Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Mieli skaitytojai, kritikuokite, bet nebūkite primityvūs!

Inga Liutkevičienė yra tituluojama kaip nepriklausoma žurnalistė, rašytoja, parašiusi ir išleidusi ne vieną autobiografinę knygą. Dar ji – medicinos ir psichologijos knygų sudarytoja. Kai kurios jos autorinės knygos netgi tapo bestseleriais.

Paprašiusi interviu „Valstiečių laikraščiui“, pirmiausia paklausiau: kas įkvėpė parašyti tas ypatingas knygas?

Bestseleriais pavadinti savo knygų negali. Knyga nėra bestseleris, jei nepatenka į knygynų pardavimų TOP 10 ir neišsilaiko pirmoje vietoje ilgesnį laiką. Kai tokios knygos tiražai ne kartą pakartojami ir pasiekia kelis tūkstančius ar kelias dešimtis tūkstančių egzempliorių, štai tada ir gimsta toks pavadinimas. Gal kam nors skaudu tai girdėti, bet bestseleris yra knyga, kurią gerai perka. Beveik pusė mano knygų tokios ir buvo. Knygas rašiau pakviesta įvairių leidyklų: kai kurias idėjas pasiūlė leidyklos, kitas – aš pati. Įsteigusi savo leidyklėlę, rašau ir leidžiu tai, kas man atrodo įdomu ir kas galėtų sudominti skaitytoją.

Aišku, didžiausio populiarumo sulaukė net keturios tavo knygos apie aktorę, režisierę Galiną Dauguvietytę. Kaip gali apibendrinti savo, kaip žurnalistės, patirtį su šia asmenybe? Artimas ryšys su heroje padeda ar trukdo? Ketvirtoje knygoje ėjai prieš nusistovėjusius stereotipus, kad apie mirusį gerai arba nieko, nepudravai jos paveikslo, priešingai – drąsiai apnuoginai herojės ydas ir sulaukei negailestingos daugelio skaitytojų reakcijos. Kaip aiškini tokį žmonių požiūrį? Ar sunku buvo išgyventi tą nemeilės iš skaitytojų pusės laikotarpį?

Norėdamas sudominti skaitytoją, taigi, įtaigiai parašyti knygą, turi kiek įmanoma geriau pažinti herojų ir tarsi įsijausti į jo kailį, pereiti kartu per visą jo gyvenimą. Nejučia autorių ir herojų tai labai suartina. Taip atsitiko ir mums su a. a. Galina Dauguvietyte. Kažkuriuo momentu tapome labai artimos, kartu praleidome daug nuostabių akimirkų, daug juokdavomės, turėjome panašų požiūrį į kai kuriuos dalykus. Didesnę iniciatyvą bendrauti rodė ji. Galina tikrai buvo įspūdinga, charizmatiška moteris, bet tai man netrukdė matyti ir kitą, neparadinę jos pusę.

[caption id="attachment_112185" align="alignnone" width="1024"]2020 m. Vilniaus knygų mugėje Ingą pasveikino dainininkė Rasa Kaušiūtė. 2020 m. Vilniaus knygų mugėje Ingą pasveikino dainininkė Rasa Kaušiūtė.[/caption]

Galbūt visuomenė buvo susidariusi klaidingą aktorės paveikslą? Rodos, taip rašei: „Visuomenei reikėjo pramogos ir žmonės ją gaudavo Galinos Dauguvietytės asmenyje...“

Net gailėdavau žmonių, kurie ją beveik dievino, juk jie niekada iš tiesų jos nepažinojo. Galinos viešai dėstomos mintys apie save kartais visiškai neatitiko realybės. Dažnai pasakodavo, kad kai Dievas dalijo nuodėmes, pavyzdžiui, pavydą, jos turbūt nepamatė, nes ji neturinti nuodėmių. Tai girdėdama juokdavausi, nes ji buvo pavydi kaip reta. Jei važiuodavau į įdomią kelionę, įsigydavau prašmatnesnį pirkinį, gaudavau pakvietimą rašyti knygą su kita žinoma asmenybe, ji keldavo pavydo scenas, ilgokai, kol atlėgdavo pavydas, su manimi nesikalbėdavo. Pavydas, žinoma, žmogiška yda, kurią ji kaip galėjo maskuodavo žodžiais. Savo ketvirtąją knygą „15 metų su Galina Dauguvietyte. Kas liko nutylėta?“ vadinu tikrąja biografija. Šią knygą rašiau ne pagal herojės pasakojimą, o taip, kaip aš ją mačiau. Žinoma, tai subjektyvu, bet subjektyvumas yra mano teisė ir privalumas.

Žinau, kad buvo daug kritikos mano adresu po šios knygos, ypač feisbuke, kurio tuomet neturėjau, nieko neskaičiau. Žmonės gali reikšti savo nuomonę, juk tai jų teisė. Tik negaliu atsistebėti mąstymo provincialumu, kartojant kažkokią atgyvenusią frazę „Apie mirusius arba gerai, arba nieko“. Jeigu visas pasaulis taip mąstytų, nebūtų parašyta nė viena biografija, o jų – tūkstančiai. Aprašomi garsiausių pasaulio žmonių talentai, charakterio ydos, ligos, įpročiai, meilės istorijos, nuodėmės – viskas. Todėl, mieli skaitytojai, kritikuokite, bet nebūkite primityvūs, dėl ko man gėda už jus. Žmonės knygą pirko, skaitė, leidimą kartojome net tris kartus, bendras tiražas – 5 000 egzempliorių. Dar sprendžiu dėl pakartotinio leidimo... Bibliotekose tai irgi buvo viena skaitomiausių knygų. Laimė, ne visi skaitytojai nori gyventi rausvame iliuzijos rūke. Kai vertinate reiškinius, žmones, nepamirškite įjungti ir kritinio mąstymo.

