Fitodizainerė, gamtos mylėtoja, edukatorė, gamtinio dekoro studijos „Natūralistė“ Druskininkuose įkūrėja Rūta Kazakevičienė neįprastus, įspūdingo grožio ir subtilaus gamtos pojūčio kupinus kūrinius iš sausų ir stabilizuotų augalų šiomis dienomis rengiasi pristatyti Vilniuje – tai tik trečioji kūrėjos paroda. Iki šiol tyliai ir ramiai dirbusi mišku ir pievomis kvepiančiose dirbtuvėse Druskininkų amatų centre „Menų kalvė“, rengusi edukacijas vaikams ir suaugusiems, Rūta, anot draugų ir pažįstamų, pagaliau „išlindo iš rūsio“ ir, plačiai pravėrusi savo kūrybinio arsenalo duris, visiems parodė, kaip po ilgų ieškojimų galima atrasti save.

Išsipildę garsiai ištarti norai

Tas atradimo kelias nebuvo trumpas, užtruko daugiau nei dešimtmetį. Kadangi mokykloje mokėsi puikiai, visi manė, kad ji bus puiki advokatė. Nenorėdama nuvilti savo artimųjų, Rūta baigė teisės studijas Mykolo Riomerio universitete Vilniuje. „Bet man nei mokytis, nei dirbti nepatiko, kelerius metus padirbusi advokatų kontoroje, supratau, kad ne, tai ne mano“, – tiesiai rėžia Rūta. Dar mažiau prie šio darbo norėjosi grįžti po vaikų auginimo atostogų.

„Vilniuje praleidome 11 metų, bet aš gimusi ir augusi Grūte, tad sugrįždavau čia lyg į kokią oazę, kur medžiai žaliuoja, samanom ir pušimis kvepia, – dalijasi prisiminimais Rūta. – Vis pasvajodavom su vyru, kad gal kada nors gyvensime Druskininkuose. Gal senatvėje... Bet vieną vasarą važinėjome po apylinkes dviračiais, taip gražu visur, sakau, kaip norėčiau čia likti! Ir tikriausiai tiesa, kad norai, ištarti balsu ir iš visos širdies, pildosi. Netrukus taip nutiko, kad vyrui atsirado laisva darbo vieta Druskininkuose, ir štai mes jau čia!“

Skandino darbų rutina

Persikėlus į Druskininkus, reikėjo sau susikurti darbo vietą, tad Rūta ėmėsi to, kas atrodė turėtų būti įdomu ir miela. Šešerius metus atsimokiusi Druskininkų V.K.Jonyno vaikų dailės mokykloje, vėliau studijavusi interjero dizainą Vilniaus kolegijoje, Rūta linko į kūrybinį darbą. Pradėjo nuo rankdarbių būrelio veiklos, rengė vaikams įvairias kūrybines dirbtuvėles – kitokias nei mokykloje, organizavo meninės pakraipos vasaros stovyklas mergaitėms. Ir taip dirbo gal kokius šešerius metus. Vėliau išbandė ne vieną meno rūšį – piešė portretus iš nuotraukų, nes tai gerai sekėsi dar nuo Dailės mokyklos metų, susidomėjo populiarėjančiu dekupažu, kūrė atvirukus, tačiau po kurio laiko viskas atsibosdavo.

„Visi darbai virsdavo kažkokia rutina, vis tas pats ir tas pats, tapdavo nuobodu, vadinasi, buvo ne mano, – sako Rūta. – Artėjo Kalėdos, pasidariau šventinį vainiką, paprašė draugai, tada sukūriau vainikus Velykoms, ir tai mane „užkabino“. Rinkau augalus, džiovinau, aranžavau sausų augalų puokštes, įkūrusi studiją „Menų kalvėje“, ėmiausi kitokių gamtinio dekoro elementų ir pajutau, kad tai nebėra rutina. Kaskart vis kitaip – Kalėdoms naudoji vienas medžiagas, Velykoms ar Joninėms – kitas. Viskas iš gamtos, kuri kiekvieną sezoną vis kitokius turtus pasiūlo.“

