Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Neužrašytos eilės – it lopšinė prieš miegą

Pagaliau! Pagaliau svajonė savo poezijos kūrinius įamžinti knygelėje tapo realybe. Versti išsvajotosios knygelės lapus, skaityti joje nugulusias metų metus rašytas eiles, žvelgti į dukros piešinį, puošiantį viršelį ir žinoti, jog tai pirmoji, tačiau galbūt ne paskutinė poezijos knygelė –  džiaugsmas, kuris kažin ar gali būti išreiškiamas žodžiais.

„Šiandien aš jau rami, tačiau kuomet pirmą kartą rankose laikiau savo kūrybos knygelę širdis iš laimės spurdėte spurdėjo, – šypteli dotnuvietė Vida VAICEKAVIČIENĖ, visai neseniai kraštiečiams ir visiems poezijos mylėtojams pristačiusi pirmąją savo knygą „Tylėk ir šok“, ir tuoj pat priduria, jog didžiulį džiaugsmą lydėjo ir baimė. Baimė likti nesuprastai. Tačiau, regis, tikrai visai be reikalo.

Taigi apie baimes ir džiaugsmus, apie vaikystėje užsimezgusią draugystę su poezija, apie neužrašytas eiles, kurios naktimis virsta lopšinėmis prieš miegą, apie išsipildžiusią svajonę, priimtus naujus iššūkius bei apie dar nedrąsias, tačiau gražias naujas svajones – šiame interviu su Vida.

Nors V. Vaicekavičienės kūryba kartu su kitų poetų darbais ir buvo publikuota ne viename leidinyje, knyga „Tylėk ir šok“ jai yra kone svarbiausia. A. Barzdžiaus nuotr.

Nors V. Vaicekavičienės kūryba kartu su kitų poetų darbais ir buvo publikuota ne viename leidinyje, knyga „Tylėk ir šok“ jai yra kone svarbiausia. A. Barzdžiaus nuotr.

Daug vaikystės eilėraščių neužrašytų

– Vida, kuomet pakviečiau jus interviu, kurį laiką dvejojote. Kodėl?

– Esu žmogus, mėgstantis ramybę ir tylą, tad ir asmeniniais pasiekimais bei nuveiktais darbais paprastai džiaugiuosi tyliai. Šie metai prasidėjo naujais iššūkiais – dienos šviesą išvydo mano ilgai laukta ir svajota poezijos knyga, Dotnuvoje buvo surengtas jos pristatymas, o štai dabar – dar ir interviu. Beje, pirmas (nedrąsiai šypsosi). Drįstu abejoti, jog būsiu įdomi pašnekovė (šypteli).

– Neabejoju, jog būsite (taip pat atsakau šypsena). Na, o kad jau pasiryžote tokiam iššūkiui, papasakokite, kada susidraugavote su poezija? Jūsų kelias į kūrybą buvo tiesus, vingiuotas ar visiškai atsitiktinis?

– Su poezija draugauju nuo ankstyvos vaikystės. Prisiminimuose išliko akimirka, kai mano tėveliai pasistatė namus ir apsodino juos lazdynais ir beržais. Regiu, kaip vaikštau aplink tuos lazdynus ir žaviuosi, kaip jie nuostabiai žydi... Vaikštau aplink ir tyliai apdainuoju jų grožį.

Taip, tai buvo pirmasis kūrybinis pabandymas, tačiau man, vaikui, gal septintokei, net į galvą neatėjo tąkart mintyse užgimusių eilių užrašyti. Vėliau tokių kartų būta ir daugiau, tačiau nesureikšminau, nemaniau, jog verta.

– Kuomet ant popieriaus nugulė pirmasis jūsų eilėraštis?

– Pirmąjį užrašiau, kai jau buvau ištekėjusi. Mokiausi Buivydiškių profesinėje mokykloje, tad pavasarį po sesijos važiuodama iš Vilniaus autobusu namo stebėjau pro langą besikeičiančius vaizdus. Kaip šiandien atsimenu, kokie jie buvo gražūs. Kadangi važiavau iš studijų, turėjau ir sąsiuvinį, ir pieštuką, išsitraukiau juos ir viską, ką regėjau, surašiau. Pavadinau šį eilėraštį „Lietuva“. Beje, jis išspausdintas ir knygelėje (šypsosi).

