Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Pasvalio krašto Jonai ir Janinos – apie trumpiausios metų nakties stebuklus

Apgaubta mistikos trumpiausia metų naktis priverčia patikėti stebuklais net pačius didžiausius skeptikus. Dangaus ir žemės, ugnies ir vandens sąjunga trumpai akimirkai mus panardina į pirmykštį gaivalą, kuriame šiuolaikinį erzelį keičia su sutartinių melodijomis persipynusi ramybė, perauganti į link žvaigždžių keliančią euforiją

Apie Joninių patirtis ir paparčio žiedo paieškas kalbėjomės su keliais garsiais mūsų krašto Jonais bei Janinomis.

Draugų šventė 

Bene žinomiausias lietuviško šou verslo Jonas – pasvalietis Jonas Nainys pasakoja, jog Joninių tradicijos jo šeimoje buvo gajos visais laikais. 

– Joninių šventimą atsimenu nuo mažų dienų. Tėtis buvo Jonas, senelis – Jonas ir kaimynas – Jonas, tad namuose visuomet būdavo triguba šventė. Ąžuolų vainikai ant durų, dainos ir smagi užstalė – visa tai buvo mano vaikystėje. Ir, žinoma, susirinkę draugai bei kaimynai niekuomet nepamiršdavo pasveikinti ir manęs – mažojo Jonuko.

Muzikos prodiuseris prisipažįsta, kad savo vardo išskirtinumą suvokė ne iš karto. 

– Kai buvau mažesnis, nelabai mėgau savo vardą. Jis man asocijavosi su kažkuo, kas kaimietiška… Pamenu mamos pasakojimą, kad ji labai nenorėjo, jog būčiau vardu Jonas. Kadangi gimiau praktiškai per Jonines – birželio 25 d., neturėjo kur dėtis. Augant požiūris keitėsi. Kai man buvo aštuoniolika ar devyniolika metų, Joninės tapo nedarbo diena ir tai tarsi suteikė papildomo pasididžiavimo savo vardu. Dabar man tai – vienas gražiausių lietuviškų vardų, kuris, pažiūrėjus į statistiką, yra vienas populiariausių Lietuvoje. Tačiau nemanau, kad vardas ką nors lemia. Ne vardas daro žmogų asmenybę, o darbai, jo santykis su aplinka. 

Joninės Jonui Nainiui tradiciškai – darbų metas. Ne išimtis ir šios šventės, per kurias jis gros net keturiuose pajūryje vyksiančiuose renginiuose. Tačiau trumpiausia metų naktis taip pat nebus pamiršta. 

– Kažkada rinkdavomės tėčio bityne. Atvažiuodavo iki pusantro šimto draugų. Gyvenome palapinėse, šokome apie laužą, tėtis bačką pasvalietiško alaus užfundydavo… Vėliau visi pasinėrėme į darbus ir šią tradiciją pristabdėme. Tačiau dabar, kai žinai, kad tų darbų vis tiek bus ir kad reikia surasti laiko sau bei šventėms, vėl tuos susiėjimus atgaivinome. Diena gal ne visuomet sutampa su ta, kurią švenčia visa Lietuva, tačiau dvasia lieka ta pati. Kadangi birželio 25-ąją švenčiu gimtadienį, tai draugai šią mūsų šventę ėmė vadinti ne Joninėmis, o Džovaninėmis… Taip bus ir šiemet. Kartu su penkiasdešimčia draugų dvi dienas praleisime nuostabioje sodyboje. Laukiu tos šventės. Dauguma mano kompanijos – iš pramogų verslo, visi nuolat užimti, dirba ir aš labai vertinu tokius susitikimus, tokias jaukias akimirkas, kai galime pabūti kartu. Ir tokiuose susiėjimuose būna laužas, smagios lietuviškos dainos, šokiai iki paryčių, gėlių vainikai ir paparčio žiedo ieškojimas. 

Kokios dovanos per Jonines labiausiai džiugina Joną? 

– Materialūs dalykai suteikia tik trumpalaikį, iliuzinį džiaugsmą. Geriausia dovana – pas mane susirinkę draugai. Matydamas juos, girdėdamas jų balsus, juoką, aš gaunu kur kas daugiau. Tai – emocija, prisiminimai, džiaugsmas, kad tavo kelyje yra tiek daug žmonių, kurie ne tik puikūs draugai, bet ir yra tos asmenybės, kurios galų gale sukūrė mane tokį, koks esu. Tai ir yra tikrasis paparčio žiedo stebuklas. 

