Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
P.Gaidys apie meilę ir išvarymą iš teatro

Ilgamečio Klaipėdos dramos teatro režisieriaus Povilo Gaidžio išėjimas (toli gražu ne savanoriškas) iš teatro, taigi ir įsirašymas į senjorus, bemaž sutapo su jo žmonos – aktorės Elenos Gaigalaitės – išėjimu iš gyvenimo. Tai buvo nepaprastai skausmingas laikotarpis 80-mečio belaukiančiam žmogui.

Tarsi himnas senatvei

Kaip paminėjote savo jubiliejų, ką jums padovanojo Lietuva už 50 metų trukusį prasmingą režisieriaus darbą?

Gavau labai daug rožių. Sveikino Lietuvos prezidentė, daugelis ministrų, mano buvę studentai, menininkai, žiūrovai, visų nesuminėsi. O artimųjų turiu nedaug, sveikino mano 51-erių sūnus Žilvinas, dar sūnėnas – diplomatas Darius Gaidys, kuris atvyko iš JAV, Los Andželo. Aš nelabai bendraujantis, artimų draugų neturiu. Teatre jau nebedirbu, nenorėjau tų iškilmių, maniau, nuvažiuosim su sūnumi kur nors papietauti ir baigta, bet, jei teatras panoro mane pagerbti, sutikau. Svarbu – suvaidino mano neseniai pastatytą spektaklį.

Ar tai tas pats spektaklis, kurį svajojote pastatyti dar 2016 metų pradžioje?

Taip, jaunos rusų rašytojos Jaroslavos Pulinovič drama, pavadinta „Elzės žemė“. Spektaklio herojė vokietė Elzė, ją suvaidino aktorė Regina Šaltenytė, ištisus 76 metus gyvena gūdžioje Rusijos provincijoje. Be džiaugsmo, meilės, grožio. Atrodo, beprasmiškai. Tačiau sykį ji įsimyli Vasilijų (aktorius Kęstutis Macijauskas), ir tarsi prisikelia naujam gyvenimui. Tuo metu abiejų našlių – Elzės ir Vasilijaus – vaikai, giminės bando juos išskirti (kokia čia dar senių meilė?), tačiau Elzė jaučiasi atradusi savąją žemę, kurioje telpa gėlės, bučiniai, romantiški pokalbiai, o svarbiausia – kelionės aplink pasaulį su mylimu žmogumi. Labai aktuali pjesė, šiandien būtina kalbėti moralės temomis. Godumas, bukumas, egoizmas, nenoras išgirsti ir atjausti kitą naikina grožį, švelnumą, naikina meilę.

Dar šioje pjesėje švelniai suskamba nacionalinė tema. Šiais laikais įpratome, kad valstybės pjaunasi tarpusavyje, nugali agresyvumas. Bet gerumui, grožiui, meilei tautybė neegzistuoja, kaip neegzistuoja ir valstybės sienos. Tikras žmogus visur yra žmogus. Net dramatiškai pasibaigę įvykiai neužmuša optimistinės meilės gaidelės pjesėje.

Tapo nereikalingas

Kuris jūsų spektaklis labiausiai kalba apie jus patį? Kur daugiausia įdėjote savęs, savo gyvenimo?

Į kiekvieną spektaklį įdedi tai, kas tau brangu, skaudu, kas plaukia iš širdies, neišskirčiau nė vieno. Na, kad ir šiame, paskutiniame spektakly daug manęs įdėta.

Visą savo gyvenimą atidavėte Klaipėdos dramos teatrui, esate pastatęs daugiau kaip 80 spektaklių, vaidinote ne viename filme. Jūsų biografija išties turtinga. Bet gal tų pastatymų galėjo būti daugiau? Gal paskubėjote išeiti iš teatro?

