Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Margutis – dovana su išrašytais linkėjimais

Žinoma tautodailininkė Dalia Bazarienė kasmet savo margintais velykaičiais apdovanoja brangius žmones. Kaune gyvenanti buvusi technologijų mokytoja šio nykstančio amato kasmet edukaciniuose užsiėmimuose moko vaikus. Tačiau bene pati gabiausia Dalios mokinė buvo dukra Eglė Bazaraitė, architektūros mokslų daktarė, kuri nuo mažų dienų išmoko ne tik marginti kiaušinius, bet ir verpti, megzti, nerti, siuvinėti, pinti iš vytelių. Ketverius metus gyvendama Portugalijoje, lietuviškų amatų Eglė mokė vietos gyventojus. Šiemet mama ir dukra drauge išleido ir Vilniaus knygų mugėje pristatė knygą „Savas margutis“, į kurią sudėjo šio tradicinio amato paslaptis.

Dalijasi patirtimi

Knyga „Savas margutis“, kurią išleido leidykla „Dvi tylos“, Daliai jau trečioji. Tautodailininkė yra išleidusi vadovėlį „Mūsų rankdarbiai“ bei knygą „Pynimas iš vytelių“. D.Bazarienė sukaupusi ilgametę liaudies amatų patirtį – dar 1982 m. tapo Tautodailininkų sąjungos nare, vėliau gavo ir meno kūrėjos statusą, o jos margučiai papildė Lietuvos nacionalinio muziejaus fondus. Dalia sako, kad savo numargintus kiaušinius parodose ji iškart atskiria tarp kitų margintojų šimtų eksponuojamų margučių.

„Leidome šią knygą norėdamos, kad tradicinis lietuviškas margutis būtų išsaugotas ateities kartoms – būtent lietuviškas, vašku margintas, o ne lipdukais apklijuotas. Mano tikslas – kad šis amatas nebūtų pamirštas. Juk kiaušinių marginimas prieš Velykas yra ne šiaip darbas – jis teikia daug džiaugsmo, pakylėja sielą, suburia šeimos narius ar kaimynus bendrai šventei. Kiaušinis simbolizuoja gyvybės atsiradimą, vaisingumą, kosmosą, o kiaušinio dažymas ir marginimas – magiškas veiksmas, juk su gerais linkėjimais numargintas kiaušinis įgyja magiškų galių. Tikima, kad jis saugo namus nuo gaisro, nuo vagių, žmones – nuo ligų, nelaimių. Tikėta, kad Velykų kiaušinius užkasus laukuose, tais metais žemė duos gerą derlių. Aišku, tai prietarai, bet aš jais tikiu, nes tikėti gera. Man labiausiai patinka gražų, savo rankomis numargintą kiaušinį dovanoti brangiam žmogui – juk ant margučio surašau prasmingus, gerus linkėjimus“, – teigia meistrė.

Nedažysi – vištos nedės

Dalia užaugo Žemaitijoje, Šilalės rajone, kiaušinius margino jos mama ir kaimynės. Dažniausiai dažydavo svogūnų lukštais - šie margučiai buvo skirti valgymui.

„Mano mama sakydavo: jei Velykoms nenusimarginsi savų margučių, tais metais vištos nedės kiaušinių. Jau nuo Kalėdų mama vištas lesindavo visokiais skanėstais, kad tik jos geriau dėtų. O Didžiąją savaitę išsivalydavome, susitvarkydavome namus, išsikepdavome pyragų, tada sėsdavome marginti kiaušinių. Su kaimynais dalindavomės kiaušinių dažais, su jais drauge ir margindavome. Seniau kiaušinių marginimas buvo vyrų darbas, ypač jiems sekėsi margučius skutinėti. O Velykų rytą margučius veždavo į bažnyčią šventinti. Mama jais apdalindavo gimines, draugus“, – prisimena tautodailininkė.

Ištekėjusi Dalia apsigyveno Kaune, dirbo mokytoja –dėstė technologijas. Jau daugelį metų prieš Velykas ji veda kiaušinių marginimo mokymus vaikams.