Pradėjusi nuo vainikų, toliau floristikos Rūta mokėsi savarankiškai, ėmėsi stalo bei interjero dekoravimo darbų, pamažu veikla plėtėsi ir įsibėgėjo. Paklausta, kodėl ji nekuria iš skintų šviežių gėlių, o pasirinko nestandartinę floristiką, aiškina labai paprastai: „Pastaruoju metu labai slegia tai, kad mūsų gyvenime pernelyg daug vartotojiškumo – perkam, mokam brangiai, po to greitai išmetam, puokštė džiugina trumpai, nes gėlės greitai nuvysta, o kuriant taip norisi ilgaamžiškumo, norisi, kad sukurtas grožis išsilaikytų ilgiau.“

Atrandi gamtos įvairovę

Pasak Rūtos, tas stiprus ir išraiškingas gamtos pojūtis į jos pasaulėjautą atėjo nuo pat vaikystės. Juk ji gimė Joninių išvakarėse – pačiu gražiausiu metų laiku.

„Kai gamta tiesiog sprogsta nuo savo gausybės, gyvybės, energijos, kai viskas aplink bujoja, veši ir skleidžia magišką dvasią. Tai metas, kai norisi ne turėti, bet būti. Tai man nuostabiausios dovanos! – neslepia emocijų menininkė. – Be to, gimusi ir augusi Grūte, esu tikra kaimietė, užaugau visiškai gamtoje, kieme tarp dviejų ežerų, tarp miškų. Labai mėgau uogauti, grybauti, rinkti vaistažoles, tiesiog klaidžioti po laukus, po mišką, buvau surinkusi kerpių kolekciją, jomis buvo nuklotos visos palangės. Jau tada kūriau kompozicijas iš augalų, bet dar neturėjau patirties, todėl viskas griūdavo, nesilaikė.“

Beje, Rūta prisipažįsta, kad gimimo laikas lėmė ir tai, jog jos širdžiai mieliausios paprastos gėlės, surinktos pievose. „Iki šiol įstrigusi atmintin raudonų aguonų puokštė, kurią man suskynė vyras Simonas, – prisimena Rūta. – Jos tokios trapios, trumpai žydinčios, bet tas ryškus raudonis buvo toks daugiaprasmis...“

Išėjusi pasivaikščioti į mišką, Rūta niekada negrįžta tuščiu krepšiu: šalia baravykų nugula kerpės, kankorėžiai, gilės, susiraičiusios šakos, medžio žievės atplaišos – gamtoje begalė įvairovės, tinkamos dekorui. Renka viską, ką galima sudžiovinti, išlaikyti ir panaudoti. Tiesa, augalų džiovinimo subtilybių ji išmoko savarankiškai – parsineša, džiovina ir stebi, kaip augalas išlaiko formą, spalvą, stiprumą.

Gamtos gėrybių ieškojimas ir pritaikymas tapo viena įdomiausių jos veiklos dalių. Kūrėjos rankose jos įgyja netikėtas, naujas dermes, išsiskiriančias menininkei būdingu komponavimo braižu.

„Nereikia galvoti, kad kankorėžiai yra tik pušies ar eglės, jų yra visokiausių, nuo paties mažiausio – maumedžio – iki didžiausio“, – sako Rūta ir primena, kad dabar kaip tik tinkamas laikas juos rinkti, jei norėsis kalėdiniam vainikui ar kitoms žiemos puošmenoms. Rinkti reikėtų šviesiai rudos spalvos kankorėžius, nes šie išsilaiko ilgiau.

Be kankorėžių, dar viena fitodizainerės mėgstama dekoravimo medžiaga – medžio riekės. Jos visada gelbsti, o Velykoms, dar ir su samaniniais kiaušiniais – tiesiog idealu! Medžio riekes mėgsta ir edukacijose – lankytojai sukuria gražių žvakidžių ar kitų dekoro elementų.

