Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Pabradės fotografas Vladas Šarėjus: „Mūsų požiūris į pabėgėlius galėtų būti kitoks“

Lietuvoje gyvena daug kūrybingų ir talentingų žmonių, apie kuriuos greičiausiai mažai esame girdėję. Neretai tokie asmenys gyvena mažuose miesteliuose, kur jie yra gerai žinomi vietos bendruomenei. Vienas tokių yra Pabradės miestelio fotometraštininkas Vladas Šarėjus. Su juo kalbėjomės apie kūrybą ir gyvenimą daugiakultūriame miestelyje.

Ar jūs visą gyvenimą gyvenate Pabradėje? Kur mokėtės?

Kai man buvo dveji metai, tėvai atvažiavo iš Molėtų rajono. Tai buvo maždaug 1960-aisiais. Lankiau Pabradės 2-ąją vidurinę mokyklą, kuri dabar vadinasi Pabradės „Ryto“ gimnazija.

Kaip susidomėjote fotografija?

Susidomėjau dar septintoje klasėje. Mokykloje fotografuodavau savo bendraklasius. Dešimtoje klasėje pradėjau daryti spalvotą fotografiją, tuo metu tai dar buvo naujovė. Namų sąlygomis dariau spalvotas nuotraukas.

O vėliau kur nors studijavote fotografiją?

Taip. Studijavau 47-oje profesinėje technikos mokykloje ir ten įgijau aukščiausią, šeštą fotografo kategoriją.

Kaip nusprendėte, kad norite visą savo gyvenimą susieti su fotografija?

Išėjo savaime. Man prognozavo, kad būsiu matematikas. Daug kuo galėjau būti, nes, kai baigiau mokyklą, tai turėjau tik vieną ketvertą, tada buvo 5 balų sistema. Kadangi mokiausi gerai, galėjau stoti, kur noriu, bet kažkodėl išsirinkau fotografiją ir visą gyvenimą dirbu tą darbą.

Nuo kada fotografija tapo jums pajamų šaltiniu?

Kai įsidarbinau, tai šiose patalpose, kur dabar yra fotoateljė, buvo buitinis gyventojų aptarnavimas, ir tada fotografija tapo pragyvenimo šaltiniu. Kol buvau jaunas ir energingas, dalyvaudavau parodose. Galiu pasigirti, kad buitinio gyventojų aptarnavimo sferoje Lietuvos mastu du kartus esu užėmęs pirmą vietą spalvotos fotografijos portreto klasėse bei nespalvotos fotografijos parodoje buvau užėmęs trečią vietą. Po to dalyvavau Liaudies pasiekimų parodoje Maskvoje ir laimėjau bronzos medalį.

Kuo šiuolaikinė fotografija išskirtinė?

Dabar mažai kas spausdina popierines nuotraukas, viskas yra elektroninėje erdvėje ir pasižiūrėti nėra ką. Aš esu konservatyvus, ir man labiau patinka nuotraukos ant popieriaus, kad jas būtų galima pačiupinėti. Anksčiau, kai nuotraukos buvo daromos rankomis, tai, sakyčiau, kad jos buvo labiau dvasiškesnės, kadangi fotografas dirbo rankomis ir įdėdavo dalį savęs, o dabar to nėra.

Ką labiausiai mėgstate fiksuoti?

Man labiau patinka fotografuoti žmones, kažkaip gamtos fotografuoti netraukia, nenoriu šito.

Kadangi jūs seniai gyvenate Pabradėje, jums tenka nuolat bendrauti su įvairiais žmonėmis. Kaip sugyvena įvairių tautybių atstovai?

Pabradėje žmonės yra labai geranoriški ir tarpusavyje bendrauja gerai, tikrai nežiūrima į tai, kokiai tautai žmogus priklauso. Svarbu tai, kad Pabradėje veikia bendruomenė „Domus“, kurioje yra įvairių tautybių žmonių. Šiai bendruomenei priklausau ir aš su savo šeima. Mes dirbame Pabradės labui ir jaučiame, kad kartais stengiamasi mums pakenkti, bet mes visi kartu įveikiame nesklandumus. Manau, kad visais laikais buvo tarp įvairiausių tautybių tokių žmonių, kuriems nepatinka, kad žmonės sutaria ir gražiai elgiasi. Bet mes dirbame miesto labui ir į tautybes, ir į partijų priklausomybę visiškai nežiūrime. Kalbant apie tai, ką konkrečiai ši bendruomenė daro, tai organizuoja šventes, inicijuoja įvairias akcijas, projektus. Štai, pavyzdžiui, sutvarkėme parką.