Ateis laikas ir vėl šokinėsime per laužus 

Janina Katauskienė gimė Dirvonų kaime. Prieš beveik penkias dešimtis metų apsigyveno Žilpamūšyje. Čia ilgus metus dirbo kultūros namų vadove. Taip pat moteris kuria poeziją, tyrinėja kraštotyrą, yra išleidusi knygų. Ir gamina pasakiškai skanius sūrius, apie kuriuos žino visas Pasvalio kraštas! Kraštietė papasakojo, kaip anksčiau švęsdavo Jonines. Ir pripažino, kad šiandien to labai trūksta…

„Buvo laukiama šventė. Kažkas tokio… stebuklingo“, – nunyra į prisiminimus. Tiesa, vaikystėje to vardo niekas per daug neminėjo – tik kai paaugo. 

Papasakojo ir, kad šis vardas – ne vienintelis jų šeimoje: „Buvo broliukas Jonas. Karo vaikas…“ Artėjant Joninėms, vardas daug ką primena… 

O kai įsidarbino kultūros namuose, Jonines lydėjo gausybė renginių, tradicijų. Ant durų jaunimas pakabindavo vainiką. 

Drauge pindavo vainikėlius, žoliaudavo – ši vasaros šventė buvo vertinama ir svarbi, įaugusi į kraują. „Prisimenu, kai buvau maždaug keturiasdešimties, gyvenimo brandoje, – žmonės buvo artimesni, užeidavo vieni pas kitus“, – tada ir Jonines švęsdavo visu grožiu. 

O ilgainiui labiau norėta kaimo vasaros švenčių, ne Joninių. „Tradicijos išeina. Užsimiršta“, – su liūdesiu tarė moteris. Didžiąją gyvenimo dalį dirbusi kultūros srityje, Janina mato, kaip keičiasi žmonių požiūris į šventes, o kartu – ir į vienas kitą. „Susvetimėjome… Užsidarėme. Ir tai ne vien pandemija. Kažkas kito, kas prasidėjo jau prieš tai“, – svarsto. O galėtume vėl džiaugtis! Juk Joninės yra veiksmas, kurio reikia imtis patiems – tiki kraštietė. Gera, kad šįmet lietuviai aktyviau ruošiasi laužų ir žolynų nakčiai. Gal atėjo laikas grįžti prie šaknų? 

O Katauskams Joninės šįsyk bus šeimos šventė. Suvažiuos vaikai, pasveikins mamą, nupins kuplų vainiką. Planuoja nuvykti ir pas brolienę – taip pat Janiną. O jausmas, pripažįsta, kaip per gimtadienį. Žinai – nors kaskart kitaip, bet bus ypatinga… 

Šventė, kad vaikai atvažiuoja 

Charizmos nestokojantis muzikos mokytojas ir muzikantas Jonas Lapėnas savo pirmąsias Jonines šventė dar kūdikystėje.

– Gimiau Pamažupiuose, vėliau tėvai išvažiavo darbo ieškoti į Šiaulius. Po to persikėlėm į netoli Linkuvos esantį Vaižgantų vienkiemį, kur mus pasikvietė mamos giminaičiai. Ten išgyvenau iki armijos, o grįžus į Pasvalį mane pakvietė Henrikas Balčiūnas. Savo pirmąsias Jonines atsimenu ypač ryškiai, ir tai, ko gero, vienas ankstyviausių mano sąmoningų prisiminimų. Iš tos dienos nepamenu nieko, tik vaikiškos lovytės kraštus ir ant manęs užgriūnančius bijūnų žiedus. Gėlės buvo nusėtos milžiniškais rasos lašeliais. Tokios buvo mano pirmosios Joninės. 

Joninės Vaižgantų vienkiemyje – svarbi šventė. 

– Tai buvo puiki proga susirinkti tėvų bendradarbiams, proga pašvęsti. Apskritai tais laikais vardadieniai buvo švenčiami labiau nei gimimo dienos. Kartą, pamenu, tėvai išvažiavo švęsti kažkur kitur ir paliko mus, vaikus, kaimynės priežiūrai. Jos sūnus buvo vyresnis už mane ir ėmėsi organizuoti Joninių laužą. Toliau nuo namų susiradome atokią vietą, prisinešėme malkų, užsikūrėme laužą ir vos sėdome švęsti, tuoj prisistatė kaimynė. Mus visus išvaikė, laužą užgesino. Taip baigėsi tų metų Joninės. Bet svarbiausia, kad tada net minčių nebuvo apie kažkokias zbitkas. Mes tiesiog norėjome pabūti prie laužo, padainuoti… 

Dabar muzikantui didžiausias Joninių džiaugsmas – keturi vaikai. 

