausaus, spalvingo repertuaro. Juk pagrindinė jūsų darbo vieta – Nacionalinis operos ir baleto teatras?

Gruodžio mėnesį netrūko progų pasireikšti. Su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru dalyvavau „Ispaniškosios sarsuelos“ koncertuose. Sarsuela– tai be galo sudėtingas žanras, populiarus Ispanijoje. Kūrinius atliko nuostabūs atlikėjai. Gruodžio karštligei atslūgus, vaidinu repertuariniuose spektakliuose – Franco Leharo operetėje „Linksmoji našlė“, Johano Štrauso – „Vienos kraujas“, „Šikšnosparnis“, Džiuzepės Verdi operoje „Traviata“. Dar laukia pasirodymas Ramintos Šerkšnytės operoje „Penki Merės stebuklai“. Tai paaugliams skirtas spektaklis, užduodantis daug klausimų tėvams. Mat jei tėvai neturi vaikams laiko, šie pradeda kurti įsivaizduojamą pasaulį, kuriame gera gyventi. Mano personažas – Merės pusbrolis, gyvenantis muzika ir labai bijantis kaimynės, kuri stengiasi už jo ištekėti...Šiuo metu dar vyksta Gintaro Sodeikos operos „Postfuturum“, kurią režisuoja Oskaras Koršunovas, repeticijos. Nekantriai laukiame spektaklio premjeros. Šioje operoje atliksiu paslaptingojo Šėtono vaidmenį.

Asmeninio archyvo nuotr.

Jums paprastai atitenka linksmi personažai, nes esate linksmos natūros?

Tai lemia mano išvaizda – užtenka atsistoti šalia liekno, augaloto kolegos, ir visi jau šypsosi. Ar esu linksmas? Nežinau, jei mane užvaldo koks jausmas, tarkime, liūdesys, tai visiškai, iki sielos gelmių. Vadinasi, esu emocionalus. Dar labai daug neatvertų klodų manyje, ir aš dažnai darau tai, ko iš manęs nesitiki...

Dainuoti ir kartu vaidinti – tai gana sunku, tiesa?

Reikia stengtis būti pasikausčiusiam visapusiškai, nes spektakliai reikalauja tikslumo, preciziškumo. Artistas ypač turi rūpintis savo įvaizdžiu. Jei režisierius nemato tavo išskirtinumo (ne tik vokalo požiūriu, bet ir vizualiai), tu jam nereikalingas. Kartais tiesiog pasakoma, į kokį personažą ar žinomą žmogų veikėjas turi būti panašus. Paprastai didžiausias dėmesys skiriamas artistams, atliksiantiems vaidmenis premjeriniuose spektakliuose, o paskui jau įvedami kiti atlikėjai, kurių pasirodymai būna tikrai ne prastesni.

Linksmo žmogaus ir asmeninis gyvenimas linksmas, sklandus. Beje, ar žmona Diana – taip pat muzikė?

Ji yra lietuvė, muzikė ir dar labai puiki ir mane pakenčianti žmona bei dviejų dukterų – trejų su puse Rachelės ir vienerių su trupučiu Lėjos – mama. Jos muzikinis pasirengimas netgi rimtesnis nei mano, ji baigė M.K.Čiurlionio menų gimnaziją ir Muzikos akademijoje bakalauro studijas (fortepijonas), vėliau, pradėjusi dirbti optikos salone, baigė išlyginamąsias studijas ir tapo rimta optometrijos specialiste.

Kaip jūsų keliai susipynė į vieną?

Susipažinome vakarėlyje. Kartu su draugu atvykome į tą patį vakarėlį, kuriame jis susitiko savo žmoną, o aš – savo. Jo istorija vystėsi greitai, o mudviejų... Mes gal po kokių aštuonerių metų ėmėme artimiau bendrauti.

Kas jums yra svarbiausia santykyje su antrąja puse?

Svarbi visuma, ką nors viena sunku išskirti. Labiausiai vertinu Dianos kantrybę – ji gali mane pakęsti! Tikrai negalėčiau sutarti su tokiu kaip aš...

Labiausiai Rafailas vertina žmonos kantrybę - kad ji gali jį, tokį netobulą kęsti. Asmeninio archyvo nuotr.

Turite sau priekaištų?

