Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Po dzūkų kraštą – literatūros pėdsakais

Pasitikdamos Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, beveik visų Ukmergės rajono mokyklų lietuvių kalbos mokytojos ir bibliotekininkės keliavo po Varėnos apylinkes – Dainavos šalį – rašytojo, etnografo ir politiko Vinco Krėvės išgarsintą dzūkų kraštą.

Apie tai, kaip su V. Krėvės gyvenimu ir kūryba susipažįsta mokiniai, papasakojo ir pademonstravo Merkinės Vinco Krėvės gimnazijos mokytoja lituanistė Rita Černiauskienė. Jos šeima savo gyvenimą paskyrė dirbti ir garsinti Merkinės kraštą. Kiekvienų metų spalį – tada gimė V. Krėvė – organizuojamos netradicinės pamokos, renginiai.

Šiais Lietuvos kultūrai nelengvais laikais daugiausia idealistų dėka puoselėjama istorinė atmintis, ugdomas patriotiškumas. Tuo įsitikinome klausydamos Merkinės krašto muziejaus gido, jauno entuziastingo archeologo, istoriko Žygimanto Buržinsko pasakojimų. Į vaikystės miestą dirbti muziejininku jaunuolis grįžo tam, kad prikeltų karališkąją miesto istoriją, o lietuvių mąstymą iš saviniekos baudžiauninko pakeltų į besididžiuojančio savo valstybe patrioto jauseną.

Gido pasakojimuose atsivėrė didinga istorija Merkinės miesto, kuriame apsistodavo karaliaus dvaras, kuriame mirė Lietuvos bei Lenkijos valdovas Vladislovas Vaza.

Gidas vedžiojo akmenimis grįstomis gatvelėmis, kartu užkopėme ant piliakalnio, kurio didelę dalį nuplovė Stangės upeliukas, grožėjomės apylinkėmis, kur Merkys įkrenta į Nemuną.

Subartonyse aplankėme V. Krėvės gimtuosius namus, kur atostogomis rašytojas atvykdavo rinkti tautosakos, etnografinės medžiagos. Apie rašytoją papasakojo memorialinio muziejaus direktorė Evelina Buržinskienė, Žygimanto Buržinsko motina. Senose kaimo kapinaitėse pagerbėme čia perlaidoto rašytojo kapą.

Liškiavoje apžiūrėję bažnyčios ir vienuolyno ansamblį, nuo piliakalnio pasigrožėję Nemunu, keliavome aplankyti gatvinį Zervynų kaimą. Tai senas Gudų girios miško saugotojų ir žvalgų kaimas, kuris išlaikė XVIII–XIX a. architektūros savitumą ir autentiškumą.

Einančius gatvele pasitiko šuniukas, kuris lodamas ir vis atsigręždamas tarsi kvietė sekti. Pagaliau ant kelio pasirodė ir jo senutė šeimininkė. Moteris prisistatė Birute, paskutine mirštančio kaimo nuolatine gyventoja, ir vis šnekino, niekaip nenorėjo mūsų paleisti, kvietė vėl atvažiuoti. Tarytum dar vienas seno kaimo eksponatas moterėlė su skarele pasitinka visas ekskursijas.

Zervynose dar yra keletas sugriuvusių ir apnykusių sodybų, bet dauguma jų jau renovuotos, stogai perdengti skiedromis ir lentelėmis, vadinamomis gontais. Lietuvai neradus pakankamai lėšų, benykstantį kaimą apsiėmė gelbėti norvegai. Iš specialaus Norvegijos fondo Lietuvos kaimą gelbėti buvo skirta pusė milijono eurų.

Zervynose nustebino tai, kad kaimo kryžiai aprišti moterų prijuostėmis. Gidė papasakojo, kad taip senovėje merginos mėgindavo išmelsti Viešpaties atleidimą už didelę nuodėmę.

Ši edukacinė kelionė – tai kasmetinė, tradicija tapusi Ukmergės rajono lituanistų ir bibliotekininkų išvyka po Lietuvą pažįstant gimtąjį kraštą. Pernai keliauta po rytų Aukštaitiją.

Dar anksčiau aplankytos Suvalkijos literatūrinės vietos, Joniškėlis, Punsko ir Seinų lietuviškos žemės Lenkijoje, šiaurės Žemaitija.

Pastarąją kelionę apmokėjo mokyklos iš mokytojų kvalifikacijai skirtų lėšų.

Rekomenduojami video