Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Močiutės įkvėptai siuvėjai svarbios senovinės tradicijos

Uosių kaime (Vilkaviškio r.) gyvenanti Asta Grigalevičienė tikriausiai sunkiai suskaičiuotų, kiek tautinių kostiumų yra pasiuvusi. Jos kurtais rūbais puošiasi daugybė meno kolektyvų narių bei pavienių žmonių. Nemažai moters kūrinių yra iškeliavę ir į užsienį.

Talentinga močiutė

Už gebėjimą siūti, meilę tautiniam paveldui ir kultūrai A.Grigalevičienė dėkinga tik vienam žmogui – savo močiutei Kazimierai Zalagaitienei, kuri taip pat buvo siuvėja. Būtent ji ir įkvėpė Astą sekti jos pėdomis. A.Grigalevičienė nuo mažens domėjosi rankdarbiais, nėrimu, mezgimu, siuvinėjimu.

„Prisimenu, jau vaikystėje svajojau apie žaislinę siuvimo mašiną. Kai ją gavau, labai džiaugiausi. Su ja siūdavau rūbus lėlėms, netgi sau sijoną buvau pasisiuvusi“, – šypsojosi pašnekovė.

Uosių kaimo gyventojai ši veikla niekada nebuvo pabodusi. Ji siuvimo amato mokėsi Kaune, vėliau, jau baigusi mokslus, dvejus metus gyveno pas močiutę ir sėmėsi iš jos patirties.

„Močiutė buvo tikras kaimo šviesulys. Ji niekada niekam neatsisakydavo ištiesti pagalbos ranką, nesvarbu, kad pačiai būdavo sunku. Mano močiutė buvo ne tik žinoma siuvėja – ji turėjo daug kitų pomėgių. Močiutė itin mėgo dainuoti – netgi dainavo Čyčkų kaimo kultūros namų folkloro ansamblyje, vaidino vietos teatre. Iš močiutės talentą ir pomėgius paveldėjo kone visi jos palikuonys. Jos dukros dainuoja, kuria eiles, skaniai gamina valgyti, mezga. Anūkai ir proanūkiai taip pat turi polinkį į meną: dainuoja, groja, piešia“, – vardijo A.Grigalevičienė.

Prieš keletą metų jau į Amžinybę iškeliavusios močiutės garbei jos palikuonys Kaune net buvo surengę savo darbų parodą. Tarp jų, be abejo, puikavosi ir A.Grigalevičienės siūti tautiniai kostiumai. Be jų, parodoje buvo galima išvysti kitų K.Zalagaitienės giminaičių kryželiu siuvinėtų staltiesių, pagalvių bei paveikslų, iš vytelių pintų dirbinių, įvairių rankdarbių.

Sertifikuota meistrė

Pati A.Grigalevičienė taip pat stengiasi neatsilikti nuo savo močiutės. Šiandien Asta yra geriausiai žinoma dėl savo siuvamų tautinių kostiumų. Siūdama juos moteris laikosi senolių tradicijų. Būtent dėl to 2014 m. jai buvo suteiktas tautinio paveldo produkto sertifikatas, o nuo 2018 m. Vilkaviškio rajono gyventoja gali didžiuotis ir tradicinių amatų meistrės vardu.

Nors kitiems pasiūtų tautinių kostiumų A.Grigalevičienė neskaičiuoja, ji pati ilgai jo neturėjo. Moteris juokavo, kad per kitus darbus vis nebūdavo laiko pasirūpinti savimi. Vis dėlto prieš keletą metų suvalkietė pagaliau pasisiuvo tautinį kostiumą ir sau. Dabar jį moteris velkasi įvairiomis iškilmingomis progomis

Užsakymų pasiūti tautinius kostiumus siuvėjai tikrai netrūksta. Neretai jų sulaukiama ir iš užsienio lietuvių. Pavyzdžiui, jau šiais metais keletas suvalkietės darbų iškeliavo į Šveicariją.