Išsakytas vidinis liūdesys

– Kokias temas, Vida, savo kūryboje gvildenate?

– Temos yra pačios įvairiausios. Dažniausiai eilės gimsta besisukant kasdienybėje. Kartais nereikia jokių naujų patirčių, džiaugsmų ar negandų, kad posmai susidėliotų. Tiesiog būna šauna mintis į galvą ir užrašau ją (šypsosi). Žinote, vieną kartą sėdėjau darbe, žiūrėjau pro langą ir pamačiau ant kamino sėdintį mėnulį. Regint tokį vaizdą negali nieko nerašyti (juokiasi).

O būna ir taip, jog kurį laiką niekas neateina į galvą, bet jau kai ateina, ilgai neišeina (juokiasi).

A. Barzdžiaus nuotr.

A. Barzdžiaus nuotr.

– Įdomu, jūsų kūryboje daugiau gyvenimiško džiaugsmo ar nusivylimo, liūdesio, apmąstymų?

– Matyt, daugiau liūdesio. Gyvenimas kaime teka sava vaga: trys vaikučiai, darbas, namai. Mano gyvenimas buvo geras – negaliu skųstis, tačiau, kodėl eilės dažniausiai yra liūdnos, atsakyti tikrai negaliu.

Ilgą laiką savo kūrybos niekam nedrįsau rodyti. Rašydavau tik sau. Galbūt vaikai retsykiais surasdavo ir paskaitydavo, tačiau apie tai nieko nežinojau. Vėliau mano eilėraščius pamatė vyras. Karts nuo karto paskaitydavo juos ir klausdavo manęs, o kodėl jie tokie liūdni. Galbūt į eiles sudėdavau visą širdgėlą ir liūdesėlį, kuris kartais aplanko mus visus. Nežinau... (šypteli)

– Taigi eilėraštį imatės rašyti labiau greito įspūdžio pagauta, nei temos ilgesnio mąstymo paveikta?

– Matyt, taip, greito įspūdžio pagauta. Bet kur ir bet kada (šypsosi). Galiu papasakoti, kaip kartą gimė eilėraštis.

– Įdomu!

– Praėjusią vasarą nusipirkome malkų. Skaldžiau jas ir mintyse savaime ėmė dėliotis mintys. Posmas po posmo ir į eilėraštį sutilpo visa mano tos vasaros diena.

– Tiesiog štai taip – skaldant malkas?

– Taip! Būna ir taip, kad einu į darbą. Naktinė pamaina. Pilnatis. Naktyje, regis, tik aš ir mėnulis. Ir keliaujame abu. Nei ilgai, nei trumpai. Štai taip žingsniuoju ir eiles dėlioju, o vėliau užsirašau.

Tiesa, nors minčių galvoje sukasi daug, ne visada jas suguldau į popierių. Kartais jas pasipasakoju sau kaip lopšinę prieš miegą, tačiau jos taip ir lieka neužrašytos...

– Taigi, pirmiausia eilės susirikiuoja mintyse. O kada eilėraštis jau tampa geras ir gali būti skaitomas?

– Niekada įkvėpimo, jausmo ar staigios emocijos pagauta ir užrašiusi eilėraštį vėliau jo netaisau. Gal tik tuomet, kai iš juodraščio į sąsiuvinį perrašau, vieną kitą žodį pakeičiu. Laikausi minties, jog pradėjusi šlifuoti eilėraštį, jis nebebus toks, kokio tikiesi.

Metų metus brandinta svajonė

– Vida, sveikinu jus dar kartą su knygos debiutu. Turbūt neklystu sakydama, jog tai pirmoji jūsų poezijos knygelė, išvydusi dienos šviesą?

– Patys pirmieji mano dešimt eilėraščių kartu su kitų poetų kūriniais nugulė knygoje „Poezijos almanachas“, tačiau asmeninė poezijos knyga, taip, pirmoji. Tai knygelė, apie kurią svajojau labai seniai ir labai ilgai ją atidėliojau.

– Kodėl šiam žingsniui nesiryžote anksčiau?

