Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Per asmenybę – pažintis su XX a. pradžios Lietuva, jos kulinariniu paveldu

Knyga „Ponios Smetonienės virtuvė“ išleista neseniai leidyklos „Aukso žuvys“. Autorės – Jolita Bernotienė, Ingrida Jakubavičienė. Knyga nemaža ir neplona. Raudonas viršelis lyg signalizuotų apie aktyvius, karštus, gal net pavojingus dalykus (ne apie virtuvę čia, o apie asmenybę – ugningą, energingą, neramią ir išdidžią).

Viršelis paprastas, lyg būtų senos leidybos – toks stilius. Pavadinimas kiek klaidina, nes knyga tikrai ne vien receptų ir ne vien apie virtuvę joje kalbama.

Žinoma, receptai sudaro nemažą dalį – jų net 50, pritaikytų prie šių laikų produktų ir skonių.

Ką knygoje rasite? Ogi išsamų prezidento Antano Smetonos žmonos Sofijos Smetonienės portretą, įdomybių apie senąjį Vilnių ir laikinąją sostinę Kauną, laiškų, citatų, prisiminimų apie tarpukario realijas ir asmenybes.

Taip pat rasite per 60 spalvotų tarpukario fotografijų, per 40 stilizuotų maisto piešinių (iliustravo Vanda Padimanskaitė).

Taigi tai knyga, kuri kviečia susipažinti su pirmąja nepriklausomos Lietuvos valstybės ponia Sofija Smetoniene, o per jos asmenybę – ir su XX a. pradžios Lietuva, jos kulinariniu paveldu. Anot istoriko dr. Rimvydo Laužiko, tarpukaris Lietuvos gastronomijai buvęs pakilimo laikotarpiu: plito naujos mados, populiarėjo sveika gyvensena, stiprėjo lietuviška restoranų kultūra.

Taigi šioje knygoje ir rasite kai kurias to laikmečio gastronomijos įdomybes. Kelis receptus ir aš pati išbandžiau ir man patiko. Tikrai pabandysiu ir daugiau patiekalų pagal tos knygos receptus pagaminti.

Noriu pateikti tai, ką rašo dr. R. Laužikas antrame knygos viršelyje. Jis labai gerai nusako knygos esmę keliais sakiniais:

„Ši knyga – tai pažintis su pirmąja nepriklausomos Lietuvos valstybės ponia – Sofija Smetoniene. Moterimi, kuriai buvo skirti dideli ir nevienareikšmiai vaidmenys: dvarininkaitė ir ūkvedė, žmona ir mama, Prezidento partnerė ir patarėja, diplomatė ir visuomenės veikėja, šeimininkė ir aistringa kortuotoja, bėglė ir emigrantė. Istorikų teigimu, Sofija Smetonienė kūrė Prezidento rūmų etiketą, puoselėjo diplomatinius ryšius su Kaune rezidavusiais užsienio šalių atstovais, turėjo įtakos priimant tam tikrus valstybei reikšmingus sprendimus, aktyviai veikė socialinės rūpybos ir moterų švietimo srityje.

Amžininkai savo prisiminimuose pabrėžia Sofijos charizmą, prigimtinę lyderystę, guvų protą, interesų platumą. Neabejingus Lietuvos istorijai ir gastronomijai skaitytojus kviečiame į prezidentienės virtuvę, kurioje virs intrigos ir barščiai, liesis politinės aistros ir krupnikas, kvepės kava, prancūziškais parfumais ir tabaku. Patirsite tarpukario inteligentijos gyvenimą su visomis jo spalvomis.“

Knygoje „Ponios Smetonienės virtuvė“ svarbiausia yra Sofija – spalvinga, ryški asmenybė, o prezidentas yra tarsi fone. Rašoma, kad moteris pasižymėjo tvirtu charakteriu, drąsa, ryžtu. Palyginti su ilgai sprendimo ieškojusiu ir į kompromisus linkusiu A. Smetona, Sofija buvo kur kas veiklesnė ir aktyvesnė. Iš bajorų Chodakauskų moteris paveldėjo tvirtą bajorišką charakterį. Sofijos nepalaužė įvairūs gyvenimo smūgiai – visada žinojo savo vertę.

Ji gali būti kuo puikiausias pavyzdys moterims, linkusioms pernelyg greitai save nuvertinti.

Mane stebino Smetonų labai platus dalyvavimas visuomeninėje veikloje, – jie buvo daugybės draugijų ir būrelių nariai. Ir ne vien dėl vardo, – daug dirbdavo realiai ir konkrečiai. S. Smetonienė daug rūpinosi našlaičiais, – tai buvo jos viena pagrindinių labdaringos veiklos sričių.

