Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Pasiaukojęs dėl laisvės, laisvos Lietuvos nebeišvydo

Valstybės šimtmetį švenčiantis Rokiškis pagerbia Kuodiškių kaime gimusį ir mūsų kraštą išgarsinusį žymų valstybės veikėją Vladą Mironą – dvasininką, lietuvybės žadintoją, valstybės kūrėją, Vasario 16-osios Akto signatarą, ministrą pirmininką ir kariuomenės kapelioną, už aktyvią veiklą nukankintą gulaguose.

Nuopelnai – istorijai, pagarba – vietinių

Vasario 16 d. V. Mironą pagerbs jo gimtojo Panemunio krašto žmonės. Panemunyje bus aukojamos šv. Mišios, Kuodiškių kaime, V. Mirono gimtinėje, prie jo garbei pastatyto paminklinio akmens vyks šventinis renginys. V. Mirono gyvenimo metraštininke tituluojama buvusi ilgametė Panemunio bibliotekininkė Pranutė Petrylienė skaitys pranešimą apie mūsų kraštą išgarsinusį politikos, kultūros veikėją, prisimins be galo paprasto ir šilto kraštiečio, kurio neišpuikino net aukščiausi valdžios postai, gyvenimo svarbiausius faktus bei tragišką jo likimą. Skambės dainos, dės gėlių, bus prisiminimų.

V. Mirono gyvenimą į aplankus sudėjusi P. Petrylienė apgailestavo, kad buvęs vienas svarbiausių Lietuvos valstybės veikėjų Lietuvos šimtmečio proga nesulaukė deramo dėmesio: „Norėjosi, kad pagrindinis rajono renginys vyktų čia, V. Mirono gimtinėje. Juk rajone neturime kito tokio daug nusipelniusio valstybei žmogaus, kurį šimtmečio proga būtų prasminga pagerbti. Paminėsime mes, panemuniečiai, prieš tai atvažiuos jaunieji šauliai, Pandėlio gimnazijos atstovai. O galėjome visi bendrai Vasario 16-ąją čia susirinkti ir surengti įspūdingą renginį.“

Mironas – kraštiečių širdyse

„Panemunio krašte Mironų buvo ne viena šeimyna ir visi, matyt, jie buvo giminės. Vladą Mironą vietiniai dar gerai prisimena. Žinoma, tik vyresnės kartos, žymų kraštietį matę gyvą, su juo bendravę. O jaunimui kažin ar bėra labai svarbu, kokie svarbūs žmonės mūsų krašte kadaise gyveno“, – pasakojo P. Petrylienė, nuo Sąjūdžio gimimo tris dešimtmečius kruopščiai kaupusi informaciją ir reliktus apie žymaus kraštiečio gyvenimą ir veiklą. Bibliotekos muziejuje, skirtame Panemunio ir aplinkinių kaimų garsiems kraštiečiams, V. Mirono ekspozicija – pati gausiausia. „Labai džiaugiausi, kai vienas žmogus dovanojo V. Mirono pietų servizo lėkštę. Ją kadaise nupirko, kai buvo pardavinėjami Mironų namų apyvokos daiktai“, – vertingu eksponatu didžiavosi P. Petrylienė. Saugoma ir iš Mironų sodybos liepos išskobta medinė lėkštė – padėklas, yra kitų žymųjį kraštietį menančių daiktų.

Kuodiškių kaime, kuriame užaugo būsimasis nepriklausomos Lietuvos premjeras, jo gimtosios sodybos vietą žymi 1998 m. pastatytas paminklinis akmuo, atgabentas iš gretimo Miliūnų kaimo laukų ir dedikuotas valstybės veikėjui. Išliko autentiškas, bet gerokai apgriuvęs ir apžėlęs šulinys. P. Petrylienė sakė, jog žmogų ir jo reikšmingą gyvenimą geriausiai įamžina ne pastatai, medžiai ar paminklai, o jo nuveikti darbai ir jį pažinusiųjų prisiminimai. Panemunio krašte nerasi vietinio, kuris nežinotų, kas buvo Vladas Mironas: „Jis sugrįžo į gimtąjį kaimą kartu su Sąjūdžiu. Panemunio žmonių širdyse jis tebėra čia, Kuodiškių kaime, kur gimė ir užaugo.“

Lietuvybės skiepas

1880 m. birželio 22 d. gimęs Vladas – jauniausias Kuodiškių vienkiemio pasiturinčių ūkininkų sūnus. Du vyresnius jo brolius tėvai paliko prie ūkio, o Vladą išleido į mokslus. Iš pradžių – į Panemunio pradžios mokyklą, po jos – į Mintaujos gimnaziją Latvijoje. Šis miestas, išugdęs daug žinomų žmonių, tapusių nepriklausomos Lietuvos politikais, buvo tikras lietuvybės židinys: čia gyveno 1863 m. sukilimo dalyviai ir jų šeimos, kunigai ir inteligentai, dėl savo pažiūrų neturėję teisės dirbti Lietuvoje. Tarp gimnazijos dėstytojų buvo Jonas Jablonskis, čia dirbo ir Juozas Tumas-Vaižgantas. V. Mironas čia sutiko ir mūsų kraštietį Juozą Tūbelį, vėliau tapusį Lietuvos ministru pirmininku ir V. Mirono pirmtaku. Per J. Tūbelį V. Mironas ir nukentėjo: kai J. Tūbelis atsisakė melstis rusiškai ir už tai buvo pašalintas iš gimnazijos, V. Mironas šį užstojo. Jam ir dar 31 gimnazistui, tarp jų būsimam Lietuvos prezidentui Antanui Smetonai, teko palikti gimnaziją.

