Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Kunigas A.Saulaitis: „Velykos kasmet vis kitokios, nes mes patys tampame kitokie“

Kunigas jėzuitas Antanas Saulaitis, Vilniaus Šv.Jonų bažnyčios vicerektorius, šiemet švenčiantis garbingą 80-mečio jubiliejų ir skaičiuojantis jau penkis kunigavimo dešimtmečius, teigia, kad Velykos jam – džiugiausia šventė. Vienas populiariausių ir mylimiausių Lietuvos kunigų, tikinčiųjų bendruomenės vadinamas tiesiog tėvu Antanu, Kristaus prisikėlimą per savo ilgą ir prasmingą gyvenimą sutiko įvairiuose pasaulio kampeliuose: ankstyvoje vaikystėje – gimtajame Kaune, karo metais – pabėgėlių stovykloje Vokietijoje. Šeimai emigravus į JAV – Čikagoje, ilgus metus tarnaudamas Palaimintojo Jurgio Matulaičio misijoje. O gyvendamas Brazilijoje – San Paulo lietuvių parapijoje. Nuo 1997 metų grįžęs į Lietuvą – Vilniuje, su broliais jėzuitais bei Šv. Jonų bažnyčios tikinčiųjų bendruomene. „Velykos kasmet vis kitokios, nes mes patys tampame kitokie“, – sako tėvas Antanas.

Nauja pradžia

„Velykos mums, žmonėms, pirmiausia – tai prisikėlimas, nauja pradžia, kai praeityje paliekame dalykus, kurie mus vargina. Ne tik nuodėmes, bet ir nelaimes, kaltės jausmą, nesėkmes, nusivylimus – visa, kas neigiamo. Kiekvienam iš mūsų - tai proga suklupus prisikelti, atsinaujinti ir eiti toliau. Bet Velykos ne tik privati, šeimos, bet visos Bažnyčios, bendruomenės ir žmonijos šventė, proga visiems, net ir priešams, susitaikyti ir surasti būdą drauge sugyventi, – šventės prasmę aiškina tėvas Antanas. – Mes ne tik prisimename Jėzaus kančią ir nukryžiavimą, Jo auką dėl mūsų, žmonių, bet suprantame, kad Dievo sūnus yra ne tik pas Tėvą danguje – Jis yra mūsų tarpe, gyvena tarp mūsų, jungia mūsų bendruomenę, yra mūsų jėga ir šviesa.“

Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios bendruomenė drauge su tėvu Antanu ir kitais kunigais jėzuitais kasmet iškilmingai švenčia Velyknakčio pamaldas. Šios nakties budėjimo liturgija gili ir graži. Pamaldų pradžioje šventovė skendi tamsoje – tai žmonijos, apsuptos egoizmo, nuodėmės tamsos, simbolis. Šviesos, arba Žiburių, liturgija švenčiama bažnyčios šventoriuje, kur užkuriamas laužas, pašventinama ugnis, nuo jos uždegama didžioji Velykų žvakė, kuri simbolizuoja prisikėlusį Kristų – pasaulio šviesą. Šia šviesa dalijamasi – žvakeles prisidega visi tikintieji, paskui žiburiuojanti procesija grįžta į bažnyčią. Šviesa nugali tamsą, gėris – blogį. Žodžio liturgijos metu Šv. Rašto skaitiniai pasakoja apie Dievo meilę, skaitomos ištraukos pradedant pasaulio sukūrimu, pažadais, Sandora ir baigiant Kristaus mirtimi ir prisikėlimu, naująja Sandora. Velyknaktį paprastai krikštijami suaugusieji, o bendruomenė atnaujina Krikšto pažadus.

„Mane labiausiai jaudina pats Velyknaktis, kai Krikštą, Sutvirtinimą ir Pirmąją Komuniją priima suaugusieji. Šie žmonės tam ruošėsi sąmoningai, kitaip nei dauguma mūsų, kurie tuos sakramentus esame priėmę vaikystėje ir tik vėliau suprantame, ką jie reiškia. Kai užgiedama „Linksma diena“ ir dar groja trimitas, žinai, kad Kristus tikrai prisikėlė ir mums teikia naują gyvenimą, – liudija kunigas. – Nors Velykų apeigos kasmet kartojasi, tačiau jos nevirsta rutina – man Velykos kasmet yra vis kitokios, nes mes patys tampame kitokie.“

Jis neslepia, kad Velykos, kaip ir Kalėdos, kunigams yra vienas didžiausių darbymečių: „Tenka klausyti daug išpažinčių ir dalyvauti daugelyje bažnytinių apeigų, dar susitinku ir su Jėzuitų gimnazijos moksleiviais. Šimtai išpažinčių nuvargina, nes kiekvieno žmogaus klausyti reikia atidžiai, dėmesingai“, – sako tėvas Antanas.