Kiek pati Sofija dalyvavo tame virtuvės gyvenime? Galima išskirti kelis jos gyvenimo etapus, nes prezidentiene ji buvo tik keturiolika metų. Vilniaus laikotarpiu ji turėjo virėją, kuri vėliau keliavo kartu į Kauną. A. Smetonos prezidentavimo metu turėjo komandą, bet pati S. Smetonienė buvo puikiai susipažinusi su ūkio valdymu.

Vėliau, jau emigracijoje, jokios pagalbos nebuvo – ji pati gamino šeimai. 

Keli receptai iš knygos „Ponios Smetonienės virtuvė“

Karpis a la Radziwill

Lietuva perėmė daugybę prancūziškos virtuvės receptų ir tradicijų. Tačiau įdomu tai, kad kai kurie receptai keliavo ir priešinga kryptimi – iš Lietuvos į Prancūziją. Juos savo receptų knygose pateikė tokie žymūs prancūzų virėjai kaip Urbainas Dubois (1818–1901) ar Alphonse’as Petit. Dar įdomiau, kad kai kurie grįždavo atgal į Lietuvą su pavadinimu a la Lithuanienne, t. y. lietuviški.

Karpis La carpe du Rhin a la Lithuanienne minimas vienoje prancūzų dramaturgo Guillaume’o Victoro Emile’io Augier dramų. Žinoma, dramoje receptas nepateiktas, tačiau tarpukariu Kaune leistame žurnale „Moteris ir pasaulis“ randame receptą Karpis a la Radziwill. Tas a la rodo, kad receptas pasiekė Prancūziją ir grįžo atgal. Pagal jį ir siūloma pasigaminti Radvilų karpį.

1,5–2 kg karpį išdorokite ir pašalinkite žiaunas. Jei rasite pienių ar ikrų, pasilikite juos. Žuvį pabarstykite druska, pipirais ir pamarinuokite. 50 g džiovintų grybų išmirkykite vandenyje ir smulkiai sukapokite. Susmulkinkite 190 g svogūnų ir apkepinkite.

Petražoles su 3 sardinėmis ar kitomis mėgstamomis nedidelėmis žuvimis ir rastus pienius ar ikrus sukapokite su kubeliu sviesto.

Atskirkite dviejų kiaušinių trynius. Viską – pakepintus svogūnus, grybus, petražoles, sardines – gerai išmaišykite su dviem tryniais, vienu kiaušiniu ir žiupsneliu džiūvėsėlių. Prikimškite žuvį įdaro ir kepkite apsukę sviestu išteptu kepimo popieriumi arba kepimo maišeliu. 40–45 min. kepkite 180–190 °C temperatūros orkaitėje, tada nudengę kepkite dar kokias 10 min. ir pašlakstykite susidariusiomis sultimis. Patiekite su kimštomis arba keptomis bulvėmis ir padažu.

Omletas su punšo padažu

Vienai porcijai išplakite 2 kiaušinius su šaukštu pieno, įberkite druskos. Plakinį pilkite į įkaitintą su sviestu keptuvę. Pradėjusį tirštėti omletą perlenkite pusiau ir pakepinkite. Dėkite į lėkštę, užpilkite padažu ir patiekite.

Padažas: Su 50 g cukraus ištrinkite iki baltumo 4 trynius, įpilkite pusės citrinos sultis, 60 g romo ir išmaišykite. Viską verskite į dubenėlį ir kaitinkite vandens vonelėje, kol gerai išsimaišys ir tryniai ims tirštėti. Svarbu neužvirinti. Jeigu bandysite virti ant ugnies, net ir truputį perkaitintas padažas gali sušokti į gumulą.

Troškinta grikių košė

Knygoje rašoma, kad vasarodamas savo dvare Užugiryje A. Smetona labiausiai mėgo sviestu pagardintą, dubenėlyje troškintą grikių košę, tad šią košę Smetonienė tikrai yra gaminusi.

Pirmiausia pasiruoškime tešlą, kuria uždengsime troškinimo indą. Į 100 g miltų įberkite druskos, įtarkuokite 50 g šalto sviesto ir gerai išmaišykite (masė turi atrodyti lyg trupiniai). Tada įpilkite 25 ml vandens, išminkykite tešlą ir įdėkite į šaldytuvą.

Suberkite 200 g grikių į gilesnę įkaitintą keptuvę, dėkite 40 g sviesto ir pamaišydami pakepkite, kol sviestas ištirps, o grikiai ims spragsėti. Keletą minučių taip pakaitinkite.

Tada grikius suverskite į troškinimo indą, užpilkite maždaug 200 g vandens, kad apsemtų.

Nestorai iškočiota tešla uždenkite indą. Troškinkite beveik 2 val. apie 100 laipsnių temperatūroje.

Rūta ŠVEDIENĖ

Rekomenduojami video