Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Pir­mą džia­zo va­ka­rą Aly­tu­je pri­si­mi­nus: „Ant­ro­je da­ly­je sė­dė­jau jau kaip ant ada­tų, ne­duok Die­ve, Kur­ti­nai­tis grius aukš­tiel­nin­kas!”

1998-ie­ji, Aly­taus te­at­re jau vei­kia Ma­žo­ji sa­lė, ta­čiau bū­si­mo­je Di­džio­jo­je – dar am­žiaus sta­ty­bos. Prieš me­tus te­at­rui pa­dė­jęs va­do­vau­ti cho­reo­grafas Vid­man­tas Ežers­kis su­ma­nė įveik­lin­ti te­at­ro erd­vę, ku­ri iki tol kė­lė tik gal­vos skaus­mą, jau vien to­dėl, kad ten bu­vo šal­ta ir nie­ko ne­vy­ko – Di­džio­sios sa­lės fo­jė. Ne­tru­kus jo­je pra­si­dė­jo džia­zo va­ka­rai, o ir pa­ti erd­vė ga­vo te­at­ro ga­le­ri­jos var­dą.

– Vid­man­tai, kaip at­si­ra­do džia­zo va­ka­rų su­ma­ny­mas? Aš su­pran­tu, kad tai bu­vo la­biau as­me­ni­nė ini­cia­ty­va, nes te­at­ro di­rek­to­riui pa­ti­ko džia­zas?

– Tek­da­vo lan­ky­tis Birš­to­no džia­zo fes­ti­va­liuo­se ir gė­rė­tis ten at­lie­ka­ma mu­zi­ka, sce­nog­ra­fi­ja, įgar­si­ni­mu, pui­kia or­ga­ni­za­ci­ja. Ten bū­da­mas vis pa­gal­vo­da­vau, kad ir Aly­tu­je ga­li­ma bū­tų kaž­ką pa­na­šaus pa­da­ry­ti, taip ir gi­mė min­tis apie džia­zo va­ka­rus. Tuo la­biau kad at­si­ra­do ir pa­pil­do­mos pa­tal­pos – 1998 me­tais bu­vo ati­duo­ta eks­plo­a­tuo­ti te­at­ro ka­vi­nė, Di­džio­sios sa­lės fo­jė su rū­bi­ne ir tu­a­le­tais. At­si­ra­do pre­ten­den­tų pa­vers­ti šias erd­ves dai­lės ga­le­ri­ja, bet, su­ren­gęs ke­le­tą pui­kių pa­ro­dų, or­ga­ni­za­to­rius pa­ma­žu iš­si­kvė­pė, dar spė­jęs už­ra­šy­ti ant lan­gų „te­at­ro ga­le­ri­ja“. Taip tas var­das ir pri­gi­jo.

O man rū­pė­jo, kad mies­to cen­tre esan­čia­me te­at­re vyk­tų veiks­mas, ir ge­riau­sia, kas ga­lė­jo nu­tik­ti, tai džia­zo va­ka­rai. Tai yra pro­fe­sio­na­lus me­nas ir ži­no­jau, jog tik­rai nie­kas (tu­riu min­ty pir­miau­sia mies­to val­džią) ne­pri­si­ka­bins, kad ga­di­nu te­at­ro įvaiz­dį… Ki­ta prie­žas­tis – man pa­čiam pa­ti­ko džia­zas, už­vis la­biau – džiaz­ro­kas, ir dar pa­ži­no­jau aukš­čiau­sio ly­gio džia­zo at­li­kė­jų, ku­rie bu­vo ži­no­mi ir Lie­tu­vos mu­zi­kos pa­dan­gė­je. Taip vis­kas pra­si­dė­jo ir tę­sė­si, ro­dos, 15 me­tų, o gal ir dau­giau. Iš­ėjau aš (2017 me­tais), ir džia­zas su ma­ni­mi iš­ėjo.

www.alytausnaujienos.lt nuotr.

