Ar gali statybinės medžiagos – sijos, plieno lakštai, fanera – virsti menu? Skulptorius, įvairių instaliacijų autorius Rimantas Milkintas, išgirdęs tokį klausimą, tik šypteli: jo kūrybinis kelias, besitęsiantis beveik 30 metų, iškalbingai liudija: taip.

Pirmasis mokytojas – dėdė

R.Milkintas – puikus pavyzdys, bylojantis, kokie įdomūs, novatoriški menininkai auga ir bręsta Lietuvos periferijoje. Rimantas gimė ir užaugo Šilalėje – tikrame paskutinio XX a. dešimtmečio Lietuvos ramybės uoste.

„Pamenu, naktį, kol pereidavau miestelį, su policijos patruliu prasilenkdavau tik porą kartų. Nieko nesigirdėjo apie jokią baisesnę gaują – vaikystė ir paauglystė buvo saugi ir laiminga, su visais to laikmečio žaidimais ir užsiėmimais“, – jaunas dienas prisimena menininkas. Gimtojoje Šilalėje jis pirmą kartą ir prisilietė prie kūrybos – mokydamasis šeštoje klasėje pradėjo lankyti vietinę dailės mokyklą, o po metų susidomėjo fotografija.

„Pirmas mano piešimo mokytojas buvo Šilalėje gerai žinomas liaudies muzikantas, dėdė Juozas Milkintas. Iki mokyklos jis gyveno kartu su mumis. Kol tėvai būdavo darbe, dėdė sugalvojo, kaip mane užimti – pats pradėjo piešti ant faneros lakštų, kontūrą padegindavo degintuvu, o nupieštus personažus nuspalvindavo guašu ir pabaigoje viską nulakuodavo. Aš šį procesą stebėdavau neatsitraukdamas ir, žinoma, ėmiausi piešimo pats, – pasakoja Rimantas. – Tėtis buvo stalius ir turėjo pomėgį ką nors pasigaminti, dauguma dirbtuvės staklių buvo jo gamintos, tad tikriausiai konstravimo pomėgį perėmiau iš jo. Mama mėgsta literatūrą ir kiną, vaikystėje nepraleisdavom nė vieno įdomesnio filmo, kurį atveždavo į miestelio kino teatrą.“

Mokyklos vadovė palaikė vaikinus

Vis dėlto kiek vėliau Rimantą paviliojo diskotekos. „Paauglystėje pradėjo darytis nuobodu – dailės mokyklą baigiau 9-oje klasėje, fotoaparatą paimdavau vis rečiau. Miestelyje tuo laiku jokių renginių, kur galėtų rinktis paaugliai, nebevyko. Tad su klasės draugu Marijumi Vaičiu nusprendėm imtis iniciatyvos – vesti diskotekų vakarus mokykloje. Pamenu, su nerimu ėjome papasakoti apie savo idėją mokyklos direktorei Zitai Lazdauskienei, kuri pritarė mūsų sumanymui ir net nupirko naują garso aparatūrą – tuo laiku tai prilygo stebuklui. Diskotekos Šilalėje įsivažiavo stipriai, šokėjai vos tilpdavo salėje. Po tokios sėkmės mus pakvietė vesti diskotekų ir naujai atsidaręs Šilalės kultūros centras. Smagios veiklos turėjau apsčiai, vaikystė ir paauglystė pilna smagių prisiminimų“, – sentimentų Šilalėje praleistai paauglystei neslepia pašnekovas.

Įsitraukė į pogrindžio kultūrą

Baigęs vidurinę mokyklą Rimantas įstojo į Telšių taikomosios dailės aukštesniąją mokyklą (dabar – Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultetas), skulptūros specialybę. Telšiai, kaip prisimena R.Milkintas, buvo visai kitokie nei gimtoji Šilalė. „Miestas parodė to laiko „dvasią“ – su gatvės gaujomis ir visais už kampo tykančiais pavojais. Tačiau pati mokykla buvo kaip Telšių oazė su absoliučiai kitu mentalitetu. Į mokyklą atvažiavo mokytis įdomių studentų, įsitraukiau į pogrindžio kultūrą, diskotekas pakeitė sunkiojo roko koncertai, – prisimena savo jaunystės laikus R.Milkintas. – Telšių mokykla davė labai daug: dailės istorijos, akademinio piešimo, skulptūros kompozicijos ir praktikos pagrindus. Taip pat ten patyriau bohemišką gyvenimą. Ir dabar rekomenduoju savo mokiniams šią mokyklą – tiems, kas turi iš prigimties gerą skulptūrinės formos pojūtį ir norėtų dirbti su labiau tradicinėmis medžiagomis. Be to, čia įgytos žinios praverčia įvairiose kūrybos praktikose.“

Pirmą kūrinį pavogė gyventojai

Pirmą savarankišką kūrinį Rimantas, tuo metu dar trečio kurso studentas, sukalė iš medienos atraižų Telšiuose 1998 m. per simpoziumą „Skelbimai“, kurį surengė skulptorius Donatas Jankauskas-Duonis.

