LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Kaip pažymėjo kun. Marius Talutis, Lietuvoje nuo pirmo pasisakymo popiežius kreipė dėmesį į mūsų istoriją. „Sugrįžti prie šaknų, pažinti savo istoriją, ypač savo kankinius, atrasti, kad mūsų tauta turi daug stiprybės klodų“, – tai buvo savita šiam popiežiaus vizitui, kitose aplankytose šalyse Šventojo Tėvo kalbos tikrai buvo kitokios, teigė kun. Marius.
Visgi ne vien Lietuvoje popiežius kalbėjo apie istoriją. Lankydamasis Gruzijoje Pranciškus taip pat atkreipė dėmesį į komunistinės santvarkos persekiotą Ortodoksų Bažnyčią. 1917 m. Gruzijoje buvo beveik 2500 cerkvių, o devintojo dešimtmečio viduryje maldai buvo atviros tik aštuoniasdešimt. Galbūt tai neišvengiama tema lankantis pokomunistinėse valstybėse – jūs buvote engiami, bet atsilaikėte. Gali net atrodyti, kad bendro pobūdžio nuorodų į istoriją griebiamasi, kai neturima ką pasakyti – visada gali suregzti frazių apie valstybės didingą istoriją, pasidžiaugti tikėjimo kankinių ištikimybe. Ir tai nebus netiesa, bet gali likti įtarimas, kad kalbantysis pasirinko lengviausią kelią.
Visgi, kaip yra sakęs popiežius emeritas Benediktas XVI, apie žmogų galime spręsti ne tik iš knygų, kurias jis skaito, bet ir iš to, ką jis jose perskaito. Tad Šv. Jono apaštalinės sesers Monikos paprašėme perskaityti popiežiaus raginimą gręžtis į istoriją. Atvažiavęs popiežius kalba apie šaknis ir pabrėžia mūsų praeitį, o mes iš savų girdime, kad mums gal reikėtų išsivaduoti iš tų tremties laikotarpių, juos pamiršti, sako ji. „Aš dar pamenu nepriklausomybės kovą, tuo metu buvau paauglė, tai buvo stipru, ir pati iki šiol apie tai pasakoju jaunimui. Nereikėtų likti praeityje ir dejuoti „va ką jie mums padarė“, bet kartu atrodo, kad tai labai gili, iki galo neišsemta, neapmąstyta patirtis. Popiežius priminė, kad tai reikia išsaugoti jei norime eiti pirmyn. Ir labai svarbu, kad jis tai pasakė ir jaunimui. Tad greičiausiai praeitį reikia ne pamiršti, o integruoti.“
Kun. Marius Talutis teigė, jog popiežius Pranciškus per gręžimąsi į praeitį paliko nemažai namų darbų. Popiežius akcentavo Lietuvos atvirą visuomenę, kad Lietuva visada buvo tautų susitikimo vieta. Siūlydamas pažinti savo istoriją, jis kviečia plėtoti meilės atmosferą, puoselėti pagarbą vieni kitiems.
Tiek s. Marija, tiek kun. Marius džiaugėsi popiežiaus pastanga įžengti į lietuvišką kontekstą: Kauno „Žalgiris“, „Lietuvos rytas“, gira, upių santakos. Tęsiant velnio advokato darbą galėtume šį popiežiaus gestą pavadinti retoriniu triuku – natūraliai suklūstame išgirdę ką nors sava. Be to, jo užuominos yra į dalykus, kuriuos, ieškodamas faktų apie Lietuvą, internete surastum pirmiausia – sportas, tradicinis gėrimas, geografija (upių santakos). Visgi, kaip pažymi kun. Talutis, dalykams, kuriuos mes girdime kasdien, popiežius suteikė simbolinę reikšmę, tarsi parodė jų prasmę – tai, ko mes patys nemokėjome perskaityti.
Po popiežiaus susitikimo su dvasininkais ir pašvęstaisiais nemažai vienuolių nurodė į Pranciškaus upių santakos iliustraciją – Vilnelė, įsiliedama į Nerį, išnyksta, o tuomet Neris savo vandenis atiduoda Nemunui. Taip popiežius Pranciškus ragino nebijoti savęs atiduoti tarnaujant kitiems. Kodėl negalėjo tiek ir pasakyti, kam reikėtų kalbėti apie upes? Gal dėl to, kad kalbėdami apie dvasinę tikrovę mes neišvengiamai pritrūkstame žodžių, ir, norėdami vaizdą praplėsti, griebiamės iliustracijos iš kitų tikrovės plotmių. Kaip pasakytų popiežius Benediktas XVI, Dievas yra sudėjęs prasmes net ir į gamtos reiškinius: Jėzus kalbėjo palyginimais iš žmonėms pažįstamos aplinkos (vynuogynas, jo darbininkai, pirkliai perkantys perlus, sėjėjas), nes pati kūrinija yra palyginimas – joje užkoduotos žinutės apie Dievo prigimtį.
Kun. Talučiui patiko popiežiaus naujos prasmės suteikimas Aušros Vartų Marijai. „Ši Marija be kūdikio ir tuo rodo, kad nori mus visus laikyti savo rankose.“ Kun. Talučio teigimu, interpretuodamas Aušros Vartų paveikslą popiežius duoda mums užduotį įsigyventi artimo meilėje, kurti pagarbų santykį su kitu. Kunigas gilinosi ne tik į popiežiaus žodžius, prasmių jis ieškojo ir dangaus reiškiniuose. Susitikimuose su popiežiumi metu lietus nustodavo, o patį popiežių lydėjo vaivorykštė, pastebi jis. Nors susitikimuose buvo šaltoka, tai buvo proga būti vieniems arčiau kitų ir taip vienam kitą sušildyti. Anot kunigo Mariaus, tai buvo puiki popiežiaus pamokslo iliustracija, jog gyvenime turime remtis vieni į kitus, jog vieni nieko negalime padaryti. „Popiežius ypač jaunimui pabrėžė, kad turime įsipareigoti Tėvynei, negalime eiti vieni, turime eiti kartu. Tai svarbu išgirsti žmonėms, kurie jaučiasi kosmopolitais – nori priklausyti kažkam, bet tik ne savo šaliai.“
Milda Vitkutė
