Atskridau į Vokietijos sostinę, žiūrėti Berlinalės filmų ir sėdau savo leisgyviu kompiuteriu rašyti prisiminimus. 1977-ais metais pagrindinį Berlyno kino festivalio prizą laimėjo Sovietų Sajungos filmas „Pakilimas“. Jauna rusų režisierė Larisa Šepitko parodė jame dviejų baltarusių partizanų likimą Antrojo Pasaulinio karo metais. Vienas buvo fiziškai silpnas inteligentas Sotnikovas. Kitas -patyręs kaimo vyrukas Rybakas. Propagandinio sovietinio kino fone šis kūrinys išsiskyrė didele aistra ir religine alegorija. Sotnikovo vaidmeniui buvo rastas aktorius, panašus į Jėzų Kristų. Rybaką suvaidino tuomet dar niekam nežinomas Vladimiras Gostiuchinas. Abu šie personažai pateko į vokiečių ir baltųjų raiščių nelaisvę. Vienas sutiko bendradarbiauti. Pabijojo kankinimų ir mirties. Kitas atidavė savo gyvybę. Gudrų fašistų tardytoją suvaidino A.Tarkovskio mylimas aktorius Anatolijus Solonicynas. Jau tuomet žinomas dailininko Andrejaus Rubliovo vaidmeniu.

„Pakilimas“bandė suprasti prisitaikymą, konformizmą ir drauge tokį žmogų, kuris nesutinka išduoti savęs, savo principų.Tai buvo nespalvotas filmas, suteikiantis kankinio ir išdaviko temai naujų rakursų. Tuomet pasaulyje jau buvo žinomas Bernardo Bertolučio „Konformistas“(1970). Itališkai gražus reginys apie žmogaus savybę prisitaikyti, perlipant per save. Tai buvo kitoks, spalvų dramaturgijos perpildytas kinas.

Per prievartą mielas nebūsi

Prabėgo nemažai metų. Mano karta, kuri vaikystėje spėjo paragauti sovietinės agitacijos, netikrų paradų, prievarta brukamų devizų apie meilę abstrakčiai tėvynei, pavargo. Buvo svajonės apie laisvę, buvo sąjūdis. Aš svajojau, kad galėsiu laisvai žiūrėti Holivudo „Nasrus“, „Krikštatėvį“, komiksus arba italų estetus. Pats savarankiškai spręsdamas, kas man labiau patinka pagal temą ir meninį gylį. Tiek pramogai, tiek vidinio pasaulio ugdymui.

Paradoksas, bet žmonėms būdinga nenorėti matyti savęs ekrane. Ypač tai liečia vaidybinį kiną. Buvę kaliniai nemėgsta filmų apie kalėjimą. Kareiviai-filmų apie karą. Gydytojai mato daug nuogų kūnų, bet žavisi subtilia erotika su bikiniais. Rumunai nežiūri filmų apie save, lietuviai sukanda dantis, vien tik išgirdę frazę „lietuvių kinas“. Daug yra įdomių socialinių ir psichologinių priežasčių tokiam reiškiniui. Faktas, kad kurti lietuvišką filmą skaudančia mūsų istorine tema yra savižudiška misija.

Čia kaip paauglių seksas. Visi nori, bet niekas nežino kaip. Visi reikalauja epo apie Žalgirio mūšį, blokbasterio apie mūsų partizanų diversijas ir šaunius žygdarbius. Bet tas norėjimas  lyg su paruoštu kirviu už nugaros.

Dokumentinis kinas ženkliai laimi pasakojimuose apie praeitį. Dariaus ir Girėno rūbai, partizanų bunkeris-patys kalba už save. Vaidybinis kinas visada yra netikra realybė ir apgaulė. Visada kažką nuvils. Perstipriai paspausi jautrias stygas-atrodys patosas, propaganda. Aš norėdavau būti mandagus vaikystėje, bet jeigu mama primindavo „Mariau, aprenk tetą“-raumenis iš pykčio sutraukdavo. Kam sakyti, aš pats paduosiu moteriai paltą. Taip ir su filmais apie meilę savam kraštui, apie patriotizmą. Pats nori subrandinti tą meilę. Niekieno nestumiamas. Raginimai nepadeda.

