Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
P. Avižinis: ateiti lengviau negu išeiti…

Beveik po 35-erių metų vadovavimo Šilutės turizmo ir paslaugų verslo mokyklą paliko direktorius Pranas Avižinis, su dovanomis, padėkomis išlydėtas į užtarnautą poilsį. Iš Dzūkijos, Lynežerio kaimo, netoli Čepkelių kilęs vyras, baigęs istoriko studijas, į Šilutę atvyko prieš 46-erius.

Šilutės turizmo ir paslaugų verslo mokyklos vidiniame kiemelyje vėjas linguoja neseniai Prano Avižinio pasodintą magnoliją. Medelį sodino prieš savaitę, kai mokyklos bendruomenė, Švietimo ir mokslo ministerijos, Savivaldybės atstovai ir kiti svečiai atsisveikino su direktoriaus pareigas palikusiu P. Avižiniu.

Istorikas Pranas ir chemikė jo žmona Laima šeimą sukūrė būdami studentais. Pranas šoko instituto ansamblyje, o Laima dainavo šiame kolektyve. Šilutėje jiedu – jau 46 metai. Gyvena Macikuose. Laima Avižinienė – garsi chemijos mokytoja. Pranas po 6 metų mokytojavimo ir 5 metų darbo Švietimo skyriuje beveik prieš 35 metus tapo daug permainų išgyvenusios dabartinės Šilutės turizmo ir paslaugų verslo mokyklos direktoriumi.

P. Avižinio išėjimas į užtarnautą poilsį šiemet sutapo su anūkų Ugnės ir Tado ypatingais gyvenimo įvykiais. Ugnė universitete gavo chemikės diplomą, Tadas baigė mokslus gimnazijoje. Šiedu anūkai – sūnaus Teisučio, daugeliui pažįstamo Šilutės verslininko. Logistikos srityje po aukštųjų mokslų dirbanti dukra Jolanta augina jau 9 klases baigusią Austėją ir būsimąją trečiokę Žemyną.

Senelis Pranas jais visais labai didžiuojasi ir džiaugiasi.

Trečiadienį mokyklos, kurią palieka ilgametis direktorius P. Avižinis, gražiame kiemelyje kalbėjomės apie daug ką.

– Pirmas klausimas: ar po daugybės darbo metų sunku išeiti?

– Tikrai sunku… Aš ilgai ruošiausi šiam žingsniui. Ketinama jungti abi Šilutės profesines mokyklas – mūsiškę ir Žemės ūkio, įsikūrusią Pagryniuose. Man – 68-eri. Pensijoje jau penkeri metai, tad nebebūčiau siekęs vadovo posto. Be to, širdelė, sveikata… Viskas susikaupė į sprendimą: metas išeiti.

– Sunku išeiti, tačiau ar buvo lengva pradėti direktoriauti?

– Nelengva, nes perėjau į kitokią švietimo sistemą. Buvau 6 metus mokytojavęs, 5 metus dirbęs inspektoriumi Švietimo skyriuje. Tai buvo bendrojo lavinimo sritis, o profesinėje mokykloje – profesinis mokymas, praktinis, čia automobiliai, didžiulė bazė, daug pastatų, jie apleisti, stogai kiauri. Nepaisant to ir gausybės vykusių permainų, ateiti buvo lengviau negu išeiti… Tuomet, pamenu, apie paveldą niekas nekalbėjo, o juk mokykla įsikūrusi istoriniuose pastatuose. Teko rūpintis devyniomis rekonstrukcijomis, projektais, visais kitais darbais.

– Dabar ši mokykla taip sutvarkyta, kad galėtų būti pavyzdžiu kitiems.

– Būdamas istorikas aš branginu šiuos pastatus kaip kultūros paveldą. Prieš 15 metų po tyrinėjimų buvo pripažinta, kad mokykla yra neogotikinio stiliaus pastatuose. Todėl savo kolegoms nuolat primindavau, kad tokią aplinką reikia ir išsaugoti, o mokymą padaryti modernų. Mums pavyko išsaugoti tą unikalumą. 2011 metais gavome apdovanojimą už išsaugotą ir geriausiai pritaikytą mokymo reikmėms kultūros paveldą. Dabar kolektyvas tuo džiaugiasi, tačiau žinome, kiek reikėjo įdėti pastangų tai pasiekti.

Mokykla pasikeitė nuo 1995 metų. Tuomet ruošė vairuotojus, elektrikus, sekretores–mašininkes, o mes pasirinkome turizmo aptarnavimo sritį. Prieš 17 metų buvo prijungta Šilutės statybininkų mokykla. Tai dar vienas didelis pasikeitimas, nes jungiant mokyklas teko formuoti vieną kolektyvą.

