Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaKultūraPatarimaiSveikata Regionai
Atskirk pelus nuo grūdų
Bendruomenės
Konkursai
Kultūra
LKBK – mūsų nepriklausomybės šauklys
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Martynas Kuliavas: aš ne tas žmogus, kuris sustoja nuo plojimų

„Kodėl nepabandžius prisiliesti prie mūsų muzikinio paveldo perlo šiuolaikiniu žvilgsniu? Sutartinių ir naujų harmonijų derinys gali tapti nauju atradimu“, – taip būsimus koncertus pristato Martynas KULIAVAS. Apie juos ir apie kūrybos kelio atradimus – pokalbyje su pačiu muzikos kūrėju ir vienu geriausių gitaros meistrų Lietuvoje.

Martynai, Lietuvoje tu esi labiausiai žinomas kaip daugelio Marijaus Mikutavičiaus ir kitų atlikėjų dainų muzikos autorius, talentingas gitaristas. Scenoje esi jau daug metų. Tačiau dabar tavo kūrybinį aruodą pripildė visai kitos pakraipos muzika – esi parašęs mišių giesmes, kuri savo instrumentinę muziką. Kaip įvyko tokie posūkiai?

Instrumentinę muziką kuriu seniai, man tai nėra nauja. Visada buvo įdomu kurti viską – ir dainas, ir instrumentinę muziką. Tiesiog gal ji nėra tokia populiari Lietuvoje. Turbūt todėl ir mano pirmas instrumentinis albumas išėjo tik 2011 metais, nors kai kurie kūriniai buvo sukurti vos ne prieš dešimtmetį.

Mišių giesmės atsirado paskelbus konkursą Jaunimo dienų mišioms sukurti. Pažvelgiau į tai kaip į galimybę ir naują iššūkį. Anksčiau nekurdavau muzikos jau esančiam tekstui, o čia kaip tik taip ir reikėjo kurti. Ir mano nuostabai buvo lengva. „Tėve mūsų“ atrodė kaip neįmanoma misija. Bet Šventoji Dvasia tikrai vedė, ir išėjo giesmė. Džiugu, kad ji populiarėja ir jau giedama kai kuriose Lietuvos bažnyčiose.

Popkultūra, ypač formuojama komercinių televizijos laidų, dažnai pateikia tik tokią Lietuvos popmuziką, kuri yra mėgstama masių. Ar tokiems kūrėjams kaip tu dar liko vietos šioje naujojo amžiaus popkultūroje, roko kultūroje?

Manau, kad jei muzika graži, kokybiška, įdomi, ji turės vietos bet kokioje terpėje. Pasakyčiau atvirkščiai – kai kurioms dainoms, kurias girdžiu per radiją, tikrai yra ne vieta popkultūroje, roko kultūroje. Dažnai jaučiasi paskubomis sukurti ir aranžuoti kūriniai, nepatrauklūs ir neįdomūs. Jie būna transliuojami tik dėl to, kad atlieka žinomas atlikėjas.

Niekada nekūriau matematiniu būdu – tokia muzika man neįdomi. Tikiu, kad žiūrovas supranta ir jaučia, kuris kūrinys sukurtas iš širdies, atskiria net ir neturėdamas specialių muzikos teorijos žinių. Aš stengiuosi kurti taip, kaip jaučiu, ir nekeliu sau tikslo, kaip įtikti masėms.

Dėl ko pats visą savo gyvenimą sieji su muzika? Ar visada žinojai, kad kito kelio nėra? O gal neieškojai kitų kelių?

Savo kelią bandžiau rinktis trečioje klasėje (juokiasi). Kai atėjo treneris ir kvietė lankyti stalo tenisą, mama neleido, liepė likti Balio Dvariono mokykloje (tuomet lankiau smuiko klasę). Tuo mano sportininko karjera ir baigėsi neprasidėjusi. Vėliau reikėjo apsispręsti – muzika ar dailė. Buvo galimybė įstoti į dailės mokyklą, nes gražiai piešiau. Bet pats pasirinkau muziką ir iki šiol tuo labai džiaugiuosi. Manau, tai didelė Dievo malonė, kai nuo mažens žinai, kuo nori būti, ir turi galimybių tai daryti iš pašaukimo.

Kaip manai, ar žmogaus asmeninės savybės, jo moralės nuostatos, gyvenimo būdas turi įtakos jo kuriamai muzikai?

Vienareikšmiško atsakymo čia nėra. Kūrybingos asmenybės būna labai įvairios, dažnai ekscentriškos, aplinkiniams nepriimtinos kaip žmonės, tačiau sukuria įdomių kūrinių. Menininkas, kompozitorius visada bus kažkoks ne toks kaip visi žmonės. Ką nors žmogus, matyt, ir turi turėti išskirtina, kad įdomiai kurtų.