„Kiaušinio marginimo pradžia yra taškas. Taškas yra ir pabaiga. Vaikai, mokydamiesi marginti kiaušinius, pridėlioja vašku tų taškelių, mažų ir didelių. Vėliau išmoksta piešti brūkšnelius. O paskui, kai ranka įgunda, jau galima iš tų taškų ir brūkšnelių kurti raštus. Kiekvienas margintojas turėtų atrasti savo raštą, sukurti savą margutį, surašyti ant jo savus ženklus, linkėjimus. Tai yra prasmingiausia dovana artimam žmogui“, – įsitikinusi tautodailininkė.

Savas margutis – sava istorija

Mamai pritaria ir dukra. Anot E.Bazaraitės, kiekvienas žmogus, margindamas kiaušinį, vašku dėliodamas taškelius ir brūkšnelius, pasakoja savo istoriją, išpiešia savo norus ir linkėjimus.

„Tai pirmykštė malda nežinomiems laike pasiklydusiems dievams – jų vardus pamiršome, bet išlaikėme pasąmonės ryšį su jais, tai praeitis prieš atmintį. Margučiai kaip meno kūriniai įgauna prasmę per kūrybinį procesą, ypač kai jis patiriamas ne vienumoje. Šeimos, mylinčių ar bendraminčių žmonių susibūrimuose išgyventi kūrybinį polėkį – tai kelionė per universalų laiką, kuriame jau nebegyveni ir kuriame dar negyvenai. Tai atsibudimas – gimimas iš naujo, ir taip kasmet, primenant sau, kad reikia mėginti ir kasdien. Gamtos laikas – cikliškas metų ritmas, kurį savo gyvenimu irgi atkartojame. Kiekvienas žmogus yra pasaulis kitų pasaulių visatoje – galinga gamtos jėga, palaiminta kitimo galia, kur vienintelė konstanta yra judesys. Tokia dinamika įprasmina ir margučio, kaip pavasariško atgimimo simbolio, dekoravimą. Kiekvienas turėtų ieškoti savos margučio išraiškos, nebijoti ieškoti savo raštų, savo brūkšnio ir taško variantų, o kartais tiesiog mėgautis bendrumu, kurį suteikia kiaušinių marginimas šeimoje ar su artimais bičiuliais“, – įžvalgomis dalijasi Eglė.

Margučių dirbtuvės

Kauno technologijos universitete Eglė studijavo architektūrą ir pagal mainų programą išvyko į Lisaboną, kur metus mokėsi architektūros. Baigusi magistratūrą Vilniaus Gedimino technikos universitete, ji vėl išvyko į Portugaliją studijuoti doktorantūroje. Portugalijos mokslo ir technologijų fondas lietuvei skyrė stipendiją, leidžiančią visą laiką skirti studijoms.

Eglė Lisabonoje įkūrė kūrybines margučių marginimo vašku dirbtuves, kurios veikė ketverius metus. Mokytis tradicinio lietuvių amato ten rinkosi ne tik lietuviai emigrantai, bet ir vietos gyventojai portugalai, buvo ir amerikiečių, estų.

„Dalis jų atrado mano dirbtuves per „Instagram“ ar „Facebook“ socialinius tinklus. Pamokos trukdavo 3–4 valandas, besimokantysis gaudavo ir mano paruoštą informacijos rinkinį, kurį galėjo parsinešti į namus ir toliau praktikuotis. Mano tikslas buvo mokyti ne tiek lietuvius, kiek užsieniečius – skleisti žinias apie tolimą miškingą Šiaurės rytų Europos kraštą ir jo tradicijas. Portugalams kiaušinių dažymas yra egzotika – marginimas vašku yra labai tolimas jų tradicijoms. Apskritai jie natūraliems kiaušiniams per Velykas nesuteikia didelės reikšmės – dovanoja šokoladinius kiaušinius. Jiems nesuvokiama, kad galima dažyti pilną kiaušinį ir jį tokį saugoti – tuščių kiaušinių marginimas jiems priimtinesnis. Portugalijoje man buvo sunku gauti baltų vištų kiaušinių, kurie geriausiai tinka marginti, parduotuvėse jų nebuvo, ir tik viena pažįstama atvežė iš savo tėvų ūkio baltų kiaušinių“, – pasakojo E.Bazaraitė.

