Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Kunigas Ernestas Želvys: „Pusę širdies palieku Biržuose“

Praėjusį sekmadienį Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje skambėjo maldos ir gražios kalbos, gaudė vargonai, o šventoriuje vykusioje Agapėje liejosi liaudiška kapelos muzika, smagiai bendravo parapijiečiai. Kunigas Ernestas Želvys, amžinatilsį klebono Daliaus Tubio pakviestas, Šv. Onos atlaiduose Biržuose dalyvavo prieš šešerius metus. Tai buvo 2013- ųjų vasara. Per Onines su Biržais pasisveikinęs dvasininkas su Biržų Šv. Jono Krikštytojo parapija atsisveikino taip pat per Šv. Onos atlaidus. Išvyksta jis į tokio pat vardo – Šv. Jono Krikštytojo - bažnyčią Pasvalyje.

Santūrūs, tačiau mokantys mylėti

Su kunigu atsisveikinti atėjusių parapijiečių gausa, dovanos bei linkėjimai liudijo nuoširdumą. Įvairių tikėjimo išpažinimo ypatumų (konfesijų) lauke gyvenantys Biržų žmonės, iš pradžių atsargiai žiūrintys į bet kokį bendravimą, nekalbant jau apie pasitikėjimą, pamažu mokosi priimti kitą žmogų. Taip pat ir su dvasininkais bendrystės ryšys kuriamas pamažu, tarsi laukiant to naujojo atvykėlio kvietimo, jo iniciatyvos, mokėjimo kantriai ištverti, išgirsti ir kalbėti ne tik frazėmis iš Švento Rašto. Žmonės greitai pajunta, ar jie matomi, įdomūs, svarbūs, ar juose dvasininkas įžvelgia brolius bei seseris.

Stiprius vadovus ir dvasininkus turėjusiai Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčiai teko pajusti, ką reiškia žmones jaučiantis bei mylintis Dievo tarnas. Juo buvo tapęs kunigas a. a. Dalius Tubys. Jis biržiečių širdyse iki šiol gyvas, nors jo vardas iškaltas kapą dengiančioje akmens plokštėje.

Kažko panašaus į a. a. kun. Dalių biržiečiai ieškojo ir ieškos kiekviename Dievui ir jiems tarnauti pašaukto dvasininko asmenyje.

Ar daug ką panašaus parapijiečiai rado sutikę kunigą Ernestą? Atsakymai gali būti labai įvairūs – kaip ir patys tikintieji.

Tačiau viena aišku, kad šešerius metus Biržų krašte tarnavęs kunigas tikrai turi dovaną megzti ryšį tarp žmonių. Sugebėti šį ryšį puoselėti, saugoti nuo intrigų ir jų kurstytojų – ypač sunkus darbas. Tačiau dar nė keturiasdešimties nesulaukęs kunigas turi daug gražaus laiko įvertinti, ką atrado ir suprato Biržuose.

Atsiprašė ir už parapijiečių „per didelį šventumą“

Po Šv. Mišių, kurias aukojo kunigas Ernestas, bažnyčioje vyko garsios muzikologės, vargonininkės Jūratės Landsbergytės koncertas. Po jo bažnyčioje rikiavosi eilės žmonių, norėjusių dėkoti, linkėti, atsiprašyti ir apkabinti. Visa tai buvo skirta parapiją paliekančiam kunigui.

Labiausiai žmonės žavėjosi tais, kurie mokėjo atsisveikinti be ilgų gražbylysčių, nusaldintų monologų. Tikintieji plojo Nemunėlio Radviliškio mokyklos direktorei, atsisveikinimą išsakiusiai trimis žodžiais: „Ačiū, prašau, atsiprašau“. Taip ji kunigui dėkojo už gražias patirtis, atsiprašė už nesusipratimus ir prašė, kad Dievas duotų kunigui sveikatos tolesnei tarnystei.

Aktyvus parapijietis Stasys kunigo atsiprašė ir už tai, kas, anot kalbėtojo, iš tikinčiųjų patirta kartais ir dėl nesupratingumo ar „per didelio šventumo“.

Išvykstančiam kunigui stiprybės, sėkmės ir sveikatos linkėjo Seimo, Kaštonų mokyklos, Gyvojo Rožinio draugijos ir kitų bažnytinių organizacijų atstovai, choristai.

Dėkojo ir pažadėjo sugrįžti

Šventų Mišių metu ir vėliau ne sykį graudinęsis kunigas Ernestas šypsodamasis tvirtai ištarė: „Aš dar sugrįšiu“. Netrukus paaiškėjo, kad jis čia bus laukiamas.

„Lieku pranciškoniškosios šeimos dvasiniu asistentu, todėl kartą per mėnesį tikrai atvažiuosiu į Biržus. Žadu taip pat lankyti senelius, kuriuos 6 metus dvasiškai slaugiau ir prižiūrėjau. Nebuvau tobulas ir nevaidinau, kad toks esu. Esu karšto kraujo ir būdo, tad ne vienas nuo manęs yra gavęs žodinės pylos. Dėkoju Dievui už savo gyvybę, už globėjus. Dėkoju kunigui Algiui. Jis buvo tarsi tėtis, o aš sūnus. Sūnus gali klysti, o tėtis turi rodyti pavyzdį. Atvykęs čia visko klausinėjau, domėjausi, o ką sužinojau – išsivežu širdyje. Atsiprašau, kad kartais buvau negeras vaikas. Bet ko tie vaikai nepridaro...

