Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Paveikslų iš odos kūrėja: „Žmonės kartais mugėse nustemba“

Savo gyvenimo neįsivaizduojanti be kūrybos uteniškė Liubovė Volkova naujam gyvenimui prikelia odinius drabužius, kurie darbščios ir talentingos uteniškės rankose virsta įspūdingais paveikslais, vazomis, dėžutėmis, skirtoms papuošalams... Žvelgiant į juos galima suprasti, kiek reikia kantrybės, kad plastiška oda profesionaliai persikūnytų į gamtos detales, medžius ar gėles.

Dar jauna būdama L. Volkova įgijo statybininkės profesiją, tačiau tokį darbą dirbo visai neilgai. „Nuobodu ir neįdomu" – taip apibūdino savo priežastį mesti širdžiai nemielą darbą. Pastebėjusi, kad kūryba yra kur artimesnis užsiėmimas jos vidiniam pasauliui, ji visa esybe pasinėrė į meno teikiamus malonumus.

Pagal profesiją esate statybininkė. Kodėl ši specialybė Jūsų nepaviliojo?

Nuobodu ir neįdomu. Kai tarybiniais laikais baigiau mokslus, vieni studentai darbus gavo sostinėje, o kiti išvyko į mažesnius miestelius. Pamenu, kaip anuomet gavau paskyrimą dirbti tuomečiame „Dubysos" kolūkyje, netoli Daugailių. Tačiau ten dirbau visai neilgai. Kokia gi ten statyba vyko! Kelis namelius pastatėme ir viskas. Utenoje esu gimusi, čia gyveno ir mano tėvai. Grįžau į gimtąjį miestą. Mano tėtis dirbo Narkūnuose esančioje gamykloje. Šioje įstaigoje buvusiame konstruktorių biure įsidarbinau ir aš, mat man labai sekėsi braižyba – turėjau puikų vizualinį matymą. Paskui įsidarbinau tuomečiame Utenos pieno kombinate, kur ir pasilikau ilgam laikui. Dažnai reikėdavo sukurti kokį nors skelbimą ar plakatą. Šių darbų, savaime aišku, imdavausi aš. Kilo noras pasiprašyti dirbti dailininke. Mano noras išsipildė. Pradėjau darbuotis dailininke: dariau plakatus, kuriuos nešdavome demonstracijose, o paskui jau sėkmingai kūriau įvairias reklamas. Vėliau atsirado kompiuteriai, rankų darbo reikėjo vis mažiau. Išėjau ir kurį laiką dar dirbau namuose.

Prisiminkite savo vaikystę – ar šiuo laikotarpiu draugavote su menu?

Juk visi vaikystėje piešdavome. Nebaigiau jokių dailės mokyklų. Pamenu, kaip savo draugėms piešdavau lėles ir jų drabužėlius, kuriuos būdavo galima iškirpti. Bet argi tada, vaikystėje, tokius dalykus kas nors sureikšmindavo? Mano tėtis buvo auksarankis, jis darydavo ypač gražius dirbinius iš metalo. O štai mano anūkė taip pat meniška: šiuo metu Londone gyvenanti Karolina universitete baigė mados ir tekstilės studijas. Jos sugrįžtančios į Uteną aplankyti artimųjų laukiu jau kitą savaitę. O studijų baigimo proga buvau aš pati nuvykusi į Londoną pasižiūrėti madų šou, kuriame pristatė savo diplominį darbą. Galiu pasakyti, kad trijų lietuvaičių darbai išsiskyrė nuo kitų tekstilininkių kūrinių. Vertindama savo anūkės darbus, galiu pasakyti, kad ji kruopšti, įdomi ir avangardiška, o drabužiuose yra spalvų grubumo. Tai man labai patinka.

Kuo esate nustebinusi savo artimuosius?

Mano dukra Kristina gyvena Londone. Kai nuvažiuoju, aš jai nutapau po paveikslą, kuriais dukra puošia savo kambarius. Ten susiperku drobės, dažų ir imuosi darbo. Jokių idėjų nesivežu: viskas įvykstu spontaniškai.

Kada kilo idėja pabandyti kurti darbus iš odos?

Net nežinau – tiesiog nepamenu to momento. Visada kažką dariau, kūriau, nesėdėjau be veiklos. O iš odos darbų šalyje nėra daug: juos mažai kas kuria. Rugsėjo pradžioje dalyvavau Utenoje vykusioje mugėje, kurioje sutikau moterį – ji ilgai žiūrėjo į mano darytus paveikslus ir mąstė. Nustebusi paklausiau, kodėl ji taip žiūri. „Pirmąkart matau paveikslus iš odos", – atsakė toji, neslėpdama nuostabos.

Prisimenu, kaip prieš daugelį metų turguose imta prekiauti dėvėtais drabužiais. Tiesiog po kojomis mėtydavosi odiniai rūbai. Jie buvo niekam nereikalingi. Nusprendžiau juos nusipirkti ir kažką padaryti gražaus. Dalis mano darytų odos dirbinių iškeliavo ir į Ameriką, Šveicariją, Latviją. Mano sūnus darbus įprasmindavo, turiu ir albumėlį. Tačiau išliko toli gražu tikrai ne visų kūrinių fotografijos.

Rekomenduojami video