Tie­sa, bu­vo or­ga­ni­zuo­ja­mi bliu­zo va­ka­rai, ir tik­rai tai džiu­gi­no, bet juos (kas tu­ri­ma gal­vo­je, va­ka­rus, at­li­kė­jus?) Lie­tu­vo­je ant vie­nos ran­kos pirš­tų ga­li­ma su­skai­čiuo­ti, dar gro­jo ir už­sie­nie­čių, o pa­grin­di­nis vei­kė­jas vi­sur yra žiū­ro­vas. At­li­kė­jų su­ras­ti da­bar nė­ra pro­ble­ma, žiū­ro­vus pri­si­jau­kin­ti ir iš­lai­ky­ti – štai kur yra me­nas!

– Koks tuo me­tu bu­vo Aly­taus kul­tū­ri­nis kon­teks­tas, ku­ria­me at­si­ra­do džia­zo va­ka­rai, jei pa­ly­gin­tu­me su da­bar­ti­niu?

– Tai du ne­su­ly­gi­na­mi da­ly­kai – 1998-ie­ji ir šian­die­na, kai ap­lin­kui pil­na in­for­ma­ci­jos, ir jau pir­mo­kas sė­di prie kom­piu­te­rio ar mai­go vi­sa­ži­nį te­le­fo­ną. Tuo me­tu ne­se­niai žen­gė­me ne­pri­klau­so­my­bės ke­liu, vi­siems rū­pė­jo už­si­dirb­ti. Tvy­ro­jo eko­no­mi­nis cha­o­sas, pa­grįs­tas ke­liu į Len­ki­jos tur­gus, kur vy­ko par­da­vi­mo džia­zas – ci­ga­re­tės, al­ko­ho­lis, pa­ta­ly­nė ir įvai­rios net ne­įsi­vaiz­duo­ja­mos pre­kės... Kul­tū­ra ma­žiau­siai kam rū­pė­jo, nes vi­sas Aly­tus bu­vo pa­ki­lęs už­ka­riau­ti Len­ki­jos tur­gų, biz­nis ėjo ge­rai, net šeš­to­kai tą su­pra­to ir vie­to­je pa­mo­kų į „eks­kur­si­ją“ lėk­da­vo ci­ga­re­tė­mis ir vod­ke ap­si­kars­tę...

– Ar sun­kiai to­kiais lai­kais džia­zi­nė ba­ci­la sky­nė­si ke­lią pas žiū­ro­vus?

– Aly­tus juk ne džia­zo, o Dzū­ki­jos sos­ti­nė, čia gy­ve­na et­ni­niai dzū­kai ir vi­so­kie at­vy­kė­liai, emig­ran­tai iš ki­tų Lie­tu­vos re­gio­nų, ir aš tarp jų... Be abe­jo, bu­vo sun­ku su­rink­ti pub­li­ką pir­ma­jam va­ka­rui, bet aš bu­vau įsi­ti­ki­nęs, kad gru­pė „Duo­di Jazz“ iš Klai­pė­dos su da­bar­ti­niu Klai­pė­dos me­ru Vy­tau­tu Grub­liaus­ku-Kon­gu prie­ša­ky­je su­ža­vės aly­tiš­kius. Žiū­ro­vų pa­ieš­ka pra­si­dė­jo prieš mė­ne­sį iki džia­zo va­ka­ro, tik kvie­ti­mais ga­lė­jau pri­vi­lio­ti pa­žįs­ta­mus, o kar­tais ir gat­vė­je su­tik­tus, bent kaž­ko­kį su­si­do­mė­ji­mą pa­ro­džiu­sius žmo­nes… O žiū­ro­vus trūks plyš rei­kė­jo su­rink­ti, nes kaip aš pa­si­ro­dy­siu prieš at­li­kė­jus, su ku­riais kar­tu mo­kė­mės, ar prieš mies­te­lė­nus, ku­rie at­eis į ren­gi­nį? Vis­kas tu­rė­jo bū­ti aukš­tu­mo­je, nes kaip pra­dė­si, ko­kią kar­te­lę už­kel­si – to­kia ta­vo at­ei­tis lau­kia. Na, o po­li­ti­kams džia­zas ne­la­bai ir rū­pė­jo, tik me­ras Do­bi­las Kur­ti­nai­tis ap­si­lan­kė. Ki­tų pri­si­vi­lio­ti ne­pa­vy­ko, nes jie skep­tiš­kai žiū­rė­jo ir į te­at­rą, o tuo la­biau į džia­zą, gal ne­la­bai ir ži­no­jo, su kuo jis val­go­mas....

www.alytausnaujienos.lt nuotr.

