Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Per vestuves išpildė vaikystėje bočiui duotą pažadą
Esu stip­ri as­me­ny­bė. Bū­da­ma vos ke­tu­rio­li­kos iš­vy­kau mo­ky­tis į Klai­pė­dos Eduar­do Bal­sio me­nų gim­na­zi­ją. Nuo ta­da pra­dė­jau sa­va­ran­kiš­ką gy­ve­ni­mą. Tai bu­vo ir di­džiu­lis iš­šū­kis, bet ir di­de­lė gy­ve­ni­mo mo­kyk­la. Bū­tent šia­me mies­te su­pra­tau, jog no­riu sa­vo gy­ve­ni­mą sie­ti su mu­zi­ka. Tarp kit­ko, Klai­pė­do­je aš pa­mi­lau ir cho­ri­nį di­ri­ga­vi­mą. Įsi­vaiz­da­vau, jog tai – ma­no pa­šau­ki­mas“, – pri­si­min­da­ma pir­muo­sius sa­vo žings­nius mu­zi­ki­nia­me ke­ly­je, po­kal­bį pra­dė­jo Rū­ta RU­GI­NY­TĖ. Iš Plun­gės ki­lu­si jau­na mo­te­ris šiuo me­tu yra Lie­tu­vos mu­zi­kos ir teat­ro aka­de­mi­jos (LMTA) stu­den­tė. Jos pla­nuo­se – ope­ros so­lis­tės kar­je­ra. Nors Rū­tai – dar tik 22-eji, sos­ti­nė­je ji ku­ria gy­ve­ni­mą su su­tuok­ti­niu – ži­no­mu ope­ros so­lis­tu bei LMTA Dai­na­vi­mo ka­ted­ros lek­to­riu­mi Gied­riu­mi Ža­liu. Kaip jai se­ka­si, Rū­ta su­ti­ko pa­pa­sa­ko­ti gim­to­jo kraš­to žmo­nėms.

– Pa­pa­sa­ko­ki­te apie me­tus, pra­leis­tus Plun­gė­je.

– Šia­me mies­te aš gi­miau ir au­gau iki tol, kol li­ki­mas bei no­ras iš­mok­ti cho­ri­nio di­ri­ga­vi­mo pa­slap­čių nu­bloš­kė į Klai­pė­dą. Plun­gė­je lan­kiau Se­na­mies­čio mo­kyk­lą. Ka­dan­gi nuo ma­žens mė­gau mu­zi­ką ir sce­ną, su di­džiu­liu už­si­de­gi­mu trauk­da­vau ir į ki­tą – My­ko­lo Ogins­kio me­no – mo­kyk­lą, kur mo­kiau­si skam­bin­ti for­te­pi­jo­nu. Vė­liau dar pra­dė­jau lan­ky­ti gi­ta­ros pa­mo­kas. Įval­dy­ti šį inst­ru­men­tą man pa­dė­jo gi­ta­ros mo­ky­to­jas Vid­man­tas Lū­ža.

Dirb­da­mas su ma­ni­mi jis pa­ste­bė­jo, kad tu­riu bal­są. Tai ger­bia­mą mo­ky­to­ją pa­ska­ti­no su­bur­ti mu­zi­ki­nę gru­pę, ku­rios so­lis­te ta­pau aš. Dar V. Lū­ža nu­ve­dė ma­ne į cho­rą, nors pa­gal pa­si­rink­tą pro­gra­mą man ši pa­mo­ka ne­prik­lau­sė. Iš ar­čiau pa­ži­nu­si cho­ri­nio dai­na­vi­mo vir­tu­vę, su­gal­vo­jau, jog no­riu iš­mok­ti cho­ro di­ri­ga­vi­mo. Taip at­si­dū­riau Klai­pė­do­je.

– Esa­te bū­si­mo­ji ope­ros so­lis­tė. Ko­dėl ga­liau­siai pa­si­rin­ko­te bū­tent šią, o ne di­ri­gen­tės pro­fe­si­ją?

– Kad di­ri­guo­ti bei va­do­vau­ti ko­lek­ty­vui – ne vi­sai ma­no sti­chi­ja, pa­ju­tau dirb­da­ma su mo­te­rų an­samb­liais Dar­bė­nuo­se (Kre­tin­gos r.) ir Vil­niu­je. Va­do­vau­ti man pa­tin­ka, bet mu­zi­ki­nių ko­lek­ty­vų va­do­vai tu­ri bū­ti la­bai at­vi­ri, vi­sa­da links­mi, su­bu­rian­tys vi­sus, o aš esu kiek ki­to­kia – san­tū­ri, griež­to­ka. Ne­tu­riu po­mė­gio daug ir at­vi­rai su vi­sais bend­rau­ti ir nuo­lat šyp­so­tis.