Gal... Bet mane išvarė. Nauji meno vadovai turi savų užmačių. Nereikalingas tapau, nors galėjo bent iki jubiliejaus palikti. „Elzės žemę“ stačiau jau kaip kviestinis režisierius, trumpam pasijutęs reikalingas, savas. Šis smūgis bemaž sutapo su žmonos mirtimi, apie tai sužinojau repeticijos metu – paskambino iš ligoninės. O dabar slegia vienatvė, baisus, tačiau neišvengiamas dalykas. Nueinu į teatro premjeras. Dar mane paliko teatro taryboj, dar kabinetą paliko, na, kad nesitrinčiau kur nors pasieniais...

Režisierius kalba apie moralės dalykus spektaklyje "Kalėdos Kujelių namuose". Asmeninio archyvo nuotr.

Jūs esate mylimas ir gerbiamas publikos...

Publikos – taip. Nors per šitiek metų buvo visko. Manimi ir piktinosi, ir gyrė, gyvenime nėra vien tik labai gerai arba labai blogai. Vis dėlto negaliu skųstis dėl dėmesio stokos, buvo daug pagyrų, daug gražių apdovanojimų. Išleidau nemažai gabių studentų (dėsčiau Klaipėdos universiteto Menų fakultete), kurie mane myli, gerbia. Dabar jie – garsūs aktoriai, pedagogai.

Po rekonstrukcijos Klaipėdos dramos teatro fojė ištįso ypatingas kilimas su į jį įaustais pastatytų spektaklių pavadinimais. Savotiškas įrodymas, kad jūsų darbai neužmiršti, kad jie nemarūs...

Taip, tiesa. Man net nedrąsu ant jo stotis ir žengti batais, tarsi žengčiau per savo paties darbus, per istoriją. Aš apeinu šį kilimą pasieniu.

Ar išliks aktorių šeima

O jūsų sūnus, turbūt, stebi bene kiekvieną jūsų spektaklį?

Oi, net po kelis kartus. Dar vaikystėje mudu su žmona – aktore Elena Gaigalaite jį nuolat tąsėme kartu: premjeros, eiliniai spektakliai, gastrolės – jis visur arba pirmoje eilėje sėdėdavo, arba iš už kulisų stebėdavo, o namuose mintinai cituodavo kai kurių spektaklių tekstus. Atmintis jo puiki, jis – muzikas, dirba Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijoje mokytoju. Kokį mano spektaklį labiausiai vertina? Daugelį, gal pirmą vietą skiria komiškiems.

Iš tiesų jus pavadina komedinio žanro meistru. Ar tai tikslus apibūdinimas?

Man nepatinka toks krikštas, nepatinka įspraudimas į tam tikrus rėmus. Taip, komedinis žanras prie manęs limpa, bet man artimi ir kiti žanrai.

Ar lengvai susigyvenote su teatru po rekonstrukcijos, kuo jis ypatingas, kuo skiriasi nuo senojo?

Liko nostalgija senajam teatrui, mat jis buvo tikras, klasikinis – kelių aukštų, su balkonėliais, kamerinis, puikios akustikos. Žinoma, šiandiena reikalauja naujovių, ypač modernios technikos. Smagu, kad išorė išliko autentiška, o salė ir fojė jau kitokios. Man patinka viršuje Mažoji salė, kur žiūrovas gali sukiotis kėdėje, o aktoriai vaidinti įvairiuose salės kampuose, žodžiu, atsiveria daugiau galimybių. Dabar daug kas atvažiuoja pasižiūrėti teatro, o ne spektaklio. O viduje pasikeitė karta, valdžia, atsirado naujas požiūris... Aš labai stengiausi išlaikyti gražią aktorių šeimą, ar tai išliks, nežinau.

Statydamas paskutinį spektaklį "Elzės žemė" režisierius daug įdėjo savęs, savo gyvenimo. Asmeninio archyvo nuotr.

Pavydo teatre nenuslėpsi

Kokį raktą naudojote, dirbdamas su aktoriais? Legendos pasakoja, kad jums sekėsi, nors puikiai žinoma, kad aktorių gildija ir reikli, ir kaprizinga, ir labai jautri...