– Ką nau­jo at­ne­šė džia­zo va­ka­rai į te­at­ro gy­ve­ni­mą?

– Džia­zas pa­ma­žu už­ka­ria­vo mies­te­lė­nų šir­dis, ko tik ne­pri­si­gal­vo­da­vo­me, me­nu ir auk­cio­ną bu­vo­me su­ren­gę, kur par­da­vi­nė­jo­me net... džia­zo ba­tus. Tai bu­vo gu­mi­niai ba­tai, ant ku­rių iš­rai­tė­me „Jazz-Aly­tus“. Gal ir da­bar džia­zo auk­cio­no lai­mė­to­jas dar juos tu­ri? Taip pat iš­lei­do­me marš­ki­nė­lius su Aly­taus džia­zo sim­bo­li­ka. Žo­džiu, kai va­ka­rai įsi­bė­gė­jo, žmo­nės pa­tys pra­dė­jo pirk­ti bi­lie­tus, ir tai da­ry­da­vo iš anks­to, kad tik pa­tek­tų į džia­zus. At­vyk­da­vo ir Birš­to­no ar Kau­no džia­zo fes­ti­va­lių da­ly­viai, gro­da­vo įvai­rių sti­lių mu­zi­kan­tai, nuo tra­di­ci­nio iki free jazz (eks­pe­ri­men­ti­nis džia­zo sti­lius) at­li­kė­jų. Pa­skli­do gar­sas apie džia­zą Aly­tu­je, Lie­tu­vos at­li­kė­jai jau ži­no­jo, kad čia aukš­tas ly­gis, pa­tys siū­ly­da­vo­si. Bu­vo la­bai svar­bu, kad jų lau­kia ne tik pub­li­ka, bet ir vi­sa­da pa­si­ruo­šę gar­so ir švie­sos ope­ra­to­riai, ku­rie dir­bo iš idė­jos, nes jiems tai bu­vo ir sa­vo­tiš­kas kai­fas.

– Ko­kie žmo­nės dar bu­vo su­si­ję su džia­zo va­ka­rais? Kas ve­žė jų or­ga­ni­za­ci­nį krū­vį, iš kur bu­vo gau­na­mas fi­nan­sa­vi­mas?

– Or­ga­ni­za­to­rių daug ne­rei­kia, už­si­ė­miau tuo pats, ne­rei­kė­jo pen­kių va­dy­bi­nin­kų. Liu­das Ra­ma­naus­kas ves­da­vo džia­zo va­ka­rus ne­mo­ka­mai, gar­so ir švie­sos ope­ra­to­riai, kaip jau mi­nė­jau, dir­bo iš idė­jos, nei jiems, nei man jo­kių prie­dų ne­rei­kė­jo. Idė­ja, ku­ri mus vi­sus vie­ni­jo, bu­vo mu­zi­ka, jai ne­ga­li pri­lyg­ti jo­kie pi­ni­gai, jo­kios pre­mi­jos. Jau­tė­mės lai­min­gi žmo­nės, gal čia toks ta­ry­bi­nių lai­kų, pra­ras­tos kar­tos men­ta­li­te­tas, ku­rio nie­kas ne­pra­mu­ša... O pi­ni­gai, pi­ni­gė­liai – vie­nais me­tais sky­rė, bet tuo ir bai­gė­si, tu­rė­jo­me suk­tis pa­tys. Pa­vyz­džiui, ka­lė­di­nis džia­zas pa­deng­da­vo ki­tų džia­zo va­ka­rų iš­lai­das, ar­ba už­ei­da­vo koks už­te­mi­mas žmo­nėms ir jų su­si­rink­da­vo pil­na sa­lė, net už­gu­lu­si vi­sus sta­liu­kus. At­si­ra­do ir nuo­la­ti­niai lan­ky­to­jai, ku­rie ne­pra­leis­da­vo nė vie­no va­ka­ro, pa­ži­no­jau vi­sus iš vei­dų, net sa­vo vie­tas tu­rė­da­vo. Auk­si­nė tai­syk­lė bu­vo vie­na: ne­ga­li­ma džia­zų siū­ly­ti per bul­via­ka­sį ar pa­va­sa­rį, kai oras ge­ras, nes lik­si ne­su­pras­tas ir „sė­si į ba­tą“.