A.Saulaitis yra šeimos ir asmens saviugdos centro „Bendrakeleiviai“ bendradarbis. Šiame centre jam teko patirti tikrą velykinį dvasinį prisikėlimą, kuris įkvepia ir suteikia prasmę dirbti nelengvą sielovadininko darbą.

„Kasmet talkinu „Bendrakeleivių“ krizinei grupei – kenčiantiems žmonėms, kurie patyrė skyrybų krizę. 15 savaičių kartą per savaitę po dvi valandas vyksta grupiniai užsiėmimai. Patariu jiems religiniais klausimais – ir ne tik. Tenka klausytis jų išgyvenimų, tai irgi nelengva, tačiau kai realiai pamatai žmogaus prisikėlimą, supranti, kad tavo darbas praėjo ne veltui. Yra buvę ir sunkių momentų. Kai dirbi misionieriumi ar kunigu, mokytoju, darbo vaisius pamatai tik po 30 metų, o kasdienybėje kartais ir nesiseka“, – atvirai sako kunigas, randantis kelią į kiekvieno žmogaus – nuo vaiko iki senelio – širdį.

Velyknakčio apeigos Šv. Jonų bažnyčioje. Asmeninio archyvo nuotr.

Prisikėlimo simbolis

Paklaustas apie įspūdingiausias gyvenime Velykas, kunigas prisimena vaikystę. „Ankstyvos vaikystės Kaune nepamenu. Pirmosios Velykos atmintyje išliko, kai man buvo 6–7 metai – įspūdingos velykinės procesijos karo pabėgėlių stovykloje Pietų Vokietijoje po karo. Žmonės gausiai susirinkdavo į aikštę ir viltingai švęsdavo. O kai šeima persikėlė į JAV, man buvo 10 metų, irgi vykdavo velykinės procesijos – pamenu tą džiugesį, pakilumą, kai aidint varpeliams ir giesmėms nešdavome statulas, žvakes, vėliavas. Svarbiausias pasiruošimas šventei būdavo kiaušinių dažymas namuose. Aš mėgdavau juos skutinėti, vėliau išmokau marginti vašku. Gyvavo tradicija numarginti kiaušinių ne tik sau, bet ir dovanoti, dalytis su vienišais, senais žmonėmis, našlėmis ar ypatingais šeimos draugais. Juk margutis – ypatinga dovana. Tai ne tik pagoniškas gyvybės simbolis. Man margutis – prisikėlimo ženklas. Kiaušinis panašus į akmenį, ypač laukinių paukščių, bet jo viduje slypi gyvybė. Man jis primena Kristaus kapą uoloje, bet jo viduje buvo gyvybė –Kristus, kuris prisikėlė“, – krikščioniškąją margučio prasmę aiškina tėvas Antanas.

Vaikystėje A.Saulaitis tapo skautu ir liko juo visą gyvenimą, darydamas gerus darbus Dievui, Tėvynei ir artimui. Jis mielai dalyvauja ir Lietuvos skautų šventėse, stovyklose.

„Prieš Velykas per gavėnią išeivijos skautai Šiaurės ir Pietų Amerikos valstybėse, Kanadoje, Didžiojoje Britanijoje kasmet rengdavo Kaziuko muges: vaikai patys gamino inkilus, medžio drožinius, margino margučius, mergaitės kepdavo sausainius, megzdavo, siuvinėdavo rankdarbius. Vieni iš kitų juos pirkdavome, o iš surinktų lėšų galėdavome rengti vasaros stovyklas. Ir dabar, kiek žinau, skautai rengia tokias muges – tai graži ilgametė tradicija“, – pasakoja A.Saulaitis.

Tikroji pasninko prasmė

Velykos – šventė ne tik sielai, bet ir kūnui. Kunigas pamena, kad jų šeimoje per Velykas mama orkaitėje kepdavo kiaulės kumpį su bulvėmis (per Kalėdas ji kepdavo žąsį).

„Velykų rytą tą kumpį namiškiai mėgdavo valgyti su kiaušiniais. Paauglystėje kartą sukimšau net dešimt margučių – gerai, kad nenumiriau... Dabar tiek daug nevalgau – nenoriu ir pats pasidaryti apskritas kaip kiaušinis“, – šiltai šypsosi humoro nestokojantis kunigas.

Dabar Vilniaus Jėzuitų namuose gyvenančiam kunigui ir jo broliams Velykų vaišes pagamina šeimininkė.

Penktadieniais ir ypač Didįjį penktadienį prieš Velykas katalikai paprastai pasninkauja – nevalgo mėsos.

