Vėdarių kaime (Zarasų r.) gyvenančio drožėjo meistro Olego Ribikausko rankomis dirbami įvairiausi medžio darbai – išdrožta gausybė lėlių ir skulptūrų, iškilo ne vienas stogastulpis, o pastaruoju metu jo dirbtuvėse galima pamatyti jau ne pirmą gaminamą valtį. Pasižymintis išmone ir humoro jausmu, vieno draugo vadinamas net lietuviškuoju da Vinčiu, Olegas šypsosi – jo galvoje idėjų naujiems netikėtiems projektams tikrai nepritrūksta.

Reikėjo viską išmokti pačiam

Aistrą medžio darbams Olegas teigia turėjęs jau vaikystėje. Tiesa, drožėjo amato reikėjo mokytis pačiam, nes šeimoje nebuvo kam pamokyti, bet tai smalsiam jaunuoliui nebuvo neįveikiama kliūtis. „Mūsų miestelyje buvo tautodailininkas medžio drožėjas, tai tik pas jį pamačiau, kad pusapvaliais kaltais reikia viską daryti. Tik tokią pamoką turėjau, o paskui pats turėjau žiūrėti kas ir kaip“, – apie pirmąją pažintį su drožėjo amato specifika pasakojo meistras. Dabar, teigia, būtų daug paprasčiau – yra mokymo centrai, užsiėmimai, o internete pilna informacijos ir šablonų – tik spėk žiūrėti ir mokėk atsirinkti.

Prieš persikeliant į vienkiemį Zarasų rajone Olegas Ribikauskas dirbo Panevėžio katedroje, staliumi. Jau tada, dar tarybiniais laikais, įsigijo sodybėlę Zarasų r. prie Čičirio ežero. Kaip pats sako, tada dar nebuvo tokios mados pirkti sodybas prie ežero, tad ten nuvažiuodavo tik retkarčiais, pailsėti. Augant šeimos atžaloms pamatė, kad sodyboje jau pradeda stigti vietos, tad perpirko sodybą kitoje ežero pusėje. Čia ir apsigyveno. Teigia, tvarkant sodybą reikėjo įdėti nemažai darbo, mat joje buvo negyventa gal 15 metų: pats pakeitė ir apdengė nendrinį stogą, restauravo, įveisė sodą. Dabar, susitvarkęs sodybą, skaičiuoja ten gyvenantis jau 23 metus.

Nors šeimos nariai Olego pomėgiui meistrauti ir drožti neprieštaravo, bet pats meistras pripažįsta, kad „menai“ nėra labai pelningas užsiėmimas. Ir čia pat juokauja: „Užtat dabar žinočiau, kaip reikia vaikus auklėti! Nes pirma savo dukros neišauklėjau: jauniausioji baigė mokslus Dailės akademijoje. Bet kas turi ar turės vaikų, pamokysiu. Pamatysite, kad pradeda gražiai piešti, duokit per nagus ir statykit į kampą. Kad, neduok Dieve, netaptų dailininke ar dailininku. Nes šeimoj ubagų ir taip sočiai.“ Ir priduria, kad drožyba – tai užsiėmimas daugiau sielos atgaivai ir saviraiškai.   

„Lietaus žmonės“ ir „Autobusų stotelė“

Kūrybinis štilis Olego nekamuoja, o sumanymai, atrodo, jį susiranda patys: „Idėjų, ką gaminti – pilna. Aš net galėčiau pardavinėti idėjas“, – juokiasi jis. Viena iš pagrindinių drožėjo kūrybos sričių – interjero lėlės bei skulptūros. Interjero lėlei sukurti reikia didelio susikaupimo ir kruopštaus darbo, nes kiekviena jų – su savitu charakteriu, veido bruožais, išraiškomis. Papuoštos ne įprastesniais tautiniais drabužėliais, o charakterį atitinkančia apranga, regis, galėtų papasakoti vis kitokią, įdomią istoriją. Olegas sako, kad vienai lėlei pagaminti prireikia apie trijų mėnesių: „Aišku, nesėdi vien prie to, imiesi ir kitų darbų, bet skaičiuojant „nuo–iki“, užtrunka maždaug tiek.“