– Kaip kei­tė­si tie džia­zo va­ka­rai, žiū­rint iš lai­ko per­spek­ty­vos iki da­bar? Džia­zo mė­gė­jų tai tur­būt ne­su­ma­žė­jo, bet ne­be­li­ko or­ga­ni­za­to­rių, ar kaip?

– Mies­te­lė­nai džia­zo ba­ci­la jau bu­vo už­si­krė­tę, ir aš no­rė­jau pra­tęs­ti, siū­liau sa­vo pa­slau­gas, bet iš­ėjo kaip iš­ėjo. Siū­lo­ma pre­kė, ma­tyt, ne­tu­ri pa­klau­sos, ir pats siū­ly­to­jas nė­ra la­bai jau pa­gei­dau­ja­mas. Mi­nė­jau, kad at­si­ra­do bliu­zo va­ka­rai, jie tu­rė­jo pa­klau­są ir vy­ko tik­riau­siai pa­lai­ko­mi or­ga­ni­za­to­rių en­tu­ziaz­mo, nes šis me­nas – tai ne po­psas, jis kai­nuo­ja. Rei­ka­lin­gas ir rė­mi­mas, ir pa­lai­ky­mas, pa­siū­ly­mas „už­si­dirbk, jei no­ri“ šiuo at­ve­ju ne­la­bai pri­im­ti­nas ir efek­ty­vus. Siū­liau pro­jek­tus, ta­čiau jie bu­vo at­mes­ti, nors fi­nan­sa­vi­mo rei­kė­jo ne­di­de­lio, o gy­ven­ti vien en­tu­ziaz­mu da­bar nie­kam ne­si­no­ri.

www.alytausnaujienos.lt nuotr.

– Ar džia­zo va­ka­rus pa­va­din­tu­mė­te vie­nu iš Aly­taus kul­tū­ros reiš­ki­nių ir ko­dėl? Ką jie da­vė mies­tui?

– Taip, džia­zo va­ka­rai tik­rai bu­vo reiš­ki­nys, iš­au­gęs iki mies­to šven­tės kon­cer­tų, kur vie­na die­na bu­vo skir­ta džia­zui. Pa­ro­dy­ki­te man nors vie­ną mies­tą, kur vie­to­je po­pso ka­ra­liau­tų džia­zas, ir dar per mies­to gim­ta­die­nį. Ne­ra­si­te to­kio! O Aly­tu­je, be už­sie­nio ko­lek­ty­vų, mu­zi­ka­vo vi­si ge­riau­si Lie­tu­vos džia­zo ko­lek­ty­vai ir at­li­kė­jai, net džia­zo gran­das Pet­ras Vyš­niaus­kas gro­jo mies­to gim­ta­die­nio pro­ga. Ar­gi šis fak­tas nė­ra pro­fe­sio­na­lios mu­zi­kos – džia­zo iš­aukš­ti­ni­mas, at­si­ra­dęs dėl to, kad po­li­ti­kai ne­si­ki­šo į pa­na­šius kul­tū­ros reiš­ki­nius?

– Pri­si­min­ki­te ko­kių sma­gių, ne­ti­kė­tų nu­ti­ki­mų, ku­rie vyk­da­vo džia­zo va­ka­rų už­ku­li­siuo­se? Juk tur­būt ir va­ka­rė­liai įsi­siū­buo­da­vo, ir at­li­kė­jai ne­be­iš­vyk­da­vo po kon­cer­to, o čia dar biu­dže­ti­nė kul­tū­ros įstai­ga mies­to cen­tre…