Velykų papročiai

Kiaušinių ridinėjimas. Ridinėjama visoje Lietuvoje ir ne bet kaip, o per specialiai padarytą lovelį. Visi stengiasi toliausiai nuridenti savo kiaušinį, nes tik taip įmanoma tapti nugalėtoju ir pavasarį patikėti, kad tie metai tau bus tikrai laimingi, kad viskas puikiai seksis. Sekasi ir tam dalyviui, kuris, puikiai išmanydamas kiaušio sukiojimosi ypatybes, sugeba pataikyti į svetimą margutį ir išlošti jį.

Kiaušinių mušimas. Žaidime dalyvauja tiek vaikai, tiek jauni, tiek ir seni. Žaidimo esmė – išsiaiškinti, kuris moka išsirinkti stipriausią kiaušinį (mediniai, dirbtinai sutvirtinti, sustiprinti kiaušiniai netinka, nors „ gudruolių“, mėginančių laimėti su tokiais margučiais, visada pasitaikydavo).

Kiaušiniavimas. Kiaušiniauti paprastai eina tik mažamečiai vaikai (iki 7–8 metų amžiaus). Atėjęs į svečius, vaikas turi padeklamuoti posmą „Aš mažas vaikelis, kaip pupų pėdelis, prie durų (slenksčio?) stoviu, kiaušinuko noriu.“ Paskui jis turi įsikišti pirštą į burną ir laukti. Tai ženklas, kad vaikas nori vieno margučio. Jei įsikiši du pirštus, vadinasi, prašai dviejų. Daugiau gvieštis nereikėtų, nes kuklumas puošia ir mažus vaikučius. Žinoma, atėjus nevalia pamiršti pasveikinti su šventėmis.

Dėdinėjimas. Jaunuoliai per Velykas pramogaudami prasimano ir dėdinėti – eiti pas merginas prašyti margučių. Viskas gerai, jei mergina jais iš anksto yra apsirūpinusi, o jei ne – vyriokai gali paimti ją už parankių, nuvesti į vištidę ir patupdyti į vištos gūžtą, kad ši kiaušinį išperėtų…

Lalavimas. Tradicinė Velykų apeiga. Kaimo gyventojai pasiimdavo barškalus, eidavo apie laukus ir barškindami dainuodavo dainas, kurių priedainiuose būdavo „ai lalu lalu“, „ei lalo“ ir kt. Taip, lalautojų supratimu, jie kviesdavo visas dangaus ir žemės galias, kad šios laukams ir jų šeimininkams lemtų gerą derlių, sotų gyvenimą. Kartu lalauninkai prisirinkdavo ir įvairiausių vaišių, kuriomis žmonės juos apdovanodavo už dainas ir palinkėjimus. Buvo lankomi ir netekėjusių merginų namai – linkint ištekėti…

Laistymasis vandeniu. Šis Velykų paprotys primirštas, tačiau nuo seno žinomas. Anksti ryte vaikinai eidavo vandeniu laistyti merginų. Eidami nešdavosi vandens. Su šventėmis pasveikindavo sutiktuosius, o užėję į trobą, kurioje gyvendavo merginos, paspausdavo rankas vyrams, o sveikindami moteris ir merginas, joms į delnus po truputį įpildavo vandens, paskui jį tuoj pat nušluostydavo rankšluosčiu. Tokius laistytojus šeimininkai sodindavo prie vaišių stalo.

Supimasis sūpuoklėse. Dabar tai dažniausiai tik vaikų ir jaunimo pramoga, o seniau supdavosi ir vyresnio amžiaus žmonės. Tikima, kad kuo aukščiau per Velykas įsisupsi, tuo aukštesni bus linai, ilgesnis jų pluoštas. Supantis dainuojamos sūpuoklinės dainos. Sūpynės dažniausiai įrengiamos ant kalnelių, tarp dviejų greta augančių medžių.

 

Rekomenduojami video