Bendruomenėje yra visų tautybių žmonių, gyvenančių Pabradėje ir visi gerai sutariate?

Taip. Kiekvienas dirba savo mėgstamą darbą, niekas neverčia daryti to, ko nenori. Kaip ir visose bendruomenėse, yra „garvežiai“, kurie nukreipia, tempia viską, pas mus irgi yra tokių žmonių.

Ar bendravimas tarp įvairių tautybių žmonių kinta? Gal gerėja, ar blogėja?

Mano manymu, mokyklose, ypač vienoje, kur lietuvių kalba dėstoma, galėtų kažkaip kitaip žiūrėti į lenkų tautybės žmones. Nes ten vyrauja nuomonė, kad būti lenku yra blogai. Ne paslaptis, kad toje mokykloje mokosi ir lenkų, ir rusų tautybės vaikai, ir jie vengia parodyti, kad yra ne lietuviai. Vėliau, po kuriuo laiko, jie supranta savo klaidą ir būna tuo, kas yra. Taigi, šiuo metu pastebiu, kad ten yra negerų dalykų. Štai „Žeimenos“ gimnazijoje  viskas yra kaip ir neblogai.

Kai jūs mokėtės toje mokykloje, irgi buvo toks požiūris?

Tarybiniais laikais buvo visiškai kitaip, mes buvome tarybiniai piliečiai, nebuvo svarbu, ar tu lenkas, ar lietuvis. Tik dabar yra akcentuojama tautybė.

Pabradėje yra Užsieniečių registracijos centras, kuriame gyvena pabėgėliai. Ar vietiniai gyventojai tolerantiškai žiūri į to centro gyventojus?

Aš nematau, kad kažkas būtų kažkuo nepatenkintas. Bet ir mūsų pačių požiūris į pabėgėlius galėtų būti kitoks. Mes darėme projektą, kuriuo metu buvo statomas akmuo Dubingėlės skvere. Iš pat pradžių projekte buvo numatyta, kad ant to akmens bus pastatytas stilizuotas kryžius, vėliau kai kuriems kilo minčių, kad į Pabradę atvyks kitų religijų, kultūrų atstovų, ir tas kryžius juos įžeis, todėl jis dingo iš to projekto. Nors buvo numatyta, kad į Pabradę atvyks kardinolas ir pašventins kryžių, bet jo jau nebebuvo, liko tik akmuo, o kunigai akmenų nešventina. Paaiškėjo, kad nors kardinolas iš pradžių kaip ir sutiko pašventinti, bet galiausiai jis atsisakė. Į skverą turėjo ateiti tik vikaras. Taip nutiko dėl to, kad nebuvo kryžiaus. Taigi per 2 savaites mūsų šeima „organizavo“ kryžių. Sigitas Ivanauskas išgręžė skylę, įtvirtino tą kryžių. Mūsų kalvis Juozas Garalevičius surinko kryžių, o mes supirkome metalą ir išėjo toks bendras darbas.

Taigi mes jau iš anksto taikomės prie tų žmonių, kurie čia atvažiuoja, bet, mano supratimu, jie turėtų prisitaikyti prie mūsų. Aišku, jei jie sugalvotų sutvarkyti kažkokį parką ir ant akmens pastatyti mėnulį, ar kitą jų religijos simbolį, tai nieko blogo, tegul tik patys viską tvarko ir daro. Todėl, mano manymu, buvo blogai pasielgta, kad kryžius iš karto nebuvo pastatytas. Paprasčiausiai norėtųsi, kad jie gerbtų mūsų papročius, mūsų religiją. Mes iš jų nieko nereikalaujame, mes nenorime jiems trukdyti, bet kad ir jie nieko nereikalautų.

Ar pabradiečiai yra tolerantiški žmonės kitų tautybių ir kultūrų atžvilgiu?

Aš manau, kad tolerantiški, kadangi čia nuo seno gyvena baltarusiai, lenkai, lietuviai ir kitų tautybių žmonės. O kad šiek tiek yra nesutarimų, čia tiesiog dėl tam tikrų interesų. Kaip sakoma, „skaldyk ir valdyk“, bet manau, kad žmonės yra protingesni, ir tai nurims. Aš savo darbe turiu bendrauti su žmonėmis ir niekada nejutau, kad atėję žmonės rodytų nepasitenkinimą.  Turiu draugų rusų, lietuvių, lenkų. Į Pabradę yra atvykęs vienas žydas iš Kubos ir puikiai su juo sutariame. Dar buvo azerbaidžanietis, kuris dabar į Baku išvažiavęs, su juo esame draugai. Taigi, Pabradės gyventojai sutaria su įvairių tautybių žmonėmis.

Rekomenduojami video