„Džiaugiausi, kad mano eskizą atrinko ir dalyvavau simpoziume kartu su dėstytojais ir gerai žinomais menininkais. Šis simpoziumas suteikė didesnio pasitikėjimo savimi ir pastūmėjo labiau gilintis į skulptūros kompoziciją. Pagamintas didelis garsiakalbis, atsuktas į daugiabučių namų kvartalą, siuntė žinią apie kasdienybės rutiną ir mums diktuojamas gyvenimo sąlygas. Kūrinio likimas po simpoziumo buvo išspręstas vietinių gyventojų. Kadangi daiktas buvo pagamintas iš medienos atraižų, tai kažkas iš miesto gyventojų objektą pasisavino ir tikriausiai panaudojo ūkyje pagal poreikį. Pamenu – vieną rytą tiesiog jo neradau“, – šypteli savo debiutą prisiminęs menininkas.

R.Milkintas: „Patys didžiausi darbai turi pastovias vietas. Didelė dalis kūrinių neužsistovi, nuolatos keliauja po parodas. Taip pat – ir naujausias objektas „Laiptinė“: metus pastovėjęs sostinės Malkų turgaus skvere, jis iškeliaus į kitą parodą, o gal liks ir ilgiau skvere – jei miesto bendruomenė neprieštaraus.“

Meno kūrinį nušvilpę vietiniai tarsi išsprendė problemą, su kuria ir šiandien susiduria didesnių matmenų objektus ar instaliacijas kuriantys menininkai. „Dar po studijų turėjau galvos skausmą – kur viską sandėliuoti? Ilgainiui problemą sprendė metalinių garažų bendrijos, kuriose ne vienas mano kolega sandėliavo savo kūrinius. Vilniaus savivaldybei prieš kelerius metus priėmus spendimą naikinti aikšteles, dauguma mūsų susidūrėme su tikrais išbandymais, – apie profesijos specifiką pasakoja R.Milkintas. – Sandėliavimo vietos stoka sąlygojo ir kūrinių specifiką. Dauguma mano darbų yra sumontuoti iš atskirų dalių, tai juos sandėliuoti galima gana kompaktiškai. Taip pat mėgstu jungti skirtingų darbų segmentus tarpusavyje, kompozicijų elementai kartais yra medžiaga naujų kūrinių konstrukcijoms. O patys didžiausi darbai turi pastovias vietas. Didelė dalis kūrinių neužsistovi, nuolatos keliauja po parodas. Taip pat – ir naujausias objektas „Laiptinė“: metus pastovėjęs sostinės Malkų turgaus skvere, jis iškeliaus į kitą parodą, o gal liks ir ilgiau skvere – jei miesto bendruomenė neprieštaraus.“

Kūrė iš priešingybių

Daug kas, paminėjus žodį „skulptorius“, įsivaizduoja žmogų, su kaltu palinkusį prie akmens, iš kurio gimsta didingas monumentas. R.Milkintas eina kitu keliu – jo darbai atsiranda iš sijų, faneros, plieno lakštų. Tačiau šių medžiagų pritaikymas kūrybai irgi turi savo istoriją.

„Medžiagų pasirinkimą sąlygojo labiau techninės galimybės. Dirbti su tradicinėmis medžiagomis – akmeniu ar bronza – reikia brangios techninės bazės, turėti tam finansines galimybes. Kai mokiausi Telšių dailės mokykloje, akmens dirbtuvės čia buvo ir mokymo programa reikalavo atlikti užduotis iš akmens. Tad iš to laiko ir yra keli darbai, sukurti iš akmens. Studijuojant Vilniuje, akmens apdirbimo bazės neturėjome, buvo galima inicijuoti bronzos liejimą, tačiau mokymo programa leido laisvai rinktis kūrinių medžiagiškumą. Man pasirodė svarbiau paieškoti šiuolaikinių medžiagų kompozicijoms konstruoti, ne įsitraukti į ilgą technologinį procesą, o siekti, kad medžiaga iš karto atskleistų savo savybes ir jomis papildytų kūrinį. Šio pasirinkimo pirmas svarbiausias darbas yra objektų serija „Stabilus ir lankstus“. Kompozicijoje varžtais tarpusavyje sujungtos dvi skirtingas savybes turinčios medžiagos: lanksti medienos fanera ir stabilus bei tvirtas plieninis kampuotis. Eksponuojant objektus skirtingomis padėtimis sukuriamos įvairios situacijos, fizikinis medžiagų poveikis sukuria kompozicijos išraišką“, – subtilias medžiagų, iš kurių atsiranda kūriniai, detales aiškina pašnekovas. 