Nors drožėjo kuriamos lėlės ir skulptūros yra vienetinės, bet dažniausiai pasiskirsto pagal autoriaus sugalvotas temas. Prieš tai O.Ribikauskas kūrė „Lietaus žmones“, personažus, tarytum stovinčius lietuje su lietpalčiais, bet pajuto, kad tokia tema labai apriboja tiek personažų aprangą, tiek drožybos stilių. Neseniai sugalvojo kitą temą, kuri labai tinka ir todėl, kad skulptūros pas autorių ilgai neužsibūna: „Šaligatvis, autobusų stotelės stulpas, suoliukas, o aplinkui daug figūrų. Na, įsivaizduokite, kaip autobusų stotelė. Vieni išvažiuoja, kiti stovi. Bus tokia parduotuvėlė su vis naujais personažais. Jau pradėjau pirmą lėlę drožti, moterytę.“

Olegas sako, kad anksčiau priimdavo ir individualius užsakymus, bet tokia veikla jam nebuvo prie širdies: „Būdavo, žmogus sako, ko norėtų, lyg ir aptariate, o rezultatas nedžiugina. Užsakovas lieka nusivylęs, nes norėjo ne to, aš lieku nepatenkintas, nes neįtikau užsakovui. Labai sunku pagal kito žmogaus įsivaizdavimą padaryti, nes vizija skiriasi, požiūris skiriasi.“ Tad dabar drožėjas laikosi tokio požiūrio: „Štai yra tokia ir tokia skulptūra. Patinka? Patinka. Nupirko“, – taip, esą, abi pusės lieka patenkintos. Tik autorius pastebi, kad didžiausias susidomėjimas jo kūriniais dažniausiai kaip tyčia ištinka tada, kai lėlės jau būna iškeliavusios į naujus namus ir dirbtuvė tuščia. „Sakau, viskas, nebedrošiu daugiau, tada ir puola klausinėti: „O ką dar turi? Gal galima dar įsigyti?“.

Jau nebeskaičiuoja

Paklaustas, kiek interjero lėlių ir medinių skulptūrėlių yra pagaminęs, drožėjas sako jau nebesuskaičiuojantis. Esant dideliam susidomėjimui, pagamintų lėlių net nespėdavęs nufotografuoti ir įkelti į interneto puslapį pardavimui – susidomėję pirkėjai jas kaip mat išgraibstydavo. Apie tai, kad lėlės sukurtos O.Ribikausko, liudija autoriaus ant skulptūros dugno palikti inicialai. Tai, kad kiekvieną savo kūrinį, pagamintą per tiek metų, sunku atsiminti, autorius patvirtina smagia istorija: „Buvo toks atvejis, kad nuėjau kartą pas savo vaikystės draugą į svečius. Žiūriu, piemens skulptūra stovi. Pažiūrėjau, kokios geros proporcijos, kaip gražiai nudrožta. Sakau draugui: „Koks gražus darbas, super“, – o jis man: „O kaip gi, taigi tu man jį ir padovanojai prieš trisdešimt metų!“ Pasižiūriu, akurat, mano inicialai ant dugno. Tai va, kaip gi tu juos visus atsiminsi, daugybę prigaminęs per šitiek laiko“, – juokiasi Olegas.

Iš pradžių kūrinius menininkas pardavinėdavo šventėse, mugėse, jo lėlių buvo galima rasti ir Kaziuko mugėje Vilniuje. Dabar drožėjas kūrinių ten nebeveža. „Išaugau. Man ir žmonės sakė, ir aš pats mačiau, kad mano lėlės, skulptūros jau nebe „kaziukinės“, – dalinasi Olegas. Jo darbų taip pat buvo galima rasti ir tautodailės parduotuvėse, bet menininkas ir vėl atsidūsta: „Pardavinėdavau per kitus prekybininkus, bet dabar irgi gudrus pasidariau. Perduodant per tarpininką pelną reikia dalintis per pusę, labai neapsimoka.“ Tad ėmėsi kūrinius reklamuoti pats – turėjo ir interneto svetainę, darbų nuotraukomis dalijasi socialiniuose tinkluose.

Savo darbus O.Ribikauskas yra eksponavęs parodose Panevėžyje, Ignalinoje, taip pat ir už Lietuvos ribų, tačiau autorius šypsosi: „Nors darbų sukurta daug, pas mane jie ilgai neužsibūna“. Autoriaus darbai yra iškeliavę į Ameriką, Meksiką, pabuvoję parodose ir pasilikę Europos šalyse – Šveicarijoje, Italijoje.