„Noriu priminti, kad visuotinėje bažnyčioje pasninko tikslas – ne kankinti save, o sutaupyti, kad galėtume pasidalyti su stokojančiaisiais, – pasninko prasmę pabrėžė kunigas. – Aš pats jau nebepasninkauju. Prieš Velykas man daug svarbiau prisiminti žmones, kuriuos esu užmiršęs Lietuvoje ar užsienyje. Tai mano sesuo Marytė, pusbrolio vaikai Kalifornijoje, o Lietuvoje yra mūsų senelės iš tėvo pusės vaikai – antros eilės pusbroliai ir jų šeimos, su kuriais palaikau ryšį. Yra brangių žmonių, kurie man nėra giminės, draugų, kurie tapo artimi. Meldžiuosi už juos, stengiuosi juos prisiminti – paskambinti, parašyti laiškelį, pasveikinti su šventomis Velykomis“.

Velykos – rudenį

Tai ne anekdotas – per Velykas, kai Europoje šėlsta pavasaris, Brazilijoje būna ruduo. A.Saulaitis šioje šalyje San Paulo lietuvių parapijoje gyveno ir kunigavo septynerius metus.

„Su Brazilijos indėnais, gyvenančiais džiunglėse, man neteko švęsti Velykų, tik su lietuvių ir brazilų bendruomenėmis. Visoje Brazilijoje Didysis penktadienis yra poilsio diena. Pamenu, vos atvykęs į San Paulą norėjau nuplauti mūsų autobusiuką, bet man paaiškino – šiandien negalima dirbti. Viskas uždaryta, gyvenimas sustojęs, rimties diena – gedima dėl Kristaus mirties. Mes Lietuvoje Didįjį penktadienį einame Kryžiaus kelią, o brazilai miesteliuose, kaimuose rengia procesijas, kuriose dalyvauja visi gyventojai – nuo vaikų iki senelių. Iš vienos bažnyčios arba koplyčios eina procesija, nešdama Kristaus statulą, o iš kito kaimo bažnyčios – Marijos statulą, ir aikštėje tos dvi procesijos susitinka – Jėzus sutinka Mariją. Man įstrigo, kad žmonės eina giedodami gedulingas giesmes, panašias į mūsų „Graudžius verksmus“. Net ir nesuprantančiam portugalų kalbos, tos liūdnos giesmės išspaudžia ašarą“, – prisimena kunigas.

Žinoma, skiriasi ir velykinio stalo vaišės, nes Pietų Amerikoje šviežius vaisius ir daržoves žmonės valgo ištisus metus. Tačiau egzotiškiausias patiekalas, ragautas gyvenant Brazilijoje, tiesa, ne per Velykas, – rūkytas smauglys, kuriuo lietuvių kunigą vaišino Amazonijos indėnai.

„Tai buvo nedidukas, vos trijų metrų smauglys, storio – kaip gero žmogaus darbininko ranka, – rimtu veidu dėsto tėvas Antanas. – Jam nudyrė odą ir pakabino lauko virtuvėje virš židinio, iš kurio nuolat rūksta dūmai. Iš smauglienos išvarva taukai, mėsa išdžiūsta. Eini pro šalį, atsiplėši gabalėlį, suvalgai – skanu.“

Paroda apie misionierius

Šiemetinės tėvo Antano Velykos džiugios ne tik dėl artėjančio jubiliejinio gimtadienio – Bažnytinio paveldo muziejuje veikia A.Saulaičio paroda „Misijų stotelės. Lietuvių misionierių šimtmečio kelias“ (kuratorė Alina Pavasarytė), kurioje eksponuojami jo paties ir bičiulių nuo 1968 metų iki šių dienų rinkti įvairių kultūrų ir religijų apeiginiai daiktai, knygos, garso ir vaizdo medžiaga, liudijanti ir apie lietuvių misionierių veiklą visame pasaulyje. Anot A.Saulaičio, lietuvių misionierių, prasmingai įsiliejusių į Gerosios Naujienos nešėjų gretas, veikla yra neatsiejama Lietuvos Bažnyčios istorijos dalis. Šie žmonės, aukodami patogų gyvenimą, vyksta į tolimus, pavojingus kraštus padėti ištiktiems humanitarinių krizių, stokojantiems būtiniausių išteklių. Jie katechizuoja, steigia mokyklas, moko įvairiausių amatų, gydo ligonius, padeda išgyventi vargstantiems. Žymiausius lietuvių kilmės misionierius – kunigą ir daktarą, ligoninės steigėją Ferdinandą Aleksandrą Bendoraitį, jo talkininkę vienuolę seserį Ksaverą Emiliją Šakėnaitę, daktarą Vytą Kiaušą, seserį Liuciją Maziliauskaitę, kunigą Kazimierą Bėkštą ir kitus – A. Saulaitis yra aprašęs knygose „Trys dešimtmečiai Pietų Amerikoje“, „Lietuviai Amazonijos džiunglėse“.

 

Rekomenduojami video