Atliekos prabyla naujai

Dažnai medžiagas darbams Rimantas susiranda skelbimuose. „Ieškau įvairių sijų likučių, lakštinio plieno. Likusios nuopjovos nuo standartinių ilgių yra gera išeitis man ir džiaugsmas statybininkams, atsikračius nebereikalingos medžiagos. Kartais statybos projektuose nereikia viso 12 metrų ilgio metalo ruošinio, o mažesnio ilgio nenusipirksi, 1–3 metrų likučio taip pat mažai kam reikia. O man skulptūrų kompozicijoms dažnai tokie ilgiai tinka. Išeina geras ekonominis ir, sakyčiau, ekologinis, visoms pusėms naudingas sandoris. Dažnai nustebinu statybininkus, kai papasakoju, kas iš jų sijos likučio bus. Įvyksta keistas momentas: buvusi nereikalinga materija staiga įgyja vertę, buvęs metalo laužas tampa kūriniu“, – apie išvykas į statybvietes ir pašnekesius su ten sutiktais statybininkais pasakoja R.Milkintas.

Kai kurie menininko darbai yra glaudžiai susiję su geopolitika, istoriniais akcentais – štai kūrinių serija „Žymeklis“ pažymi antisovietinį pasipriešinimą Lietuvoje. „Sukurti šį ciklą inspiravo geras bičiulis, vaikystės draugas Andrius Šimkevičius. Dar po studijų jis supažindino mane su Kauno technologijos universiteto žygeivių klubo „Ąžuolas“ entuziastais Juozu Dapkevičiumi ir Pauliu Dambrausku. Jie paprašė, kad pagalvočiau apie objektą, kuriuo būtų galima ženklinti įvairias su antisovietiniu pasipriešinimu susijusias vietas. Taip pat buvo svarbu, kad žymeklį būtų galima rankomis atnešti į neprivažiuojamą vietą. Netrukus nupiešiau kompozicijos projektą, o po pusmečio jau pastatėme pirmąjį žymeklį Kazlų Rūdos apylinkėse, Šunkarių miške, Julijono Butėno-Stėvės bunkerio vietoje. Kiek vėliau prie mūsų iniciatyvos prisidėjo Antanas Rašinskas, jis inicijavo kelių žymeklių pastatymą Šilalės ir Tauragės rajonuose“, – pasakoja R.Milkintas.

Pasaulis iki agresijos ir po jos

Vasarį prasidėjusi Rusijos agresija prieš Ukrainą labai stipriai paveikė menininką. „Karas Ukrainoje tarytum nubrėžė brūkšnį – pasaulis iki vasario 24-osios ir po jos. Kelis mėnesius nuo invazijos pradžios negalėjau imtis jokio kūrybinio darbo, visos mintys sukosi tik apie karą ir V.Putino režimo šlykštumą. Nuo pat V.Putino vadovavimo pradžios neapleido jausmas, kad Rusijoje problemos tik didėja, Boriso Nemcovo nužudymas palaidojo bet kokias viltis, kad toje šalyje artimiausiu metu kas nors pasikeis. Ši asmenybė man atrodė šviesos viltis toje šalyje, deja... – atsidūsta pašnekovas. – Iš Kremliaus pagrindinių televizijos kanalų ateinančios žinutės, rėkė kaip greit paimsim pusę Europos... Pastarųjų dešimtmečių geopolitinė situacija atsispindi ir daugelyje mano kūrinių. Tai lūžio, pažeidžiamumo, nestabilumo, priešingų savybių junginio reikšmės. Žinoma, prieš Rusijos invaziją į Ukrainą šitos temos buvo atskleidžiamos labiau per humoro prizmę, o dabar įgijo realistinę išraišką. „Analogų neturinčios armijos“ tikroji „jėga“ ir netikėta Europos vienybė įkvėpė naujiems darbams – sukūriau darbų seriją „Trilypis“, „FrontON“ ir „Laikmečio diagrama“. Visi jie sukurti galvojant apie šių metų išgyvenimus.“

Tiki jaunimu

R.Milkintas garsėja ne tik savo kūriniais – vyras taip pat daug dėmesio skiria augančiai kartai. „Į dailės mokyklas ateina geras jaunimas. Nepamenu, kada paskutinį kartą turėjau kokių nors rimtesnių problemų su mokiniais. Dažnai stebiuosi, kaip šiais technologijų laikais vaikai vis dar atranda motyvacijos piešti paprastu pieštuku, iš molio lipdyti „Dovydo“ akį, – džiaugiasi pašnekovas. –  Ir svarbiausia, kad ateina talentingų vaikų, jaučiančių skulptūrinę formą ir sugebančių įdomiai komponuoti. Labai tikiu jaunimu, matau, kokie jie laisvi, atviri ir pasitikintys savimi. Smagu, kad jau užauginome laisvų žmonių kartą, kuri pamažu keis ir mūsų valstybę.“