Dėkoju kunigui Povilui – jis tarsi mano vyresnysis brolis. Kai aš ko nenorėdavau ar tingėdavau padaryti, tai jis, kaip vyresnysis brolis, visada padėdavo ar padarydavo už mane.

Dėkoju Vytautui ir Rasai Stanulevičiams už darbą Kaštonų mokykloje. Geresnės erdvės pritraukti jaunimą į bažnyčią ir kaip kunigui dirbti tikybos mokytoju nėra. Tai pati geriausia dirva.

Senelių namai. Ten būdamas geriau supranti, kokia artėja tavo senatvė.

Aš turėjau dešinę ranką – Sandrą Balodytę. Visada galėjau ja 100 procentu pasitikėti, žinojau, kad kiekvienas prašymas bus atliktas. Tokios dešinės rankos linkėčiau kiekvienam vadovui.

Dėkoju vargonininkams, choristams, patarnautojui Dariui.

Seimo nariams, tarybos nariams, visiems buvusiems ir esamam merui, visiems geradariams, kurių yra didžiulė gausybė ir neįmanoma išvardyti.

Biržai yra pirmoji mano kunigavimo vieta. Tai kaip pirmoji meilė. Todėl pusę savo širdies palieku čia. Kitą pusę išsivežu, kad galėčiau gyventi ir vėl susitikti su jumis“, - atsisveikinimo kalboje sakė kunigas Ernestas.

Į Biržus atvyks diakonas Vilius Valionis

Tarnauti Biržų Šv. Jono Krikštytojo parapijose paskirtas diakonas Vilius Valionis. Jis atvyksta iš Anykščių, nuo 2018 – ųjų liepos  ėjęs Anykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato parapijos pastoracinio bendradarbio pareigas.

1964 metais gimusiam V. Valioniui liepos 27 dieną sukako 55-eri.

„Įprasta, kad diakonais tampa jauni vyrai, o V. Valionis į Vilniaus kunigų seminariją įstojo 2012 m., būdamas 48-erių“, - rašoma Daivos Goštautaitės publikacijoje regioniniame naujienų portale anyksta.lt.

V. Valionis kilęs iš Ukmergės rajono. Baigęs Užugirio aštuonmetę mokyklą, mokėsi Ukmergės tarybinio ūkio technikume (dabar žemės ūkio mokykla), įgijo elektriko specialybę. Netrukus buvo pašauktas tarnybai į sovietinę armiją - tarnavo raketų dalinyje Užkaukazėje, Azerbaidžane. Grįžęs į Lietuvą kurį laiką dirbo pagal specialybę, bet vis pagalvodavo apie nuosavą verslą.

„Pradėjau savo verslą, bet vis trūko pinigų. Daug kam atrodė, kad spalvotųjų metalų pramonė užtikrins sotų ir šiltą gyvenimą. Ir pats taip galvojau, todėl ir ėmiausi tokio verslo.

Tačiau vieną dieną mano verslas bankrutavo, patekau į finansinę duobę, liko didelės skolos kreditoriams... Viską praradęs, grįžau pas tėvus, kad padėčiau jiems ūkyje... Ir daug meldžiausi, prašiau Dievo pagalbos. Mano maldą Dievas išgirdo – po pusmečio sulaukiau buvusio verslo partnerio skambučio, kad yra darbas statybose, bet... Ispanijoje. Išvykau net nesvarstydamas, nors nei kalbos mokėjau, nei darbo patirties turėjau, mano tikslas buvo atiduoti skolas. Per dvejus metus tai padaryti pavyko, bet Ispanijoje pragyvenau beveik 10 metų... Nors darbas buvo labai sunkus, dirbdamas ir sveikatą susigadinau, tačiau labai džiaugiuosi turėjęs galimybę pamatyti tą nuostabų kraštą,“ – pasakoja V. Valionis. Grįžęs į Lietuvą jis troško kuo greičiau susirasti darbą ir sukurti šeimą. Darbą surasti pavyko, tačiau išrinktosios taip ir nesutiko.

Tarnystei amžiaus ribų nėra

Korespondentės paklaustas, kaip sugalvojo, būdamas jau brandaus amžiaus, stoti į kunigų seminariją, V. Valionis sako: „Dirbau Ukmergėje, kai mirė Lėno Šv. Antano Paduviečio parapijos zakristijonas ir nebuvo kam patarnauti kunigui. Prisimenu, buvo 2012 m. sausio 1 d., kai nuėjau pas kleboną Vidmantą Karecką paklausti, gal galėčiau patarnauti šv. Mišiose. Tai buvo šviesos pilnas laikas... Važinėjau po Lietuvą, kalbėjau su kunigais apie savo norus, kol išgirdau vieno kunigo žodžius, kuriuos iki šiol nešiojuosi širdyje: „Vienus Dievas pašaukia ryte, kitus per pietus, o tave pakvietė vakare, turi sekti Jėzų Kristų ten, kur Jis tave kviečia“. Taip Dievas mane atvedė į kunigų seminariją“.

2017 m. liepos 9 d. Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedroje vyskupas Linas Vodopjanovas V. Valionį įšventino į diakonus. Diakonystės tarnystę jis pradėjo Utenoje, kur praleido metus. Po metų paliko Uteną ir atvyko toliau tarnauti į Anykščius.

Alfreda Gudienė

Biržų krašto laikraštis "Šiaurės rytai"

Rekomenduojami video