V. Mironas įstojo į Vilniaus kunigų seminariją ir pasinėrė į lietuvybės veiklą. Po seminarijos jis išvyko mokytis į Sankt Peterburgo dvasinę akademiją, o grįžęs į Vilnių buvo paskirtas kelių mokyklų kapelionu. Beveik tuo pat metu buvo panaikintas lietuviškos spaudos draudimas. Tad jaunas dvasininkas ėmėsi žygių, kad lietuviškose parapijose būtų leista sakyti pamokslus ir giedoti lietuviškai. Lietuvybės šaukliu virtęs V. Mironas visuomenės aukštuosiuose sluoksniuose tapo žinomas ir populiarus.

Šuolis į valdžią

Didžioji politika V. Mironui duris atvėrė tuomet, kai J. Tumas-Vaižgantas jį pakvietė į Didįjį Vilniaus Seimą. Politikos sluoksniuose auganti aktyvaus jauno dvasininko įtaka nepatiko Bažnyčios vadovams. Nutarta kunigą išsiųsti į atkampią gudišką Choroščio parapiją, vėliau jis paskirtas Valkininkų klebonu ir Merkinės dekanu. Čia su kitais bendraminčiais jis įsteigė švietimo draugiją „Rytas“, įkūrė kone tris dešimtis lietuviškų mokyklų ir Blaivybės draugijos skyrių. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą V. Mironas perkeltas į Daugų parapiją. Čia jis savo lėšomis leido dvisavaitinį laikraštį „Aušra“, įsteigė leidyklą: populiarino blaivybę, išleido tikybos vadovėlį lietuvių kalba, rengė vakarones su liaudies šokiais ir dainomis, organizavo liaudies teatro vaidinimus.

Į politinę veiklą V. Mironas sugrįžo 1917-ųjų vasarą – buvo pakviestas į Vilniuje rengtos Lietuvių konferencijos organizacinį komitetą. 1917 m. vasarą V. Mironas išrinktas Lietuvos Tarybos nariu ir antruoju jos vicepirmininku. 1926 m. rinkimuose į Trečiąjį Seimą tautininkams atstovavęs V. Mironas gavo mandatą. Bet Seimas netrukus buvo išvaikytas, o V. Mironas paskirtas Švietimo ministerijos kuruojamo Tikybos departamento direktoriumi. Po to jis dešimt metų ėjo vyriausiojo kariuomenės kapeliono pareigas. 1938 m. V. Mironui buvo pavesta sudaryti ministrų kabinetą. Tačiau mažiau nei po metų Vokietijai įteikus ultimatumą dėl Klaipėdos krašto perleidimo, Vyriausybę ištiko krizė ir premjeras V. Mironas buvo priverstas atsistatydinti. Tai buvo jo politinės karjeros pabaiga.

Prie žemės

Didelį indėlį į valstybės kūrimą ir lietuvybę įnešęs dvasininkas apsigyveno Bukaučiškėse (Alytaus r.) esančiame dvarelyje, kurį ir pora dešimčių hektarų žemės buvo gavęs kaip Vasario 16-osios Akto signataras. Dvare jis  ėmė plėtoti modernų ūkį: iš nusigyvenusių aplinkinių dvarininkų nusipirko pora dešimčių hektarų žemės, užveisė didelį sodą, įsigijo technikos ir gerų veislių gyvulių, olandiškų karvių, į tvenkinius prileido ungurių, pasodino didelę liepų alėją. Jis ūkininkavo šiuolaikiškai: dvarelyje įsivedė vandentiekį ir elektrą, kurią gamino vėjo jėgainė – tuo metu didelė naujovė.

Pasakota, kaip V. Mironas, apsivilkęs miltuota kaimiška rudine, skubėdavo į Bukaučiškių malūną ir darbininkams liepdavo eiti namo sakydamas, kad dabar juos pavaduosiąs: „Vyrai mūrai ąžuolai, šią savaitę jūs laisvi.“ Jo dvarelis esą buvęs labai įspūdingas: mūriniai vartai, uždengti skardiniais stogeliais, puošti Vyčiu ir Gedimino stulpais. V. Mirono dvare lankydavosi prezidentas A. Smetona, garsūs dainininkai Kipras Petrauskas ir Antanas Sodeika. Žinoma, ir V. Mirono pusbrolio dukra, teatro primadona Monika Mironaitė.