– Vyras ragino, tačiau tuomet man atrodė, jog nei laiko, nei pinigėlių, nei galimybių nėra. Dukra taip pat manęs klausia: „Mamyte, kodėl tik dabar?“ ir juokauja sakydama, kad visą savo gyvenimą tik moters pareigas, matyt, atlikinėjau. Tačiau iš tiesų visai ne taip. Paprasčiausios, atrodo, informacijos trūko, o nuo ko pradėti? Aš tikrai nežinojau, o gal ir drąsos trūko...

Akimirka iš Dotnuvoje vykusio knygos pristatymo. Asmeninio archyvo nuotr.

Akimirka iš Dotnuvoje vykusio knygos pristatymo. Asmeninio archyvo nuotr.

– Kokiomis emocijomis gyvenate šiandien, kai jau turite knygelę savo rankose ir galite parodyti ją platesnei auditorijai?

– Šiandien jau jaučiuosi nurimusi (šypsosi). Tačiau, kai pirmą kartą galėjau ją paliesti, širdyje taip džiaugiausi, kad tas džiaugsmas kažin ar gali būti nupasakotas žodžiais... Ir vis tiek kažkodėl bijojau ją parodyti kitiems.

Pirmas žmogus, kuriam ją parodžiau, buvo mano draugė. Buvome darbe, ji paėmė knygelę ir pasakė, jog daugiau jos slėpti negalima. Man buvo taip gėda, buvo taip baisu. Galbūt visą gyvenimą todėl ir slėpiau eiles, bijodama, jog liksiu nesuprasta.

– Vida, į šią knygelę sudėjote kone viso gyvenimo kūrybą. Kiek eilėraščių joje sutilpo?

– Neskaičiavau, tačiau sprendžiant iš puslapių skaičiaus, apie 170. Tiesą sakant, tikėjausi į vieną knygą sukelti visą savo kūrybą ir tarsi tokį prisiminimą pasilikti sau. Tačiau perrašinėdama juos į kompiuterį galvojau, jog pradžiai užteks ir tiek (juokiasi).

– Tai galbūt jau pasvajojate ir apie antrą knygą?

– Taip, jau imu nedrąsiai apie tai svajoti (šypsosi).

– Į antrąją knygelę ketinate sudėti visa, kas liko?

– Norėtųsi, bet su knygelės pasirodymu kūrybai nepasakiau stop (šypsosi). Kol šiuos eilėraščius kompiuteriu surinkau, kone pusė sąsiuvinio naujų prirašiau (juokiasi).

Iš tiesų šiuo metu labiau svajoju apie vaikišką poezijos knygelę su iliustracijomis, kurias, beje, šiuo metu jau kuria mano dukrytė. Šios knygelės viršelį taip pat puošia mano jos darbas.

– Jūsų knyga pavadinta „Tylėk ir šok“. Kodėl tyla ir kodėl šokis?

– (ilga pauzė) Yra ir eilėraštis šia tema parašytas... Manau, jog gyvenime nuo mūsų niekas nepriklauso, tai mes esame priklausomi nuo kažko. Gyvenime mums yra liepiama elgtis vienaip ar kitaip ir mes tam priešintis negalime. Esame paklusnūs. Tad ir knygos pavadinimas apie tai.

Kas žino, galbūt ir ši mano knygelė pasirodė tik dabar, nes paklusau kažkam, kas neleido jos išleisti anksčiau. Galbūt tai aplinkybės, o gal pats likimas...

Vieniems duota suprasti, kitiems – ne

– Kalbant apskritai apie poeziją, ar turite mėgstamus poetus, kurių eiles skaitote?

– Mokyklos laikais labai patiko Salomėja Nėris, Julius Janonis, kurio eilėraštį „Tegul sidabruoja šaltoji rasa“ iki šių dienų įsiminiau. O dabar tarsi nutolau nuo jų, nes pasinėriau į savąją kūrybą. Šiuo metu gal dažniau paskaitau tik alytiškio Matažinsko eilėraščius.

– Ką manote apie poezijos ateitį vis labiau modernėjančiame ir technikėjančiame pasaulyje ar susimąstote apie poezijos ateities kelius, skaitytojų poreikius?