Manau, dar labai svarbus yra kūrybos tikslas. Pavyzdžiui – esi godus žmogus, kuriam labai rūpi pinigai, tai kuri kažkaip skubomis, galvodamas ne apie kūrybą ar klausytoją, bet apie mamoną. Yra pavyzdžių, kai žmonės keičia muzikos kryptį į kitus stilius ne iš kūrybos paskatų, bet ieškodami greitesnio uždarbio. Aš sau ir visiems kitiems muzikantams linkiu neišsižadėti savo idealų, būti atviriems ir nuoširdiems. Pirmiausia – sau pačiam.

Esi draugams minėjęs, kad prieš kiekvieną savo koncertą susikaupi, meldiesi ir visada groji su intencija.

Prieš kiekvieną koncertą visada yra jaudulys. Man nurimti padeda malda. Kai paskiriu kam nors savo grojimą ir kūrybą – ir groji koncerte kitaip, pats koncertas būna kitoks. Labai dažnai įrašų metu, kai įrašinėju kokią nors sudėtingesnę partiją, įrašus paskiriu kam nors. Tam, kad mano grojimas turėtų prasmę, kad pats nesusireikšminčiau. Skiriu, pavyzdžiui, sunkiai sergantiems, draugams, kurie jau yra išėję anapilin, pagal kokią nors konkrečią situaciją ar tiesiog groju Dievo garbei. Visada yra kam aukoti savo kūrybą.

Kelerius metus gyvenai Maltoje. Kaip tai pakeitė tavo gyvenimą? Ar turėjo įtakos tavo asmenybei, kūrybai, saviraiškai?

Gyvenimas svetur, ir dar tokioje šiltoje šalyje kaip Malta, padėjo man atsigauti ir fiziškai, ir dvasiškai. Savotiškai išlaisvėjo galva, atsirado labai daug vietos kūrybai. Daug kūriau ir džiaugiausi šiluma.

Mano žmona Inga Maltą vadina katalikų rojumi. Pradėjome Maltoje organizuoti piligrimines keliones. Sutikau daug nuostabių naujų žmonių. Labai patikdavo matyti, kaip žmonės keičiasi – iš Lietuvos atvažiuoja susirūpinę, pavargę, o išvažiuoja – atsinaujinę ir laimingi. Man tai buvo tarsi veidrodis, parodantis, kaip keičiuosi ir aš pats.

Sugrįžęs iš Maltos pakvietei žiūrovus į savo koncertus „Sugrįžimai“. Buvai pasitiktas ovacijomis, gavai padėkos laiškų. Gal tai buvo šlovės viršūnė ir nebereikėjo ieškoti naujų kūrybos kelių?

Aš ne tas žmogus, kuris sustoja nuo plojimų, pagyrų ar gėlių. Tai, be abejo, malonu, bet nenugali kūrybos poreikio. Man pačiam kūryba – kaip amžinasis variklis. Ji duota Dievo, tad reikia ja džiaugtis ir priimti ne pagal pasisekimus, bet kaip dovaną.

Paskutinė koncertinė žinutė apie tavo naują programą „Netikėti prisilietimai“, ruošiamą su draugais iš kitų šalių, vėl atkreipė žiūrovų dėmesį. Ar tai kas nors visiškai nauja?

Tai nėra visiškai nauja. Tai mano instrumentinė muzika, tik papuošta sutartinėmis, kurias atliks ansamblis „Ūtara“. Šiuos kūrinius kūriau bandydamas nesumenkinti mūsų kultūros paveldo, mėginau surasti labai gražią sintezę. Taigi norėjau netikėtai ir atsargiai prisiliesti... Prisiliesti taip, kad skirtingi stiliai, tokie kaip rock, jazz, fusion, jazzrock, jungtųsi į vieną visumą ir vienas kitą papildytų. Dar ir tai, kad man padės labai geri muzikantai: iš Graikijos – Lakis Economou, iš Pietų Afrikos Respublikos – Mike Horne, iš Lietuvos – džiazo pianistas Aurelijus Ščiuka. Jie, be abejo, šį koncertą padarys dar įdomesnį.

Esi laikomas vienu geriausių Lietuvos gitaros meistrų. Tad ko žiūrovai gali tikėtis atėję į „Netikėtų prisilietimų“ koncertus? Gal vilkėsi tautinį kostiumą ir būsi be gitaros?

Na ne, gitarai lieku ištikimas (juokiasi). Ji – mano gyvenimas ir mano saviraiškos priemonė, todėl ir šiame koncerte ji karaliaus.

O jei rimtai, tai, mano manymu, tai, ką pavyko sukurti – yra gražu ir įdomu. Žanrai visiškai skirtingi, todėl tikėtis galima ausiai neįprastų sąskambių. Žinoma, negaliu garantuoti, kad būtinai visiems patiks, bet kad suintriguos, privers naujai pažiūrėti į sutartines ir pajusti muzikos magiją – pažadu.

Koncertai „Netikėti prisilietimai“:

Balandžio 5 d. Šeduvos kultūros rūmuose

Balandžio 6 d. Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje

Balandžio 7 d. Marijampolės kultūros rūmuose

Balandžio 8 d. Klaipėdos koncertų salėje

Balandžio 9 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje

Rekomenduojami video