Anksti tapai nepriklausoma žurnaliste, kaip tam pasiryžai? Nepabūgai gyventi be įprastos dienotvarkės „nuo... iki...“ ir kas mėnesį atseikėjamos „pašalpos“, t. y. žurnalisto atlyginimo?

Darbas, kurį dabar visi vadina „iš namų“, mane žavėjo labai seniai – taip dirbu jau 10 metų. Privalumas: kai turi darbo, dirbi, kai neturi – užsiimi kitais dalykais. Nereikia sėdėti kontoroje ir imituoti darbo, nes žurnalistika – tai ne darbas prie staklių, kur privalai sėdėti aštuonias valandas neatsitraukdamas. Pusė žurnalisto darbo vyksta tikrai ne kontoroje. Gyvenimas nepriklausant nuo darbdavio garantuotos algos ir pačiai užsidirbant (arba ne) sau algą – pasirinkimas, kaip ir visi kiti sudėtingi pasirinkimai gyvenime. Mano kelias toks.

[caption id="attachment_112182" align="alignnone" width="1024"]Knygų mugėje – dėkingi pirkėjai, paprašę drauge nusifotografuoti. Knygų mugėje – dėkingi pirkėjai, paprašę drauge nusifotografuoti.[/caption]

Kuri tavo knyga pirmoji ir kaip ji gimė? Kokie praeities įvykiai ar asmenybės padiktuoja knygų temas?

Pirmoji mano knyga „Kaip numirti sveikam?“ buvo išleista lygiai prieš 20 metų. Tai buvo interviu knyga su garsiausiais Lietuvos gydytojais apie ligas. Idėją išleisti knygą pasiūliau vienai leidyklai, nes tuomet knygos apie sveikatą buvo labai skaitomos. Esu parašiusi knygų apie sovietmetį, pavyzdžiui, „Deja vu. Vilnius 1974–1990“, apie sovietmečio estrados atlikėjus ir kompozitorius, jų nuotykius, kuriozus – „Bravo estradai!“. Prisimenu tą laikmetį, taip pat žinau, ko klausti pašnekovų, nes visi gyvenome tame pačiame katile, kuris vadinosi SSRS. Populiariosios psichologijos knygų temas padiktavo man pačiai gyvenime iškylantys klausimai, į kuriuos ne visada lengva atsakyti. Knygą „Alma“ rašiau paprašyta Prezidento Valdo Adamkaus – tokia buvo jo dovana žmonos jubiliejaus proga. Viską darėme slaptai, nes ši knyga turėjo būti staigmena poniai Almai.

Kokia tavo, laisvos rašytojos, dienotvarkė, kuri dienos dalis vertingiausia – rytas, o gal vakaras?

Jokių griežtų darbo taisyklių neturiu, bet svarbiausius darbus, reikalaujančius daugiau dėmesio ir atidumo, stengiuosi nudirbti iki 15 valandos. Būtinai bent valandą pasivaikštau lauke, o jei dirbu prie jūros ar ežero – maudynės vandenyje, nesvarbu, koks oras bebūtų.

Pasiryžai įkurti leidyklą „Mažoji leidykla“, kurioje leidi savo pačios ir kitų autorių knygas. Kaip tenka suktis, kad leidykla šiuo toli gražu ne knygų bado laikotarpiu išsilaikytų ir gal net neštų pelno, kitaip tariant, leistų tau iš to pragyventi?

Leidykla, ypač maža, yra absoliučiai prabangos dalykas, malonus hobis. Dar niekas, turėdamas mažą leidyklą, nepraturtėjo. „Mažoji leidykla“ – maloni mano profesinio gyvenimo dalis. Parengiamieji knygos leidybos darbai, knygos pristatymai, naujos pažintys su įdomiomis asmenybėmis ir autoriais – tai šio darbo pridėtinė vertė, o ne pelnai, uždarbiai.

Parašei daug biografinių knygų, tave žavi asmenybės, esi gera psichologė – kiek visa tai lėmė žurnalistinė patirtis, o gal tai visai kas kita?

Sėkmę gerai rašyti lemia daugelis savybių – empatija, gyvenimiškoji ir profesinė patirtis, mokėjimas įtikinti, profesinės etikos paisymas, nes tik taip įgyjamas pasitikėjimas. Galvoju, kad turiu talento tam, ką darau.

Kokių iššūkių imiesi šiuo metu, kas guli ant tavo darbo stalo?

Šiuo metu nieko nerašau, o mano „Mažoji leidykla“ netrukus išleis patyrusios teisininkės Reginos Gytės Narušienės knygą apie pilietybės problematiką „Lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būt. Pilietybės išsaugojimo pagrindai ir argumentai“ bei jauno psichoterapeuto Adomo Bieliausko knygą „Kaip dėl to jaučiatės? Jaunojo psichoterapeuto patirtys“.

Rekomenduojami video