Sovietmečiu V. Mirono dvaras nacionalizuotas, jame, kaip ir daugelyje dvarų, vyko ūkinė veikla –  buvo įkurtas arklių ir mašinų nuomojimo punktas. Dvarui einant iš rankų į rankas, jis visiškai sunyko.

Nuo žemės – į kalėjimą

1940 m. užėjus sovietams kunigas buvo suimtas už antivalstybinę veiklą ir kaip liaudies priešas uždarytas į Kauno kalėjimą. Tardymai tęsėsi pusę metų, V. Mironas buvo pripažintas aktyviai kovojęs prieš Lietuvos darbo liaudį. Jo byla į teismą nepateko – V. Mironą išlaisvino Birželio sukilimas. Į laisvę trumpam išleistam šviesuoliui draugai primygtinai patarė 1944 m. trauktis į Vakarus, bet buvęs ministras pirmininkas patarimų nepaklausė ir vėl buvo suimtas. Po ilgų tardymų dvasininkas ir politinis veikėjas buvo palaužtas – valstybės saugumo agentai jį privertė bendradarbiauti, įpareigojo rinkti žinias apie sovietams nelojalius kunigus ir apie juos informuoti enkavėdistus. V. Mironui buvo suteiktas slapyvardis „Kuodis“.

P. Petrylienės įsitikinimu, slapyvardis buvo pasirinktas pagal jo gimtojo kaimo pavadinimą.

Tačiau saugumas naujuoju agentu greitai nusivylė, nes šis neatliko užduočių. Dėl to V. Mironas ne kartą buvo suimtas ir tardomas, o 1947  m. apkaltintas antisovietine veikla, nuteistas septyneriems metams nelaisvės ir išsiųstas į Vladimiro kalėjimą Sibire. 1953 m., kai Nepriklausomybės Akto signatarui tebuvo likę kalėti vienerius metus, jis mirė.

Lankė gimtinę

Nors būdamas labai užimtas valstybės ir bažnyčios reikalais, V. Mironas gimtinės nepamiršo – retsykiais atvažiuodavo, pasikalbėdavo su kaimo žmonėmis, aplankydavo buvusią tėviškės sodybvietę. Žymų kraštietį Panemunio žmonėms per kiekvienas šv. Mišias primena jo dovana: 1936 m. pastatytai šventovei jis dovanojo du didelius paveikslus, nutapytus žinomo dailininko V. Mirono pusbrolio Petro Kalpoko. Tuomet šie kūrinai kainavo labai didelius pinigus, apie 2 tūkst. litų.

Įamžintas istorijoje

V. Mirono paskutinis troškimas buvo „atsigulti Lietuvos žemėje, kurios šiltą kvapą norėtų jausti“ – būti palaidotam prie koplyčios Bukaučiškėse. Tačiau paskutinis signataro noras nebuvo išpildytas, nes V. Mirono palaikų bendrame kankinių kape rasti nepavyko. Buvęs Lietuvos ministras pirmininkas, Nepriklausomybės Akto signataras palaidotas toli nuo Lietuvos bendroje duobėje su kitais bevardžiais Vladimiro kalėjimo kaliniais.

  • V. Mironas Lietuvos istorijoje įrašytas kaip lietuvybės gaivintojas, dvasininkas, svarbus visuomenės veikėjas, politikas, padėjęs kurti nepriklausomos Lietuvos pagrindus.
  • V. Mirono vardu pavadinta Alytaus rajono Daugų gimnazija, su kuria draugauja Pandėlio gimnazija.
  • 1995 m. Kaune, Aleksoto rajone, V. Mirono vardu pavadinta gatvė.
  • 1996 m. išleistas pašto ženklas su V. Mirono atvaizdu serijoje „Nepriklausomybės diena“ („Nepriklausomybės Akto signataras Vladas Mironas“, dail. Jokūbas Zovė).
  • Kuodiškių kaime, V. Mirono tėviškėje, pastatytas atminimo akmuo.
  • 2005 m. minint 125-ąsias V. Mirono gimimo metines, serijoje „Dvasiškiai – Lietuvos kūrėjai“ išleistas portretinis vokas (dail. Antanas R. Šakalys).
  • 2000 m. V. Mirono pavardė įtraukta į bažnyčios kankinių sąrašą.
  • Iš Pandėlio kilusi Vilma Bukaitė parengė knygelę „Kunigas Vladas Mironas: Nepriklausomybės Akto signataras ir valstybininkas, 1880–1953“ (V., 2001) bei monografiją „Nepriklausomybės Akto signataras Vladas Mironas“ (V., 2009).

Naudoti šaltiniai: Panemunio bibliotekos aplankas „Vladas Mironas (1880–1953)“, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Rokiškio krašto muziejaus archyvinė medžiaga.

Rekomenduojami video