– Įdo­miai pra­ėjo jau pats pir­mas kon­cer­tas, džia­zo va­ka­rų ati­da­ry­mas. Ne­tu­rė­jo­me te­at­re bal­dų, tai plast­ma­si­nius sta­lus ir kė­des pa­si­sko­li­no­me iš ap­lin­ki­nių ka­vi­nių. Net ne­pa­gal­vo­jau, kad te­at­ro ga­le­ri­jos grin­dys yra to­kios sli­džios… Jei sun­kes­nis pi­lie­tis dar no­rė­da­vo pa­si­sup­ti kė­dė­je, jo lau­kė ne­ti­kė­tu­mai. Pir­mo­je da­ly­je nu­bil­dė­jo Be­nas (Jen­čius), bet pa­ly­gi­nus sėk­min­gai, nes pats at­si­kė­lė ir sce­nos ne­iš­kė­lė. Jis man per per­trau­ką tik pa­sa­kė: „Žiū­rėk, bus bė­dos, nes tų plast­ma­si­nių kė­džių ko­jos iš­si­ske­čia ir lūž­ta.“ Ant­ro­je da­ly­je sė­dė­jau jau kaip ant ada­tų, ne­duok Die­ve, Kur­ti­nai­tis grius aukš­tiel­nin­kas! Sa­kau, ta­da jau ma­no džia­zui tik­rai la­ba­nak­tis... Vė­liau, mies­to gal­vai jau iš­ėjus iš kon­cer­to, griu­vi­nė­to­jų at­si­ra­do dau­giau, nors įspė­jo­me gar­siai, kad „sė­dė­ti rei­kia at­sar­giai, nes ga­li­te įlūž­ti“. Pa­si­ro­do, drau­džia­mus da­ly­kus iš­ban­dy­ti no­ri­si la­biau, o ypač po tau­rės vy­no… Dar trys kė­dės lū­žo ga­na efek­tin­gai, man nuos­to­liai au­go. Ne­ga­na to, mu­zi­kan­tai už­kū­rė pir­tį dėl gar­so, nes gro­jant gir­dė­jo­si ai­das: „To­je ta­vo dar­ži­nė­je tie­siog ne­įma­no­ma gro­ti!“ Kri­ti­kus nu­ra­mi­no tik stik­liu­kas dzū­kiš­kos. (Tie­sa, vė­liau nu­pir­ko­me sto­ras užuo­lai­das, sten­gė­mės iš­spręs­ti tą pro­ble­mą.)

Ki­to va­ka­rė­lio me­tu bliu­zo at­li­kė­jas nu­ste­bo: ko­dėl te­at­ro ga­le­ri­jo­je drau­džia­ma rū­ky­ti, nes koks bliu­zas be be­sklai­dan­čių dū­mų ar šo­kių? Ir pra­si­dė­jo, kaip Ame­ri­kos ko­kia­me Nau­jo­jo Or­le­a­no klu­be, taip už­si­ve­dė pub­li­ka, šo­ka­me, rū­ko­me, dai­nuo­ja­me kar­tu su at­li­kė­jais, reiš­kia­me emo­ci­jas – ne­už­mirš­ta­mos aki­mir­kos...

– As­me­niš­kai Jums ką reiš­kė džia­zo va­ka­rai? Ar dau­giau bu­vo gal­vos skaus­mo, ar vis­gi džiaugs­mo, kad jie vyks­ta Aly­tu­je?

– Džia­zo va­ka­rai man bu­vo at­gai­va ir kar­tu gal­vos skaus­mas, nes er­zi­no įvai­rūs bui­ti­niai rei­ka­lai: trū­ko kė­džių, sta­lus te­ko ga­ben­ti pir­myn at­gal, kol pa­tys įsi­gi­jom, rei­kė­jo spręs­ti gar­so izo­lia­vi­mo pro­ble­mas, pa­čios at­mo­sfe­ros su­kū­ri­mas, ap­tar­na­vi­mas, vis­kam rei­kė­jo lai­ko ir pa­si­ruo­ši­mo. Bet kai už­gro­ja mu­zi­ka, tu pa­jau­ti ma­lo­nu­mą ir pats ban­dai at­si­pa­lai­duo­ti, jei tik koks iš­si­šo­kė­lis ner­vų ne­su­ga­di­na, o kon­cer­tui pa­si­bai­gus at­lėgs­ta įtam­pa. Džia­zo ger­bė­jai spau­džia ran­ką, sa­ky­da­mi, kad va­ka­ras bu­vo fan­tas­tiš­kas, ir tu jau­tie­si eu­fo­ri­jo­je kar­tu su vi­sais, tai ar ver­ta dar skųs­tis blo­gu gy­ve­ni­mu...

Saulė Pinkevičienė

Rekomenduojami video