R.Kazakevičienė: „Lietuvoje nėra labai daug kuriančių naudojant šią technologiją – vienas kitas floristas, įmonė. Jų paveikslai gražūs, bet gana vienodi, žali, o aš mėgstu samanas derinti su medžiu, džiovintais augalais, įdomesnėmis šakomis.“

Beje, Rūta mėgsta kaupti ir dažniausiai viską, ką sukaupia, panaudoja. Pavyzdžiui, ji turi nemažą kolekciją stiklinių buteliukų, atliekančių vazelių funkciją. Derindama skirtingų dydžių ir formų buteliukus, autorė sukuria įdomias kompozicijas stalo dekorui, o papildyti džiovintais augalais, jie tikrai papuošia šventinį stalą.

Nauji kūrybiniai atradimai

Taigi, pradėjusi nuo paprastų floristikos darbų, šiandien Rūta pasinėrusi į dar nuostabesnį augalų pasaulį ir jau platesniam ratui pristato ne tik įstabias ir tvarias menines augalų kompozicijas, bet ir ištisus paveikslus. Taip, būtent paveikslai iš samanų pastaruoju metu užvaldė fitodizainerę ir jų kūrimas žymi naują jos kūrybinės raiškos etapą.

Vienoje Druskininkų įstaigoje išvydusi didžiulę samanų sieną, kas jai buvo visiška naujovė, Rūta taip susižavėjo, kad iškart ėmė domėtis samanų stabilizavimo technika, ieškojo, kur galima įsigyti įvairių atspalvių samanų, pati išbandė stabilizavimo glicerinu technologiją. Patrauklu buvo tai, kad išmirkytos glicerine, o ne kažkokiuose chemikaluose, samanos išlieka purios, minkštos, jas galima gniaužyti kaip kempinę, o jos vis tiek išlaiko savo formą. Ir išsilaiko ilgai, apie 7–10 metų, joms nereikia nei vandens, nei priežiūros. Tinka ir vonios kambaryje, kur kartais norisi žalumos, tačiau, trūkstant šviesos, niekas neauga.

Pirmą paveikslą iš stabilizuotų samanų floristė susikūrė sau, nes namuose tiesiog labai reikėjo uždengti skydinę, kuri gadino visą vaizdą. „Sukūriau paveikslą, tai net vyras pagyrė, nors pagyrimams jis gana šykštus, – juokiasi Rūta. – Paveikslą pamatė pažįstami, vieni užsisakė, kiti. Lietuvoje nėra labai daug kuriančių naudojant šią technologiją – vienas kitas floristas, įmonė. Jų paveikslai gražūs, bet gana vienodi, žali, o aš mėgstu samanas derinti su medžiu, džiovintais augalais, įdomesnėmis šakomis.“

Šis kūrybinis procesas Rūtai pasirodė labai patrauklus ir įdomus. Paveikslai gimė vienas po kito. Ir štai tuomet, pakalbinta kolegos – grafiko Deivido Sinkevičiaus, pasiryžo pristatyti savo darbus pirmojoje parodoje. Ir vėlgi netradicinėje – dviejų menininkų bendroje parodoje „Nieko bendra – dvigubai geriau“ – susiliejo ir viena kitą papildė nieko bendra neturinčios meno sritys – grafika ir fitodizainas.

Sulaukusi padrąsinančių atsiliepimų ir puikių vertinimų, Rūta pasiryžo antrajai parodai – vasaros pabaigoje Veisiejų regioninio parko Lankytojų centro rūsio patalpose pristatė floristikos parodą „Samanų jūra“. Kaip jau minėta, papildyta naujais darbais, ši paroda išvyksta į Vilnių.