– Jie atvažiuoja, uždeda vainiką, pasveikina. Keturi jie pas mane. Viena dukra – Norvegijoje, kita – Ispanijoje, joms sunkiau iki manęs patekti. Bet yra du sūnūs, kurie jei ne abu, tai bent vienas iš jų stengiasi užsukti. Dabar didžiausia šventė pamatyti savus vaikus. 

Prieš keletą metų Jonas Krinčine pats ėmėsi organizuoti Jonines. 

– Viskas tuomet pavyko daugiau negu gerai – ir oras buvo puikus, ir mano sūnūs neužsiėmę, ir rėmėjų atsirado, ir žmonių gražus pulkelis susirinko. Ar nesinori to pakartoti? Sveikatos tam nebėra, be to, nesinori gadinti to, kas taip puikiai pavyko… (juokiasi) 

Jonas atsargiai vertina prieš kelerius metus kaip visuotinę šventę ir nedarbo dieną įteisintas Jonines. 

– Man atrodo, kad visos tokios šventės skirtos vien tam, kad pinigai kuo greičiau sugrįžtų į biudžetą. Gavai algą, atėjai į miesto šventę ir… ištaškei. O, kad būtų toks poreikis, kaip mūsų vaikystėje pasėdėti prie to laužo, nuo kurio išvaikė, ir padainuoti… Bal žino. Aš per mažai susiduriu su žmonėmis, kad galėčiau tai įvertinti. 

Paklaustas, ar gyvenime pavyko rasti paparčio žiedą, Jonas Lapėnas savo stiliumi šypteli: 

– Aš nuskyniau paparčio žiedą – „išėjo“ keturi paparčiukai ir labai tuo džiaugiuosi. Džiaugiuosi gyvenimu. Ir muzika, kuri yra viskas…

Vienintelė Janina visam kaime 

Šią Janiną pažįstu nuo pat vaikystės. Prisimenu ją kaip mano pradinių klasių mokytojos geriausią draugę. Energingą, šmaikščią, žodžio kišenėj neieškančią. Janina Šatienė – ilgametė pradinukų vedlė, dirbusi ne vienoje kaimo mokykloje. Ji kilo iš Vaskonių Panevėžio rajone, bet prisijaukino Kiemėnus… Mokytojavo čia, o mokyklą uždarius, – Saločiuose. O rugsėjį jau atsisveikino su mokinukais ir pasinėrė į užtarnautą poilsį. Artėjant didžiajai birželio šventei, šnektelėjome – kokias Joninių tradicijas puoselėja? 

Pradėjome nuo vaikystės… „Kai buvau vaikas, per Jonines susirinkdavo daug žmonių. Per laužus šokinėdavo net suaugę. Mes, pradinukai, irgi dūkdavom“, – atmintyje išliko paprastas, šviesus šventės džiugesys. Beje, būsimoji mokytoja vienintelė kaime turėjo šį vardą! 

Ir vėliau savo vardines švęsdavo pas tėvus kaime. O tėvukas darydavo miežinį alutį. 

Kai įsidarbino Kiemėnuose, Jonines švęsdavo visas mokytojų kolektyvas. „Ir amžinatilsį Viliukas būdavo (Vilius Jankauskas – ilgametis Kiemėnų mokyklos direktorius. – aut. past.) O Sigis (Janinos vyras Sigitas Šatas. – aut. past.) iš kažin kur gaudavo aukštą metalinį fakelą. Viską apipindavom vainikais…“ O namuose ieškodavo paparčio žiedo. Kur nors po medeliu uždegdavo blausų šviesulį ir prieš dvyliktą visi patraukdavo į žygį – ieškoti to žiburėlio. Kuris, tą naktį kiekvienas išties patikėdavo, – yra stebuklingas. 

Mokyklą uždarius, šventė siaurėjo į šeimos ratą. Bet vainikai – amžino ciklo simbolis – liko. 

– Nors šventė jau nebe ta, kaip anksčiau, Joninės vis vien įsimintinos. Ar pati kur nors nueini, ar giminės atvažiuoja. Ramiai nepraeina, – šypsosi Janina. – Šįmet važiuosim su vaikais į sodą, kepsim šašlykų. Artėjant Joninėms, imi galvoti, ruoštis…“ Joninės ypatingos – gera jausti, kad šventi ne vienas. O visa Lietuva…

Rekomenduojami video