Prieš ketverius metus Eglę Kašėtienę prisijungti prie savo naujo filmo „Čiulbanti siela“ kūrybinės komandos pakvietė režisierius Deimantas Narkevičius. Eglės žinios ir gebėjimai buvo nepakeičiami kuriant į XIX a. Dzūkijos kaimą nukeliantį filmą. Apie gyvenimą arčiau gamtos, senosios dzūkų pasaulėjautos paieškas ir debiutą kine, kultūros istorikę, etnomuzikologę ir dzūkiškos kultūros puoselėtoją E.Kašėtienę kalbina kino kuratorė Aistė Račaitytė.

Filme „Čiulbanti siela“ tavo vaidmuo buvo nepaprastai svarbus – mokei aktorius dzūkuoti, konsultavai kitais etnokultūros klausimas, tavo priežiūroje buvo dainininkių ratas, teko net ir pačiai vaidinti.

Prie filmo kūrimo teko prisiliesti 2020 metų pirmoje pusėje, kai su Roku dar buvome nežanoci, ir apie dzūkodeliką žmonės dar nieko negirdėjo. Kai Deimantas paskambino ir papasakojo, ką sumanęs, labai apsidžiaugiau. Pirmas lietuviškas 3D, Dzūkija, XIX a., ir pagaliau ne herojinis istorinis filmas, o kitos temos – mitologija ir tautosaka. Sutikau patalkinti kuo galėsiu ir taip, gavau nemažai užduočių. Pamenu kartą aš ir Rokas keliavome su Deimantu po Dzūkiją. Rodėme jam gražiausias Ūlos vingių vietas, o ilgai bevaikščiojant paūliais kalbėjomės apie kiekvieno mūsų santykį su tradicija, Dzūkija ir kaimo kultūra.

Vėliau, kai su režisieriumi tariausi dėl scenarijaus vertimo subtilybių, sutarėme, kad laikysimės „minkštesnio“ dzūkavimo varianto, tokio, koks Deimantui, kuris vaikystę praleido Čižiūnuose, yra savesnis. Siekdami perteikti XIX a. kalbą, sąmoningai nevengėme slavizmų. Tikrai nerimavau, kaip aktoriams seksis, nes vaidinti ne gimtąja kalba – tikras iššūkis. Labai nenorėjau, kad išeitų dzūkavimo parodija. Dėl karantino negalėjo būti susibūrimų, repeticijų, renginių, o birželį jau laukė filmavimai, todėl aktoriams teko mokytis nuotoliu. Drauge su Roku įrašinėjome dialogus ir siuntėme aktoriams, kad mokytųsi taisyklingai tarti, kirčiuoti.

Viena sunkiausių mano užduočių buvo per savaitę išmokyti aktores Laimą Akstinaitę ir Gretą Petrovskytę dainuoti dzūkišką liaudies dainą. Tai ne valandėlės darbas, kaip gali pasirodyti. Man buvo svarbu, kad daina skambėtų ne popsiškai ir atskleistų dzūkiško dainavimo manierą, kokią girdime seniausiuose garso įrašuose. Ilgai dirbome ties balso formavimu, melodija, tekstu, tartimi. Jaučiau didelę atsakomybę ir laikiau špygas, kad filmavimo aikštelėje joms pavyktų. Daina, kurią jos atlieka filme, yra populiari Dzūkijoje, o konkretus variantas, kurio jas mokiau – tai Marės Kuodžiūtės-Navickienės iš Mitriškių kaimo, tituluojamos dzūkų dainų karaliene, XX a. viduryje kartu su dukra padainuota „Ne bet kokia aš mergełė buvau“.

Filme skamba rauda, kurią atlikti pakvietėme mano draugę ir kolegę etnomuzikologę Verą Venckūnaitę. Dzūkijos regione laidotuvių metu raudojimo tradicija jau nutrūkusi. Šis žanras neranda vietos folkloro ansamblių repertuaruose, jis netinka nei koncertams, nei neformaliems susibūrimams prie stalo, reikalauja stipraus emocinio krūvio ir netekties skausmo pripildytos situacijos. Jaunų žmonių, gebančių raudoti dzūkiškos tradicijos ribose, beveik nėra, tačiau Vera tyrinėjo raudos atlikimą ir jo mokėsi kurdama nuostabų erdvinės muzikos vyksmą „Spengla“.

Filmui reikėjo grupinio dainavimo scenos, tad kartu su Deimantu nutarėme pakviesti tradicinį dainavimą praktikuojančias dainininkes, todėl ant liepto giedančios merginos, tarp jų – ir aš, yra etnomuzikologės. Filme gavau nedidelį laumės vaidmenį, o su juo išsipildė ir mano sena svajonė – menininkė Laura Garbštienė pamokė verpti.