– Manau, poezija populiarėja. Esant internetui, socialiniams tinklams, atsiranda daugiau galimybių sužinoti apie rašančiuosius eiles. Ir tai yra nuostabu. Kartais net knygų nereikia, nes su kitų poezija gali susipažinti internete. Na, ir kas, kad pasaulis modernėja? Kartu su juo keičiasi ir poezija – ji gali būti ir apie tokį pasaulį, koks jis yra dabar.

– Kas jums yra poezija – savimonės išraiška, saviraiška, saviveikla ar savianalizė? O gal kažkas daugiau?

– Labai sudėtingas klausimas. Galbūt jausmų, išgyvenimų ir patirties išraiška. Vienas mano pažįstamas yra sakęs, jog gyvenime geriau kažką daryti, nei kažką pasidaryti. Gyvenime būna visko, o poezija man padeda būti. Gyventi.

– Poeziją supranta turbūt ne kiekvienas. Kaip manote, nuo ko tai priklauso – nuo žmogaus gyvenimiškos patirties ar nuo to, ar žmogus eilėse atpažįsta save? O gal yra kažkas daug svarbiau?

– Vienam tai duota, o kitam ne. Išgyvenimus kiekvienas priimame skirtingai, skirtingai juos vertiname, tad nemanau, jog tai lemia poezijos suvokimą.

– Ačiū Jums už šiltą pokalbį.

 

TYLĖK IR ŠOK

Vida Vaicekavičienė

Liko žodžiai netarti

Ir gilus skausmas.

Liko nebaigta sakmė

Ir kaltės jausmas...

Ir savo pirštais samanotais,

Jis fleita vėl pradėjo groti.

Ir liejas muzika svaigi,

Tyli daina – tylioj nakty.

Tylėk ir šok...

Ir apie nieką negalvok.

Kai neša tavo valso sūkurys

Ir kai aplinkui viską pamiršti.

Ir nesakyk, kad pavargai,

Kai sklinda muzikos garsai

Po tavo kūną ir laukus.

Esi juk paprastas žmogus...

Tyla atplaukia nejauki,

Vėl fleitos muziką girdi.

Ji tyliai skrenda virš miškų.

Pakyli, tu, virš debesų

Ir šoki ten, nes dar turi jėgų...

Kažką dar nori pasakyti,

Užspaudžia tavo lūpas švelnus bučinys.

Tik tylų šnabždesį girdi.

Tie žodžiai skamba tau širdy

„TYLĖK IR ŠOK...“

Tylėk ir šok – atsikartoja aidu kalnuose

Ir nuvilnija jūros bangose.

Sudūžta ant aukštos uolos

Ir paukščio sparnais nuplasnos.

Jie tavo širdį vėl palies

Ir lyg nudeginta ugnies,

Tu šoki vėl ant debesų

Svaiginama fleitos tylių garsų...

Tylėk ir šok – ir nieko, nieko negalvok.

 

MĖNULIS ANT KAMINO

Vida Vaicekavičienė

Mėnulis ant kamino tupi

Ir niekas visai jam nerūpi.

Nuo vakaro lyg ryto sėdi,

Net valgyti neina begėdis.

Neklauso mamos, anei tėčio.

Žvaigždelių visai nebegano

Tik sėdi ant kamino seno.

Sėdėjo, kol saulė pabudo.

Vargšelis netyčia užsnūdo.

Nuo kamino vargšas nusprūdo,

Nuo stogo paskui nusirito

Ir į upelį įkrito.

 

KUR MANO LAIMĖ

Vida Vaicekavičienė

Einu ir nieko nematau.

Žiūriu į dangų ir mąstau.

Kur savo laimę rasiu aš?

Gal vėjas ant sparnų man ją atneš?

Gal su audra galinga atskubės?

O gal, baltuose vyšnių soduos

Pražydės?

Gal nepaklys

Tarp rudenio pilkų laukų?

Ir atskubės žiemos baltuoju žirgeliu.

Žinau vis tiek,

Kad ją kažkur surasiu aš.

Nors ir sunkiausią naštą tektų nešt.

Judita GAIŽIUVIENĖ

Rekomenduojami video