Mokėjau laviruoti. Žinojau, kad aktorius – pagrindinis asmuo teatre, be jo nėra teatro. Tai jautrios natūros bei psichikos žmonės, su atskirais charakteriais – agresyvūs, pasyvūs, pasalūniški... Visko yra žmoguje. Man buvo svarbu branduolys, šeima, norėjau, kad visi mylėtume teatrą. Stengiausi nesupykti, neparodyti žmonėms nemeilės. Mylėjau juos nuoširdžiai, nors žinojau, kad kartais gali ir parduoti. Man sekėsi sulipdyti kolektyvą, o kiti, žiūrėk, nesulipdo. Štai Miltinis... Jis gal kitokiu principu su žmonėmis dirbo, jo teatras buvo puikus, bet kas iš jo liko, kai maestro išėjo Anapus? Recepto nėra, pats nežinau, kaip man pavyko tiek ilgai išsilaikyti.

Jums galėjo arba padėti, arba trukdyti tai, kad jūsų žmona – puiki aktorė Elena Gaigalaitė, buvo nuolat šalia?

Lazda su dviem galais. Iš vienos pusės, žmona – mano draugė, mano ramstis, mano kolona, kuri, būdama labai tvirto charakterio, mane laikė. Man jos labai trūksta... Aš – minkštablauzdis, palyginti su ja. Jei ne ji, seniai būčiau suvalgytas. O iš kitos pusės... Ak, jo žmona – aktorė, vadinasi, režisierius pirmiausia savo žmonai duos vaidmenį. Nors ji iš tiesų puiki aktorė, suvaidino net per 120 vaidmenų, aš ją neretai nuskriausdavau, neduodamas vaidmens vien todėl, kad mažiau būtų išvedžiojimų. Yra pavydo teatre, nenuslėpsi.

Teatro muziejuje kabo mėlyna suknelė juodais apskritimais, kurią vilkėjo paskutinįkart vaidindama jūsų žmona Elena. Koks tai buvo spektaklis?

Jai buvo jau aštuoniasdešimt, kai ji suvaidino senelę Verą spektaklyje „4000 mylių“. Nežinau, kaip muziejuje atsirado šis kostiumas, smagu, kad ją pagerbė.

Režisieriaus išėjimas iš teatro bemaž sutapo su jo žmonos Elenos išėjimu iš gyvenimo. "Man labai jos trūksta", - sako jis. Asmeninio archyvo nuotr.

Namai ir teatras

Jūsų ir žmonos darbas – labai įtemptas. Kaip teatras derėjo prie namų, ar jį parsinešdavote į namus ir priešingai, namus – į teatrą?

Taip, teatras mums abiem kaip antrieji namai. Buvau apsikrovęs darbais, pervargęs. Jau, rodos, nusibodo, negaliu, bet praeina diena kita ir vėl reikia teatro: vaikštai tarp tų sienų, bendrauji, ir taip pailsi... Jei teatras nebe namai, o taip irgi būna, tada nėra meilės, nėra kūrybos, nėra tikro teatro.

Sūnus, kaip dabar ir jūs, vienišas. Gal todėl, kad tėvai jam buvo visas gyvenimas?

Jis labai buvo prisirišęs prie mamos... Likome dviese erdviame bute, jis pietus išverda, aš nelabai moku, nors ir jam ne visada pavyksta... Gal šiomis dienomis išvyksim į Šventąją, į mišką prie jūros. Kadaise mėgau žvejoti, dabar, rodos, galėčiau sau tai leisti, bet vis rečiau paimu meškerę į rankas, jau nebemoku atsiduoti šiam malonumui.

Dabar reta, kad du žmonės išgyventų gražiai sutardami iki gilios senatvės... Ar šiandien jūs galite pasakyti, kad tai buvo meilė visam gyvenimui?

Skambi frazė, bet ji teisinga. Teatre artimų draugų aš neturėjau, nes tai iškart sukeldavo kitų pavydą. Tokia profesija. Tik ją, savo žmoną...

 

Rekomenduojami video