Kodėl pasirinkome turizmo sritį? Mūsų partneriai iš Zalcburgo (Austrija), pamatę unikalią Pamario krašto gamtą, patarė ruošti ne vairuotojus, bet turizmo verslo specialistus: barmenus, virėjus, padavėjus ir t. t. 15 metų kasmet vykdavome į Zalcburgą semtis iš jų patirties, jie irgi atvykdavo, patardavo. Turizmo sritis nėra labai plati, todėl mes rinkomės ruošti ir slaugytojas, socialinius darbuotojus, kosmetologes, žinoma, neatsisakėme elektrikų, juos regione moko tik mūsų mokykla. Kiekvienai specialybei reikėjo sukurti praktinio mokymo bazę – laboratorijas, įrangą ir visa kita. Prieš 10 metų įsteigėme ir gimnazijos skyrių. Šiemet išleidome 40 gimnazistų. Įteikėme 140 diplomų. Į mokyklą priimami ir nebaigusieji 10 klasių, ir baigusieji, ir turintys vidurinį išsilavinimą. Mokyklą palieku su 300 mokinių, nes išėjusius, tikiuosi, pakeis nauji.

Esame turėję 10 pastatų. Susitvarkėme ir tikrai gražiai įsikūrėme vien čia, centrinėje Šilutės Lietuvininkų gatvėje, išsaugoję statinius kaip kultūros paveldą ir sukūrę modernią mokymo bazę.

Kolektyvas nedaug keitėsi – galiu tuo džiaugtis. Sutarėme, tardavomės, nebūdavo konfliktų, skundų, skandalų.

Kolektyvas – per 50 žmonių, iš jų 30 – pedagogų. Esu laimingas, kad metai bėgo nestokojant sumanymų, palaikymo, supratimo. Sekėsi, tačiau nieko nebūna be pastangų.

– Dažnai jus matau kultūros renginiuose. Esate iš tų šilutiškių, kurie neapsiriboja vien darbu, pareigomis.

– Prieš 12 metų pradėjau labai daug skaityti, gilintis į šio krašto istoriją. Tikrai pamilau Mažąją Lietuvą. Perskaičiau visas Arvydo Juozaičio, kitų autorių knygas. Buvo toks mūsų mokykloje kursas – turizmo ištekliai. Tai vietos, kurias verta aplankyti. Dvarai, bažnyčios, gamtos paminklai, vietos, susijusios su šio krašto kultūros, istorijos veikėjais ir kita. Aš to mokiau. Buvo įdomu gilintis.

Beveik 20 metų esu Šilutės Rotary klubo narys, 1999 metais ėjau klubo prezidento pareigas.

Kai man sukako 60 metų, gavau Gedimino ordino medalį, labai susidomėjau proginiais, istoriniais Lietuvos medaliais. Turiu jų surinkęs per 100. Buvau surengęs parodą, apie kurią rašė ir „Pamarys“. Surinkau medalių iš giminės. Taip susidarė medalių kolekcija, kuri atspindi istoriją nuo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės laikų iki šių dienų. Kai praėjusiais metais netekome uošvio Algirdo Červinsko, žinomo pašto ženklų kolekcininko, dabar turiu 56 albumus pašto ženklų. Juos reikia tvarkyti… Ten yra daug Mažosios Lietuvos istorijai svarbių ženklų.

– Mažoji Lietuva visiškai pavergė jus, Dzūkijos sūnų?

– Man dabar svarbi tema Vasario 16-oji ir Klaipėdos kraštas. Dar gilinsiuosi.

– O ką veiksite, kai Pamario miškuose pasirodys baravykai?

– Tuomet visas kolekcijas – į šalį, grybavimas bus pagrindinis užsiėmimas. Grybauju nuo mažų dienų. Būdami vaikais dar be kelnių eidavome grybų ir uogų rinkti… Mėlynės, spanguolės, voveraitės buvo ir pajamų šaltinis, iš to gyvenome. Šeimoje buvome 9 vaikai. Visi mokslo siekėme. Užsigrybavę, užsiuogavę pirkdavome tai, ko reikėdavo mokyklai. Uodai, gyvatės… O kai reikia krepšius ar maišą parnešti ne vieną kilometrą… Kiek prakaito išlieta! Murzinas grįžti, nusimaudai ežere, atsigauni. Ir vėl kitą dieną atgal į girią.

– Tai šis trečiadienis – jau tikrai paskutinis darbe?

– Su kolektyvu išvažiuojame į dviejų dienų kelionę po istorines Baltarusijos vietas. Mes su mokytojais kiekvienais metais vykdavome į istorines, kultūrines, pažintines keliones: po du kartus esame apvažiavę Žemaitiją, Suvalkiją, Dzūkiją, Aukštaitiją, keliavome ir po Lenkiją, Karaliaučiaus kraštą. Šia tradicija ir atsisveikinu.

– Ko palinkėtumėt Šilutės krašto žmonėms, kurie, beje, stebisi, o ne vienas apgailestauja, kad jūs paliekate mokyklą?

– Optimizmo visiems šilutiškiams! Pozityvumo reikia. Išeinu, nes yra tokia riba. Amžius, sveikata, senatvė. Nesigailiu dėl to, kas neišvengiama. Ir kitiems linkiu nesigailėti. Visada buvau optimistas, geranoriškai vertinęs tai, kas vyksta. Taip gyvenime galima daugiau pasiekti. Gyventi dera su tikėjimu, su viltimi, be konfliktų, pykčių, barnių…

Kalbėjosi

Stasė SKUTULIENĖ

Rekomenduojami video