Taip, o juos lydi daugybė pateisinančių priežasčių. Dviejų žmonių santykių neįmanoma apibrėžti, tai gyvas, nuolat kintantis procesas, kurį galima pavadinti nebent savitarpio supratimu. Kartais nesupranti kito, pyksti, vos neišsilieji, bet imi ir įjungi mygtuką: ak, tie ginčai tėra smulkmena. Skaičiuoji iki dešimt, nurimsti. Laikui bėgant, to supratimo daugiau. Nors kasdienybė išmuša iš vėžių, ypač žmonai sunku. Auginant dvi mažyles, naktimis kartais nepavyksta išsimiegoti: tai pilvukas, tai dantukai, o dantenų tepaliukas padeda vos kelioms minutėms... Aš laimingas, kad esu lepinamas, kai turiu daug darbų. Pernai gruodžio mėnesį iš manęs tėčio pareigos buvo nejučiomis perimtos.

Ar žmona planuoja grįžti į muzikos pasaulį?

Visaip gali būti. Neseniai artimo draugo gimtadienio proga abu parengėme specialų muzikos kūrinį, kurį jam padovanojome. Nors paprastai nemėgstu, kai per vakarėlius manęs prašo padainuoti. Kodėl, klausia, gal įsivaizdini? Jei ateitų kirpėjas, ar vakarėlio svečiai prašytų, kad jis apkirptų? Pasitaiko susitikimų, kai norisi dainuoti, nejučiomis sugrįžti į tam tikrą jauseną. Neprašomas prisijungiau prie dainuojančių ąžuolų per knygos „Mes iš Ąžuoliuko“ (autorius – žurnalistas Darius Krasauskas) pristatymą. Čia sudėti daugelio ąžuolų prisiminimai, tiek pirmųjų, susibūrusių žymaus chormeisterio Hermano Perelšteino laikais, tiek Vytauto Miškinio išugdytų ąžuolų. Išties magiškas ryšys jungia visus ąžuoliukus.

Turbūt jūsų jaunai šeimai padeda tėveliai?

Taip, ypač daug padeda žmonos mama. Mano tėvelių jau nėra su mumis. Mama mirė sulaukusi 60-ies, tėtis – prieš trejetą metų, kai mūsų vyresnėlei buvo mėnuo. Džiaugiuosi, kad jis sulaukė anūkės, turiu tai užfiksavęs. Tai brangiausia mano nuotrauka – joje mano tėtis, kamuojamas sunkios ligos, bet laimingas, stumia anūkės vežimėlį...

Ar perėmėte kokias nors žydų šeimos tradicijas?

Buvau paauglys, kai amžiams išėjo močiutė. Ir buvau dar palyginti jaunas, kai netekau tėvų, tad nedaug ką prisimenu. Šeimoje ne itin laikėmės religinių tradicijų, nes tėvai nebuvo religingi. Žinojome, kada ir kokios vyksta žydų šventės, kokia jų kilmė, prasmė. Šeimos istorija glaudžiai susijusi su Lietuva. Mano giminaičiai, kaip daugelis Lietuvos žydų, čia gyveno šimtmečius. Ne tik Vilniuje. Sostinėje aš esu antroji karta. Mano tėvai gimė čia, o seneliai – iš Lietuvos miestelių.

Galbūt prisimenate kokį nors močiutės gamintą patiekalą?

Ji kepdavo gardžią kiaušinienę su macais, aš ją taip pat kepu. Macai trumpam užplikomi, apšlakstomi kiaušiniu ir iškepami. Iš jos išmokau kepti bulvinius blynus, vadinamus latkėmis (jie valgomi per Chanuką), kugelį. Matyt, bulvių patiekalai – bendras kulinarinis paveldas. Dar močiutė kepdavo chalą (pynutę), ji valgoma per šabą. Prisimenu, visi girdavo močiutės farširuotą karpį (aš jo nemėgau), kapotą silkę bei gardų jautienos troškinį su džiovintomis slyvomis.

Mūsų jauna šeima kuria savas tradicijas. Tai mūsų gyvenimas, kurio, žinoma, nebūtų be pasaulio, kuriame aš užaugau, kurį atsinešiau iš tėvų namų. Šiandien mums šilčiausia šeimos šventė– Kūčios. Man ji, žinoma, neturi religinės prasmės, nes nesu krikščionis, bet džiaugiuosi galimybe Kūčių metu kartu su visa šeima apžvelgti praėjusius metus.

 

Rekomenduojami video