Ga­lu­ti­nai ap­si­spręs­ti pa­dė­jo ma­no vy­ras, su ku­riuo su­si­pa­ži­nau jau Vil­niu­je stu­di­juo­da­ma chor­ve­dy­bą. Su Gied­riu­mi mes su­si­dū­rė­me tie­siog mies­te. Vi­sai ne aka­de­mi­jo­je, kaip ki­ti ma­no. Ta­da ne­ži­no­jau nei kas jis toks, nei ką dir­ba. Tie­siog tarp mū­sų už­si­mez­gė ry­šys.

Drau­gys­tės pra­džio­je pra­dė­jau pas jį mo­ky­tis dai­na­vi­mo. Jau po pir­mos pa­mo­kos jis man pa­sa­kė: „Tu tu­ri bū­ti at­si­su­ku­si į žiū­ro­vus, o ne nu­si­su­ku­si.” Šie žo­džiai man taip įstri­go, jog pa­no­rau kuo dau­giau pa­žin­ti vo­ka­lo me­ną – kas tai, ko­kia jo tech­ni­ka, kaip jį įval­dy­ti. Ir, Gied­riaus pa­stū­mė­ta, pe­rė­jau į vo­ka­lo spe­cia­ly­bę. Mo­ky­ti ma­ne ėmė­si nuo­sta­bi dės­ty­to­ja As­ta Krikš­čiū­nai­tė.

Tad nors į mu­zi­ką atė­jau pa­ti, konk­re­čiai į dai­na­vi­mą ma­ne at­ve­dė vy­ras. Aš juo pa­si­ti­kiu – da­viau sa­vo ran­ką ir jis ma­ne ve­da ten, kur tu­riu bū­ti.

Ope­ri­nis dai­na­vi­mas man yra ter­pė skleis­tis kaip ne­prik­lau­so­mai, stip­riai as­me­ny­bei. Ir man tai la­bai pa­tin­ka. Bet gi­liai šir­dy­je vi­sa­da iš­liks ir cho­ri­nė mu­zi­ka. To­dėl ma­ne ga­na daž­nai ga­li­ma su­tik­ti cho­rų kon­cer­tuo­se.

– Ką šian­dien ap­skri­tai jums reiš­kia mu­zi­ka?

– Daž­nai sau už­duo­du šį klau­si­mą, ta­čiau tiks­laus at­sa­ky­mo vis ne­ran­du. Sun­ku pa­sa­ky­ti, kas man iš­ties yra mu­zi­ka, nes ji tie­siog yra ta­pu­si neat­sie­ja­ma ma­no gy­ve­ni­mo da­li­mi. Ma­no veik­la su­si­ju­si su mu­zi­ka, ma­no vy­ras taip pat tuo gy­ve­na. Mu­zi­ka ma­ne ly­di ab­so­liu­čiai vi­sur. Tai yra tie­siog ma­nęs da­lis.

– Net ir na­muo­se, bū­da­ma ša­lia vy­ro, ne­si­sten­gia­te nuo jos ati­trūk­ti?

– To­li gra­žu! Mū­sų na­mai daž­nai net pri­me­na dai­na­vi­mo mo­kyk­lą, ku­rio­je mo­ki­nė esu aš, o ma­no vy­ras – mo­ky­to­jas. Jis ma­ne mo­ko dai­na­vi­mo įgū­džių, ne­re­tai pa­že­ria pa­sta­bų. Ir šiaip daž­nai kal­ba­mės apie dai­na­vi­mą, jo tech­ni­ką. Gied­rius yra pui­kus pe­da­go­gas, tu­rin­tis daug pa­tir­ties, to­dėl la­bai ge­ra klau­sy­tis jo pa­ta­ri­mų. Nors ne­re­tai ir pa­si­gin­či­ju. Kai mo­ko sa­vas žmo­gus, vi­sai ki­tas ry­šys. Nė­ra bai­mės pa­sa­ky­ti sa­vo nuo­mo­nę ar pa­ro­dy­ti sa­vo prin­ci­pus. Bet vis tiek po jo pa­mo­kų jau­čiu, kaip ma­no bal­sas pa­stip­rė­ja, ir bū­ti­nai jam už tai pa­dė­ko­ju.

– Bu­vo me­tas, kai ope­rą ban­dy­ta pa­da­ry­ti šiuo­lai­kiš­kes­nę, gal­būt re­ži­sū­riš­kes­nę. Ta­čiau to­kia ope­ra grei­tai iš­si­sė­mė, žmo­nės ėmė il­gė­tis pro­fe­sio­na­lu­mo, ge­rų bal­sų. Jū­sų aki­mis, ko­kia ope­ra tu­rė­tų bū­ti – la­biau šiuo­lai­kiš­ka ar vis dėl­to tra­di­ci­nė?

