Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
R.Bičiūnas: „Jau nusipelniau tapyti geriau“

Jei nuotaika niūri, užtenka pažvelgti į garsaus tapytojo Rimo Bičiūno ryškiomis spalvomis nutapytus gėrį ir optimizmą spinduliuojančius paveikslus, ir ji iš karto pakils. Prieš kelias dienas „Pylimo galerijoje“ menininkas pristatė kupiną spalvų kūrybos parodą „Su meile, Rimas“, skirtą moterims – didžiausioms įkvėpėjoms. Savo kūryba dailininkas siekia skleisti džiaugsmą, palaimą, pozityvumą. Niūraus kolorito, pasak jo, ne tik lietuvių tapyboje, bet ir visur aplink, ir taip yra per akis.

Pateko į rankas profesionalams

Piešimas R.Bičiūną traukė nuo pat vaikystės. Rokiškio r. Panemunio k. gimęs ir augęs dailininkas prisimena krūvas vaikystėje pripieštų sąsiuvinių ir knygų. „Neturėjau nei gerų dažų, nei pavyzdžių albumų. Daug kopijuodavau, jokia improvizacija tada nė nekvepėjo“, – apie pirmuosius bandymus piešti pasakojo menininkas. Maždaug ketvirtoje klasėje į šį jo pomėgį dėmesį atkreipė ir mokytojai. Jie pasiūlė Rimui negaišti laiko ir važiuoti į Vilniuje esančią M.K.Čiurlionio meno mokyklą.

„Kiti dalykai nelabai ir sekėsi, ypač nemėgau matematikos. Menai, matyt, buvo vienintelis mano kelias“, – niekada savo pasirinkimu neabejojęs sakė Rimas. Vilniuje jam atsivėrė iki tol nematytas pasaulis – berniukas pateko į rankas aukščiausio lygio menininkams. „Tai buvo ir Birutė Žilytė, ir Alfonsas Ambraziūnas, ir Vytautas Ciplijauskas, ir Aloyzas Stasiulevičius, ir Vincas Kisarauskas... Tuo metu jie buvo jauni, entuziastingi, juodai dirbo, patys daug kūrė, o su mumis, vaikais, dirbo daugiau ir nuoširdžiau nei kiti pedagogai“, – pasakojo ryškių spalvų mėgėjas.

P. Lileikio nuotr.

Paskatino piešti mamą

Mokymąsi M.K.Čiurlionio meno mokykloje R.Bičiūnas prisimena su nostalgija. Vaikiną supo ne tik kupini idėjų mokytojai, bet ir gabūs bendramoksliai: muzikantai, balerinos, šokėjai ir kt. „Į Vilnių atvažiavau būdamas septintokas, tačiau mokykloje mokėsi ir dar jaunesnių. Gerai pamenu, kaip 10–11 metų vaikai jau nuo 7 val. ryto grodavo pasirinktais muzikos instrumentais. Visi buvo kupini noro dirbti. Vėliau, studijuodamas tuometiniame Dailės institute, tokio nuoširdumo nebejutau“, – prisiminimais dalijosi menininkas.

R.Bičiūnas gana dažnai grįždavo ir į gimtuosius namus aplankyti mamos. Mokykloje ir institute jau įgijęs nemažai žinių greitai pastebėjo retkarčiais piešusios mamos, kuri vėliau tapo garsia dailininke, Monikos Bičiūnienės neeilinius sugebėjimus. „Jaunystėje mama beveik nepiešė. Ji viena augino mane, be to, gyvenant kaime darbų ir taip netrūko. Kai supratau, kad ji gali piešti, nupirkau dažų, parodžiau dailės albumų ir paraginau rimčiau imtis šios veiklos. Motina jau buvo sukaupusi daug liaudiškos patirties, o jos talentas – gerai subrandintas“, – pasakojo R.Bičiūnas.

Beveik visuose R.Bičiūno paveiksluose yra žmogaus figūra. Asmeninio archyvo nuotr.

Svarbi laisvė tapyti

Pats Rimas tuo metu dar tik kaupė savo talentą. „Intensyviai kopijavau Antano Žmuidzinavičiaus darbus. Visus iš eilės. Pats dar buvau bejėgis. Studijuojant reikėjo mokytis, o ne eksperimentuoti“, – kalbėjo dailininkas. Tačiau ilgainiui R.Bičiūnui tapo vis aiškiau, koks stilius, spalvos jį traukia, o akademiniai darbai vis labiau skyrėsi nuo tų, kuriuos tapė laisvai, sau.

Nors dailės žinių sėmėsi bohemiškoje aplinkoje, pats didelės bohemos išvengė. Tvarką ir aiškumą mėgstančiam Rimui ilgi, filosofiniai pokalbiai apie nieką ir apie viską nebuvo įdomūs. „Žinoma, bendrabutyje netrūkdavo ir paūžimų, pašokimų, bet didelės bohemos niekada nebūdavo. Tarpusavyje pasišpilkiuodavome, erelius vienas prieš kitą pavaidindavome, ir tiek. Didelių draugysčių irgi neužsimezgė, juk menininkai –individualistai“, – apie studijų laikus pasakojo R.Bičiūnas.