Rokas turėjo savų iššūkių, pavyzdžiui, dainuoti irkluojant. Deimantui labai patiko daina „Visi paukšteliai sau porelas turi“, kurią aš 2011 metais užrašiau Užuperkasio kaime (visai šalia jo vaikystės namų – Čižiūnų), ir sugalvojo, kad ją turėtų atlikti Rokas, irkluodamas valtį vingiuotame ir srauniame Grūdos upelyje prie Marcinkonių. Rokas pasakoja, kad sunkesnių sąlygų dainuoti nebūtų sugalvojęs. Spėju, kad užduoties nelengvino ir tame upelyje plaukiojančios nuogos laumės. Tačiau triūsas buvo ne veltui – tai viena gražiausių filmo scenų, o pačią valtį gavome dovanų prisiminimui.

E.Kašėtienė: „Mano manymu, šis kūrinys, kaip įprasta šiuolaikiniam menui, palieka daug vietos žiūrovo apmąstymams, klausimų kėlimui, kviečia ieškoti savo paties santykio su savo protėviais ir pareflektuoti jų ir mūsų laikų mąstysenos modelius, santykį su gamta, žmonėmis bei anapusybe.“

D.Narkevičiui buvo svarbu panaudoti išgarsinto dzūkų dainiaus Petro Zalansko dainų įrašus. Nors siūliau kitus, mažiau žinomus talentingų kaimų dainininkų įrašus, jam norėjosi būtent Petruko, nes jam dar teko jo gyvai klausytis, todėl nebeperkalbinėjau. Filme skamba du jo dainų archyviniai įrašai, o vieną jo dainą filme perdainuoja iš seno garso įrašo išmokusi aktorė L.Akstinaitė.

Įdomu, kad šiame filme „susitiko“ du žinomiausi Dzūkijos dainininkai – M.Kuodžiūtė-Navickienė (1884–1962) ir P.Zalanskas (1900–1980). Įdomu, kaip jiems, dar atmenantiems laikus, apie kuriuos dabar nebėra kam pasakoti, patiktų šis filmas? Ar jie rastų, su kuo tapatintis, ar atpažintų save, ar pasijuoktų, o gal nesuprastų?

Ar galima sakyti, kad filmo temos ir kontekstai jums buvo artimesni nei kitiems filmo kūrybinės grupės nariams?

Taip, man gan pažįstamos tautosakos ir mitologijos temos. Ir turbūt dėl to, kad tos temos man artimos ir esu susipažinusi su jomis ne tik jausmiškai, bet ir iš mokslinės prieigos, dėl ne vieno režisieriaus sprendimo keldavau klausimus.

Filmavimo aikštelėje, kur ir pačiai teko vaidinti, jaučiausi kitaip, nei aktoriai, kurie yra įpratę atlikti režisieriaus užduotis ir priimti scenarijų jo nekvestionuojant. Jų pagrindinis tikslas – įkūnyti personažus pagal režisieriaus viziją. O man neramu buvo dėl daug ko – ir kūrybinių sprendimų, ir tam tikrų scenų išpildymo. Kai norėdavosi įsikišti ir kelti klausimus, tekdavo sau vis priminti, kad tai yra ne mano, o menininko kūrinys ir jo santykis su Dzūkija, jo bandymas suprasti ir perteikti XIX a. gyvenusių žmonių mąstyseną, tikėjimus ir galiausiai nukelti filmo žiūrovą į erdvę, kurioje sunkiai atskiriama, kur tikrovė, o kur fikcija.

Vertinu šią patirtį, per kurią daug ko išmokau. Po premjeros dauguma mano pergyvenimų tarytum išnyko – visi aktoriai neblogai susitvarkė su tarme, kurios nemokėjo, ir merginoms šauniai pavyko padainuoti. Filme daug gražių kadrų, jis toks paveiksliškas! Manau, kad skiriasi, kaip šį filmą žiūri ir supranta etnologijos krypties mokslų ekspertas ir paprastas žiūrovas. Scenarijus nuo baigto filmo turbūt visada labai skiriasi, po filmo dar ilgai mąsčiau apie kai kuriuos sprendimus ir labai laukiu galimybės pasikalbėti su Deimantu.

Džiaugiuosi, kad pagaliau (mano žiniomis) sukurtas pirmas lietuviškas filmas, kuriame skamba dzūkų šnekta! Nors filmo „Čiulbanti siela“ veiksmas vyksta praeityje, jame nėra mums jau įprastų patriotizmo, didvyrių, kovų tematikos, netgi labai aiškios įvykių sekos, kai herojus turi tikslą, sprendžia problemą, o vėliau seka kulminacija. Tai kažkas visai kito. Tai menininko D.Narkevičiaus bandymas įsijausti į anų laikų žmonių sąmonę, baimes, tikėjimus, santykį su mirtimi ir viso pasaulio pabaiga. Matyt, ne veltui filmas pakrikštytas stereoskopine pasaka. Ir, mano manymu, šis kūrinys, kaip įprasta šiuolaikiniam menui, palieka daug vietos žiūrovo apmąstymams, klausimų kėlimui, kviečia ieškoti savo paties santykio su protėviais ir pareflektuoti jų ir mūsų laikų mąstysenos modelius, santykį su gamta, žmonėmis bei anapusybe.