– Ope­ra re­ži­sū­riš­kai ga­li bū­ti ir su­mo­der­nin­ta, jei tai da­ro­ma sko­nin­gai ir ati­tai­kant te­ma­ti­ką. Ne­su nei prieš tra­di­ci­nę, nei prieš mo­der­nią ope­rą. Svar­biau­sia, kad at­li­kė­jai bū­tų pa­si­kaus­tę vai­dy­bo­je ir ge­rai įval­dę bal­so tech­ni­ką. Ma­nau, tai yra es­mi­nis da­ly­kas.

– Ne pa­slap­tis, jog ope­ros so­lis­to kar­je­ra rei­ka­lau­ja il­go ir sun­kaus dar­bo, be­ga­lės re­pe­ti­ci­jų, ke­lio­nių, iš­vy­kų. Ar esa­te pa­si­ry­žu­si tam?

– Vi­sų at­li­kė­jų gy­ve­ni­mas yra la­bai ak­ty­vus, su daug iš­vy­kų, kon­cer­tų šven­ti­nė­mis die­no­mis, re­pe­ti­ci­jų. Bet tai tik­rai ma­nęs neatg­ra­so. Prie to bu­vo­me pra­ti­na­mi dar nuo mo­kyk­los lai­kų. Ga­lų ga­le, pa­tys pa­si­rin­ko­me šį ke­lią.

– Ne­se­niai iš­te­kė­jo­te. Tur­būt ne­to­li­mo­je atei­ty­je – ir vai­ke­lis. Kaip ma­no­te, ar pa­vyk­tų su­de­rin­ti mo­ti­nys­tę su be­pra­si­de­dan­čia ope­ros so­lis­tės kar­je­ra? O gal­būt vis­ką mes­tu­mė­te ir pa­si­ner­tu­mė­te į vai­ko au­gi­ni­mą?

– Kar­je­ros neat­si­sa­ky­čiau, bet dėl to vai­kas tik­rai ne­nu­ken­tė­tų. Steng­čiau­si skir­ti jam kuo daug lai­ko ir dė­me­sio. Man as­me­niš­kai la­bai gai­la, kai dėl įtemp­tų gra­fi­kų mu­zi­kan­tų vai­kai dau­giau­sia lai­ko pra­lei­džia su auk­lė­mis.

– Pa­kal­bė­ki­me apie jū­sų šei­mą ir gim­tą­ją Plun­gę. Kaip šia­me kraš­te jau­čia­si jū­sų su­tuok­ti­nis?

– Aš la­bai di­džiuo­juo­si, jog esu iš Plun­gės, ku­ri kas­met vis la­biau gra­žė­ja, tvar­ko­si. Plun­gė yra kom­pak­tiš­kas mies­tas, ku­ria­me – žmo­gui bū­ti­niau­sios įstai­gos, pre­ky­bos cent­rai, lais­va­lai­kiui skir­tos erd­vės. Gai­la tik, kad su­grįž­tu čia vis re­čiau, nors ne tik man, bet ir vy­rui šis kraš­tas – sa­vas. Mat Gied­rius yra ki­lęs iš Tel­šių ra­jo­ne esan­čio Tu­čių kai­mo.

Svar­biau­sia tur­būt, kad ne­pa­mirš­ta­me gim­to­jo kraš­to. Kaip ir že­mai­čių kal­bos. Kai Gied­rius pa­si­lei­džia su bro­liais ple­pė­ti gim­tą­ja tar­me, mie­lai pri­si­jun­giu ir aš. Tad nors da­bar ma­no gy­ve­ni­mas su­ka­si Vil­niu­je, nuo Že­mai­ti­jos ne­nu­tols­tu.

– Esa­te ga­na jau­nes­nė už sa­vo vy­rą. Ar jau­čia­te me­tų skir­tu­mą? Ar krei­pia­te dė­me­sį į pik­tus ko­men­ta­rus vie­šo­jo­je erd­vė­je?

– Ne­jau­čiu me­tų skir­tu­mo. Iš pra­džių bu­vo bai­mė, kaip žmo­nės rea­guos. Bet il­gai­niui su­pra­tau, kad tai – ma­no gy­ve­ni­mas, aš pa­ti esu jo kal­vė. Ir jei ra­dau žmo­gų, su ku­riuo ma­no gy­ve­ni­mas yra nuo­sta­bes­nis nei ga­lė­jau įsi­vaiz­duo­ti, ne­jau­gi dar tu­riu kaž­kam tei­sin­tis dėl to? O ko­men­ta­rų net ne­skai­tau, nes iš anks­to nu­si­tei­kiau pik­toms kal­boms. Vis­gi ei­nu į to­kią pro­fe­si­ją, kur vie­šu­mas – neat­sie­ja­mas da­ly­kas, tad te­ko su tuo su­si­tai­ky­ti.