Dailininkas neabejoja, kad būtent žmogaus atvaizdas, ypač jo akys, labiausiai veikia žmogų. Asmeninio archyvo nuotr.

Studijuodamas paskutiniuose kursuose jis įkūrė dailės studiją „Paletė“, kurioje savo žiniomis dalijosi su kitais studentais bei vyresniais žmonėmis, kuriems dailė tebuvo pomėgis. „Man patiko, kad piešti ateidavo kitų profesijų žmonės, iš jų išgirsdavau labai įdomių dalykų. O kai reikėdavo kalbėti apie dailę, kalbėdavau tik aš, jie tik klausydavosi. Taip vieni kitus ir papildydavome. Be to, ir aš turėjau laisvas rankas, galėjau pats tapyti“, – pasakojo Rimas. Tapti Dailės instituto dėstytoju, būti varžomam grafiko Rimas niekada nenorėjo.

Be amato – nė iš vietos

Savo dirbtuvėse R.Bičiūnas dirba visą laiką. Net tada, kai nepiešia. „Kai ištinka krizė ir negali tapyti, visada yra techninio darbo. O jei nesinori daryti ir to, klausausi muzikos, kuri yra neatsiejama nuo mano kūrybos. Nueinu ir į operą, tačiau nesu teatro mėgėjas. Teatrą, kokį noriu, galiu nusipaišyti ir pats“, – juokėsi dailininkas. Atėjęs į dirbtuves R.Bičiūnas tarsi patenka į tik jam pavaldžią erdvę, kurioje jaučia ore sklandančias spalvas, mato, kaip jas galėtų sujungti. Apie techniką galvoti jam nebereikia. Siužetas irgi atsiranda vėliau. Pirmiausia – spalvos ir nuotaika.

Kalbėdamas apie šiuolaikinius dailininkus, Rimas apgailestauja, kad vis mažiau dėmesio kreipiama į amatą. Kalbėti apie jį tarsi nebemadinga, prasčiokiška. „Bet juk tapytojo darbe amato yra labai daug. Čia neužtenka idėjos“, – sakė dailininkas. Galbūt todėl jis atsargiai vertina ir modernųjį meną. Ir prisipažįsta gero modernaus meno matęs labai nedaug, nors po įvairias tarptautines parodas važinėja gana dažnai.

„Pamirštama, kad modernusis menas taip pat turi savo laiptelius. Kartais menotyrininkai parašo tokius tekstus, kad kyla abejonė, ar jie patys supranta, ką rašo. Iš tikrųjų apie meną šnekėti reikia daug paprasčiau. Bet argumentuotai. Rimtam menui mados neturi jokios reikšmės. Yra amžinos vertybės ir yra laikino vertybės. Man įdomus tik tas modernusis menas, kuris yra šiuolaikiškas, bet nieko neatkartoja“, – savo įžvalgomis dalijosi Rimas.

Spalvų meistras

Pasak R.Bičiūno, geras dailininkas nėra sukirptas pagal išankstinį receptą, Jis keičiasi, patiria nuopuolių, o kartais geriausius darbus nutapo tik gyvenimo pabaigoje. „Vertę nustato tik laikas“, – neabejojo menininkas.

Žmona Nijolė R. Bičiūnui yra ir mūza, ir įkvėpėja, ir didžiausia parama. P. Lileikio nuotr.

Pačiam Rimui svarbu ne ką, o kaip tapai. „Siužetas gali būti labai paprastas, gali atrodyti, kad nieko ypatingo paveiksle nėra, bet iš jo sklinda paslaptinga šiluma, ypatinga nuotaika. Nes yra cinkelis. Džiaugiuosi, kai žiūrėdamas į kitų dailininkų paveikslus matau jų pasaulį. Ne tik tapybos techniką, bet ir pasaulėžiūrą. Žiūrėdamas į paveikslą pirmiausia matau, kad jame yra žmogus, paskui žiūriu, kaip jis nutapytas, matau, kaip veikia forma, spalva, kompozicija. Ir tik tada galvoju apie vaizduojamą siužetą. Niekas taip greitai nesensta kaip siužetas. Varomoji jėga yra plastika. Be to, visiškai nesižaviu destruktyviuoju menu. Juodumo, negatyvo, pykčio pasaulyje ir taip labai daug. Spalvos meistrai per ją gali išreikšti ir dramatiškus dalykus, tačiau jų darbuose žmogus nėra menkinamas, skriaudžiamas, priešingai – jis aukštinamas“, – mintimis apie dailę dalijosi dailininkas.

Paties R.Bičiūno kūriniams taip pat būdinga ekspresyvi tapysena, figūrų deformacija, ryškių, kontrastingų spalvų deriniai, optimizmas.

Rimas neįsivaizduoja savęs veikiančio ką kita. „Nieko daugiau nesugebu. Gal dar kokią medinę lentelę sugebėčiau supjauti...O šiai dabar tiesiog tingiu tingėti“ – šypsojosi dailininkas. Ir prisipažino, kad jaučiasi laimingas. „Esu mylimas, užsiimu mėgstama veikla, gaunu komplimentų. Kai jų pritrūksta, pats sau pasakau. O toliau planas paprastas – manau, kad jau nusipelniau tapyti geriau“, – linksmai pokalbį baigė menininkas.

 

Rekomenduojami video