Nauja aistra – valtys

Sodyba, kurioje gyvena ir kuria Olegas, įsikūrusi ant Čičirio ežero kranto, tad gal neatsitiktinai meistro galvoje gimė idėja pasistatyti laivą: „Šitą jau ne pats sugalvojau, brėžinius radau internete, – pasakoja Olegas – Tai kanadiečių technologija. Medžio čia labai nedaug, tik rinkutės klijuotos ant šablono. Tuomet dedamas stiklo audinys, paskui viskas padengiama keliais sluoksniais epoksidine derva, tada vėl dedamas stiklo audinys, vėl epoksidinė derva... Tai labai ilgas ir labai kruopštus darbas. Tikrai daug darbo.“

Visas technologines subtilybes Olegas tikina radęs internete, o joms perprasti pasitelkęs vaizdinę medžiagą, kurios yra begalės. „Tarp kanadiečių labai populiaru burinės valtelės. Jie, sakyčiau, net kvanktelėję dėl jų. Pavasariais rengia valčių aukcionus. O, žiūriu, Lietuvoje nėra net mados ežeruose plaukioti burinėmis valtimis. Tad sumaniau išbandyti šią technologiją, na, ir pavyko“, – pasakoja, nuo ko viskas prasidėjo. Šiuo metu Olegas jau yra pagaminęs tris valtis, bet visos jos skirtingos ir savitos. Smalsuoliams, kuriems įdomu, kiek įgudusiam meistrui reikia laiko valčiai pagaminti, – maždaug pusės metų. Ir tai, tik mokantis ir nagrinėjant vaizdo medžiagą, nes tekstiniai aprašymai ne visada tiksliai išverčiami.

Ateities planuose – laivai

Olegui įsigijus sodybą, prie jos dar priklausė ir du su puse hektaro žemės, kuria taip pat reikėjo rūpintis ir prižiūrėti. Jis sugalvojo, kaip „įdarbinti“ laisvą plotą. „Tą žolę pjauni ir pjauni, nes tvarką juk reikia palaikyti. Tai prieš kokius ketverius metus šovė mintis, kad reikia tą lauką kažkuo apsodinti. Tad apsodinau kultūriniais lazdynais.“ Šiuo metu pasodinta jau bemaž 300 sodinukų, kuriais džiaugiasi visa šeima. „Dabar aplink juos ir aš pats ir mano vaikeliai lakstome, o mintyse vis planuojame dar labiau plėsti“, – priduria jis. Olegas teigia, kad rūpindamasis lazdynais pailsi nuo skulptūrų drožimo, nes pailsi ir smegenys, ir rankos, o kartu kuria ir „pensijos fondą“ – visą laiką drožyba ir menais juk neužsiimsi, o gyvenimas, praleistas kuriant, geros pensijos, deja, neužtikrina.

Ateities planuose – daug projektų, kuriuos Olegas dar turi tik galvoje. Pirmiausia – valčių gamyba. „Trys valtys – tik pradžia“, – teigia kūrėjas ir prasitaria, kad jau sulaukiantis smalsuolių užklausų, nors valčių dar net nereklamavo. Menininkas taip pat teigia, kad neketinantis apleisti drožimo, ir pasidžiaugia, jog medžio kūriniams apsirūpinęs iš anksto, todėl dabartinės kainos nedaro tiek įtakos. „Pernai apsirūpinau mediena. Dažniausiai paskambina pažįstami girininkai, praneša, kad štai medis kažkur nuvirto, atvažiuok pasiimti. Pasiimi, padžiovini ir užtenka. Man vienos geros liepos drožybai metams užtenka“, – dalijasi drožėjas ir džiaugiasi, kad senovinė klėtis pilna žaliavos kūrybiniams projektams, nes dabar medienos kaina kosminė.

Žmonių susidomėjimas Olego kūriniais didelis, tad paklaustas, ar sulaukia ir prašymų pasidalyti per laiką sukaupta drožybos patirtimi, menininkas šypteli: „Anksčiau, kai dar mieste gyvenau, būdavo, kad pasidomi. Dabar gyvenu vienkiemyje, tad nedažnai kas užklysta. Aš ir nesisiūlau, tad niekas per daug neklausinėja.“