– Kal­bant apie ko­men­ta­rus, te­ko ma­ty­ti, jog daž­nai esa­te pa­ly­gi­na­ma su bu­vu­sia jū­sų vy­ro žmo­na – vi­sa­me pa­sau­ly­je ži­no­me ope­ros so­lis­te As­mik Gri­go­rian. Ar jū­sų tai ne­žei­džia?

– Vi­siš­kai ne. Ne­ma­tau, dėl ko įsi­žeis­ti. Ma­no vy­ro toks sko­nis, ne­ga­liu dėl to pyk­ti. O As­mik – pui­ki mo­te­ris. Ir be abe­jo – dai­na­vi­me ji man yra pa­vyz­dys.

– Mes, plun­giš­kiai, pui­kiai pa­ži­no­jo­me jū­sų se­ne­lį – švie­saus at­mi­ni­mo tau­to­dai­li­nin­ką Liu­dą Ru­gi­nį, iš pra­džių gy­ve­nu­sį ir kū­ru­sį Plun­gė­je, vė­liau per­si­kė­lu­sį į Sa­lan­tus. Ar daž­nai pas jį vie­šė­da­vo­te?

– Se­ne­lį, jo pa­ties pra­šy­mu, mes va­din­da­vo­me bo­čiu­mi. Jis bu­vo įspū­din­gas žmo­gus. Ma­no gra­žiau­sios va­sa­ros pra­bė­go bū­tent Sa­lan­tuo­se pas bo­čių ir mo­čiu­tę.

Di­džiau­sia at­rak­ci­ja bū­da­vo nuei­ti kar­tu su juo į dirb­tu­ves, kur bo­čius ma­ne mo­ky­da­vo dro­ži­nė­ti. To­dėl į tuo­me­ti­nes dar­bų pa­mo­kas ei­da­vau iš­kel­ta gal­va, nes bo­čiaus dė­ka bu­vau la­bai pa­si­kaus­čiu­si. Skap­tu­ką ir me­džio pliaus­ką ran­ko­se lai­ky­da­vau it pro­fe­sio­na­lė.

Pa­tik­da­vo ne tik dro­ži­nė­ti, bet ir pa­pras­čiau­siai klau­sy­tis bo­čiaus. Jis daug man kal­bė­da­vo apie me­ną, kaip tai yra svar­bu, ko­kią lais­vę me­nas at­ve­ria sie­lai. Gal­būt jis ir pa­da­rė di­de­lę įta­ką ma­no spren­di­mui sie­ti gy­ve­ni­mą su mu­zi­ka. Juk nie­kam nė­ra pa­slap­tis, kad ir jis pa­ts mo­kė­jo ge­rai skam­bin­ti pia­ni­nu. Pa­me­nu, kai jis gro­da­vo po­lką, aš su pusb­ro­liu šok­da­vo­me ap­link sta­lą.

Jis mo­kė­da­vo vi­sus anū­kus su­bur­ti pas sa­ve, nes su juo bū­da­vo la­bai links­ma, ge­ra, pa­tir­da­vo­me daug nuo­ty­kių, iš­dai­gų. Su juo nie­ka­da ne­bū­da­vo nuo­bo­du. Be­je, po ve­dy­bų pa­si­li­kau Ru­gi­ny­tės pa­var­dę, nes pa­ts bo­čius ma­nęs to pra­šė, kai bu­vau dar vi­sai ma­žy­tė.

– Po ves­tu­vių jū­sų vy­ras feis­bu­ke da­li­jo­si skulp­tū­ros nuo­trau­ka. Ga­li­ma su­pras­ti, jog tai – do­va­na jau­na­ve­džiams. Ar jū­sų se­ne­lis ją su­kū­rė?

– Taip, An­ge­las da­ry­tas ma­no bo­čiaus, jį mums pa­do­va­no­jo ma­no te­ta Si­gi­ta. Jos kar­tu su mo­čiu­te nu­spren­dė, kad bū­tent jis tu­ri bū­ti mū­sų na­muo­se ir mus sau­go­ti. An­ge­las ne­bu­vo kur­tas bū­tent man, bet aš vis tiek esu lai­min­ga tu­rė­da­ma jį ša­lia sa­vęs.

logo,zemaitis

Rekomenduojami video