Tarp žemės ir dangaus

Pokario rezistencijos tema vis dar yra mums labai jautri. V. Žalakevičiaus šešėlis erzina tiek jo gerbėjus , tiek priešus. Juodai baltas „ Niekas nenorėjo mirti“ meistriškai sujungė I. Bergmano dramas ir Dž. Stardžeso „Šauniąją septyniukę“ į patrauklią egzistencinę dramą. Būtent šio amerikiečių vesterno kadrus ir tipažus kopijavo V.Žalakevičius, o ne A.Kurosavos „Septynių samurajų“. Dabar tokie žanriniai triukai nebeveikia. Gražinant istoriniam kinui teisingą rezistencijos vertinimą reikia naujo rakto. Vytautas V. Landsbergis visa gyvenimą tyrinėjo pokario partizanų istorijas. Pamažu lipdydamas savo patirtį į pilno metražo vaidybinį filmą. Ir labai teisingai nusprendė atrakinti partizanų šlovės temą per išdaviko ir kolaboranto perspektyvą. Vytautą V.Landsbergį daugiausia žinome, kaip vaikų rašytoją. Nenuostabu, kad jam gerai žinoma Kosto Kubilinsko išdavystės istorija. Kaip vienas geriausių poetų vaikams suderino savyje talentą ir niekšybes. Pataikavo partizanams ir drauge okupantams. Sutepė rankas krauju, kad galėtų toliau kopti sovietinio rašytojo karjeros laiptais. Unikali istorija. Ją reikėjo pateikti labai autentiškai. Kad niekas nematytų netikslumų, klaidų, neteisingos veikėjų kalbos.

Vytautas V. Landsbergis režisavo „Poetą“ kartu su Giedrium Tamoševičium. Sunku šiandien suvokti, kas šiame duete buvo už ką atsakingas. Gerai, kad filmas žiūrisi nuosekliai ir vientisai. Ne kaip proginis reginys ar projektas, o kaip kino meno kūrinys. Vasario 16 -os minėjimas ir premjerų džiaugsmas pasibaigs. Filmas liks gyventi pats savaime su žiūrovais.

Drįstu prognozuoti jam ilgą ir gerą gyvenimą.

„Poetas" pavyko, kaip kompaktiška karo drama apie du išgalvotus charakterius. Partizaną ir kolaborantą.Siužetinė schema man primena tą seną Larisos Šepitko „Pakilimą“. Tik pernelyg priartinti savo personažus prie evangelijos būtų klaida. Reikėjo įtikinamo realizmo. Ir jis yra . Pelėsių kvapas kaime. Bunkerio drėgmė, tamsa ir išbalę veidai. Ateina mokyklai baldų imti iš trobos. O ten ką tik išvežta šeima. Dar kabo ant sienų šeimininkų portretai. Sujaukti kilimai. Tvyro kapinių tvaikas. Lyg ką tik numirė žmogus, išnešė jo lavoną o mums reikia pasidalinti jo rūbus. Mano minėtos Larisos Šepitko vyras Elemas Klimovas buvo sukūręs filmą „Eik ir žiūrėk“. Apie okupuotą Baltarusiją. Partizanų berniūkštis ten užeina į trobą, randa valgyti. Pasisotina iš  dar šilto puodo. O paskiau už namo randa sušaudytus žmones. Jį suvimdo. Žiūrovus irgi apima panašus jausmas.„Poetas" pasiekia ir tokio efekto. Tik subtiliau.

Donatas Želvys ir Dainius Gavenonis

„Poetas“ remiasi dviejų aktorių kontrastu. Jaunas Klaipėdos dramos teatro aktorius Donatas Želvys suvaidino Kosto Kubilinsko ir kitų realių žmonių jungtinį prototipą. Jis yra naujas veidas mūsų kine. Šiek tiek panašus į amerikiečių aktorių Adrianą Brody, Romano Polanskio pianistą. Liesas, kaulėtas, bet išraiškingų rudų akių. Svajingas, bijantis ir neaišku kur pasuks.

Gulbės giesmę filme sugiedojo daug kur matytas, bet labiausiai nustebinęs patyręs Dainius Gavenonis. Jam teko itin sunkus uždavinys suvaidinti partizanų vadą. Tikrą žmogų ir drauge ikoną. Visą filmą laukiau, kada jis kliudys netikrą natą. Nesulaukiau. Dainiaus Gavenonio vaidyba man pasirodė arti Dieviškos. Jo partizanas yra visiems artimas paprastas vyrukas, bendražygis, draugas, kuris viską supranta ir nesijaučia jokiu didvyriu. Kita vertus mes į jį žvelgiame Kosto/Donato Želvio akimis. Todėl jis kartais atrodo mums savas, o kartais bauginantis ir nesuprantamas. Nutolęs kažkur tolyn, su Dievais. Kartais jo žvilgsnį pagaunam, o kartais jis kažkur pabėgęs.

Balansas tarp visiems suprantamo realizmo ir sunkiai apčiuopiamo mito -tai yra pagrindinė „Poeto“ sėkmė.

Prisiminiau Jėzaus Kristaus interpretacijas kine. Martino Skorsezės „Paskutinį Kristaus gundymą“ ir kitas. Jėzus pats abejojo savo aukos prasmėm. Ką jau kalbėti apie Judą ir kitus jo bendražygius. Galima be religijos ir be patoso interpretuoti  „Poete“ skaudžiai paliestus jausmus. Ar verta kęsti skausmą ir atiduoti savo gyvybę. Jeigu dabar vieną savo draugą ir išduosiu, tai gal paskiau kažkaip atidirbsiu už vieną kitą nuodėmę. Padarysiu gerų darbų už tai. Gal tas draugas ne toks jau ir artimas...