Paskutinis ir pats didžiausias R.Kazakevičienės kūrinys iš stabilizuotų samanų ir džiovintų augalų – Verpstės festivalio Viečiūnuose simbolis – verpstės paveikslas, sukurtas Lygiadienio šventei. Paveikslo dydis išties įspūdingas – 2,40 m aukščio ir 1,30 m pločio. Foną sudaro žalios natūralios stabilizuotos samanos, o pačiai verpstei panaudotos įvairių atspalvių samanos ir džiovinti augalai. Verpstė iš stabilizuotų samanų papuošė Viečiūnų bendruomenės centro parodų salę.

Rudens spalvos namuose

Rūta noriai dalijasi patarimais, kaip galima rudenį papuošti namus, terasas, kiemus ar balkonus.

„Rudenį galima rinkti kaštonus, tik norėdami, kad jie liktų gražiai kevaliuke, reikia rinkti, kol žali kevalai dar neįskilę. Pabuvę namuose, kaštonai gražiai praskyla, bet pasilieka kevaliuke, – atskleidžia detales floristė. – Dar galima skinti ir džiovinti šermukšnius, jie pakabinti labai gražiai sudžiūsta, išlaiko spalvą, todėl rudenį galima įstatyti į vazą, o vėliau raudonas uogytes panaudoti kuriant kalėdinį vainiką.“

Rūta pastebi, kad pagrindinis ir mieliausias rudens akcentas – moliūgai. Skirtingų dydžių, formų, spalvų. Skaptuoti ir neskaptuoti, dekoruoti augalais ar kitomis priemonėmis. Beje, kasmet Rūta kviečia pasimokyti moliūgų dekoravimo ir skaptavimo subtilybių rudeninėse edukacijose, kurias rengia prieš Šviečiančių moliūgų šventę Druskininkuose.

Pasak floristės, vis dar gražios nendrės prie ežerų. Tik vasarą jos būna mažiau prasiskleidusios, o dabar turi daugiau pūkelių, kuriuos galima supurkšti laku. Vis dar galima prisiskinti smilgų ir kitų nužydėjusių, bet ažūrinę formą išlaikiusių augalų. „Natūralūs akcentai namams suteikia gamtos pojūtį ir jaukumą, – sako Rūta, – o formų ir dydžių gamtoje apstu, tereikia išeiti į laukus.“

Darbas, tapęs gyvenimo malonumu

Dar vienas Rūtos ir jos šeimos pomėgis – kelionės ir žygiai. „Gerokai perkopusi 20-metį supratau, kas man geriausiai išvalo galvą – tai žygiai! Nesvarbu, kur ir su kuo, nesvarbu – pėsčiomis, dviračiu ar valtimi. Svarbu fizinis krūvis ir gamta. Tai tobulas derinys, – sako keliautoja. – Tuomet susikoncentruoji į kitokius dalykus nei įprastai: kaip nepaslysti ant molingo tako, kaip pastatyti koją, kad nenugarmėtum nuo skardžio, kaip norisi gerti, kaip karšta ar šalta, kaip skauda raumenis ir kaip aš pavargau! Tuomet pamiršti visus įprastus rūpesčius, kasdienybė lieka kažkur toli. Ir koks geras jausmas, kai pasieki tikslą, kai atsiveria nuostabi panorama, kai užkopi į kalno viršūnę, kai įveiki save ir supranti, kad ribos yra tik tavo galvoje.“

Nuo vaikystės susidraugavusi su gamta, Rūta neslepia, kad šiandien kitur nei šalia gamtos savęs jau nebeįsivaizduoja. Apkeliavusi ne vieną šalį, ji sako, kad gražesnio krašto dar nėra mačiusi, o keturi metų laikai Lietuvoje tiesiog fantastiški. „Tai yra duotybė, kurios prasmę suvoki tuomet, kai ją palieki, paklysti kažkur tarp betoninių bespalvių ir bedvasių didmiesčių statinių,“ – sako kūrėja, pagaliau atskleidusi savo būties esmę, o darbą, kuris dažnam tėra pragyvenimo šaltinis, pavertusi malonumu. Anot jos, tiesiog reikia labai norėti ir netingėti mokytis. Patiems. Nes daugelis patyrimų ir pasiekimų ateina tik su praktika.