A.Grigalevičienė: „Pastaruoju metu daug laiko praleidau siekdama atkurti devynioliktojo amžiaus rūbus Rumšiškėse esančiam Lietuvos liaudies buities muziejui bei Burbiškių dvarui. Rumšiškėse esančiame Aristavelės dvare svečius dabar sutinka mano siūtais rūbais pasirėdžiusi tarnaitė.“

„Pastaruoju metu daug laiko praleidau siekdama atkurti devynioliktojo amžiaus rūbus Rumšiškėse esančiam Lietuvos liaudies buities muziejui bei Burbiškių dvarui. Pavyzdžiui, Rumšiškėse esančiame Aristavelės dvare svečius dabar sutinka mano siūtais rūbais pasirėdžiusi tarnaitė. Taip pat senoviniais drabužiais „aprengiau“ dar du vyrus bei trejetą ponių. Netrukus atkursiu drabužius dar trims vyrams ir trims moterims. Šiuo metu laukiu iš Indijos bei Kinijos parkeliaujančių audinių. Įdomu tai, kad mūsų šalyje nėra autentiškų to meto medžiagų, tad jas tenka siųstis iš užsienio“, – sakė Vilkaviškio rajono gyventoja.

Jos kurtų rūbų taip pat galima surasti ir viename gražiausių visos Suvalkijos dvarų – Paežerių dvare. A.Grigalevičienės darbų nuotraukos taip pat publikuojamos knygoje „Lietuvos tautinis paveldas. Tautinis kostiumas“. Kartais moteris savo kūrinius veža ir į įvairias tautodailininkų ar amatininkų muges, tačiau tik tam, kad aplinkinius supažindintų su senovinėmis lietuvių tradicijomis. Mugėse rūbais A.Grigalevičienė neprekiauja. Juos moteris siuva tik pagal individualius užsakymus.

„Man labai patinka įvairūs nauji projektai, kurių metu tenka gilintis į senovinius audinių raštus, praeityje dominavusias siuvimo technologijas ar būdus. Mėgstu siūti ir siuvinėti tiek rankomis, tiek mašina“, – teigė pašnekovė.

Pavydėjo pusseserei

Siūdama A.Grigalevičienė neskaičiuoja valandų. Jos vyras ir vaikai jau įprato, jog mama tarsi ir yra namie, tačiau dažnai mintimis būna kažkur kitur. Asta prisipažino, kad siūdama ji ne tik užsidirba pragyvenimui, bet kartu ir atsipalaiduoja, pamiršta viską aplinkui.

Tiesa, neretai nuo ilgų sėdėjimo valandų jai paskausta nugarą. Moteris rado būdą, kaip išspręsti šią problemą. Ji jau beveik dešimtmetį šoka Kybartų kultūros centro moterų liaudiškų šokių grupėje „Katpėdėlės“. Anot jos, šokant praeina ne tik fiziniai, bet ir psichologiniai skausmai, gaunamas teigiamas emocijų užtaisas.

„Pamenu, vaikystėje manęs nepriėmė į šokių grupę. Aš labai pavydėjau savo pusseserei, kuri šoko kone visuose mokyklos pasirodymuose, dažnai koncertuodavo kultūros centro renginiuose. Pati lankyti šokių pamokas išdrįsau tik tada, kai pažįstama choreografė pakvietė į linijinių šokių grupę. Vėliau pradėjau važinėti ir į „Katpėdėlių“ repeticijas“, – prisiminė pašnekovė.

A.Grigalevičienė turi ir daugiau pomėgių ir beveik visi jie susiję su menais. Ji ne tik siuva, šoka, bet ir siuvinėja, užsiiminėja dekupažu, prancūzišku nėrimu, yra bandžiusi velti vilną, megzti, lipdyti molį, austi. Vis dėlto daugiausia laiko ji praleidžia siūdama. Šis amatas jai dar niekada nebuvo pabodęs.

Rekomenduojami video