Tave ir Roką galima pavadinti ne tik talentingais kūrėjais, bet ir jaunosios kartos etnokultūros nuomonės formuotojais. Kaip ji atkeliavo į tavo gyvenimą?

Etninė kultūra (jei kalbame apie valstietiškąją kultūrą iki XX a. vid.) mano gyvenime atsirado per muziką. Dar būdama įsčiose klausiau mamos dainuojamų liaudies dainų, kurių ji pramoko įvairiuose folkloro mėgėjų ratuose. Matyt, kažkoks „kodavimas“ įvyko tada, nes pasąmoningai prisirišau prie dzūkų liaudies dainoms būdingų melodijų, tekstų, juose ryškių gamtos pajautimo ir žmogaus gyvenimo bei gamtoje vykstančių procesų paralelizmo. Mama pasakoja, kad pradėjus kalbėti, ėmiau ir dainuoti, ir ne tik dainavau jos mokytas dainas, bet ir daug improvizavau, apdainuodama mane supančią gamtą ir buitines situacijas. Būdama ketverių jau dainavau pirmajame folkloro ansamblyje, ir nuo tada su folkloru nebesiskyriau, su metais vis gilindama savo žinias ne tik muzikoje ir šokiuose, bet ir tradicinėje tekstilėje, medinėje architektūroje.

Dzūkijoje giminių neturėjau, tačiau mėgome čia su mama stovyklauti, būti šiluose, maudytis kūną stingdančioje Ūloje, grybauti, vaikštinėti po nuostabaus grožio etnografinius kaimus, bendrauti su vietos senoliais. Senai jaučiu didelį norą prie jų priartėti, kuo daugiau sužinoti, išmokti, nes tik būnant arčiau vyriausios kartos, kuri dar šiandien gali papasakoti apie dzūkų kasdienybę, šventes, valgį, šeimos ir kaimynų santykius, istorinius įvykius, įmanoma suprasti praeities kultūrą, susidaryti tikslesnį vaizdą. Norėjau geriau suvokti pamiltas dzūkų dainas, kurios, be visų jas supusių kultūrinių kontekstų, ne visada suprantamos XXI a. žmonėms. Nepalyginsi dainų mokymosi iš knygos ir gyvo žmogaus, kuris kartu su ja perduoda ir savo gyvenimą, tos dainos dainavimo kontekstus, santykį su ja ir pan. Lankydama Šilų Dzūkijos kaimų senolius plečiu vietos dainavimo tradicijos žinias ir pamažu vis giliau suvokiu jų pasaulėjautą ir ją formuojančius kontekstus. Man tai yra be galo brangu.

Beje, dzūkų šnektos nepaveldėjau ir nesimokiau jokiuose kursuose, nes jų tiesiog nėra. Esmines jos ypatybes „pagavau“ bendraudama su vietos žmonėmis ir grįžusi po ekspedicijų kruopščiai transkribuodama padarytus garso įrašus.

Kaime gyvenate ne visą savo gyvenimą, kas lėmė, kad palikę Vilnių ir kitus pasaulio miestus nusprendėte gyvenimą kurti kaime?

Turbūt 10 metų svajojau įsikurti kaime, ir man labai pasisekė, kad sutikau Roką, su kuriuo galėjau tai įgyvendinti. Anksčiau, kaskart po kelių dienų Šilų Dzūkijoje verkdama grįždavau į Vilnių. Miesto nedemonizuoju, tačiau man jis pernelyg intensyvus, jame daug dirbtinumo. Viena vertus, mieste klesti kultūra ir lengviau prieinamos socialinės paslaugos bei pramogos, jame daug veiksmo, draugų ir nuolat plečiasi pažįstamų ratas. Tačiau į kaimą mane traukė daugybė dalykų, tarp kurių – noras būti arčiau tos vyriausios kartos dzūkų ir galimybė semtis jų pasaulėžiūros, mokytis senosios muzikavimo tradicijos.

Norėjau gyventi ant žemės, ir žengus per slenkstį pajausti smėliuką po kojom. Studijų metais patirtas gyvenimas daugiabučiuose į atmintį įsirašė kaip keisto „kybojimo“ tarp nepažįstamų kaimynų etapas. Labai trūko savos erdvės ir gamtos. Po dvejų metų kaime jaučiuosi labiau įsižeminusi, aiškiai žinanti, ką darau, kur einu ir kodėl. Mažiau triukšmo visom prasmėm. Aplink mane visi gamtos elementai savo grynaisiais pavidalais: kuriu pečių – ugnis, išeinu į kiemą – grynas oras, einu uogauti, grybauti, į daržą – liečiu žemę (kuria vaikštome basi), vandenį semiame iš savo šulinio, maudomės šalia namų tekančioje Ūloje. Manau, tai suteikia labai daug jėgų ir ramybės, tikrumo. Kartais, kai būna intensyvesni projektų įgyvendinimo arba kūrybos etapai, pagalvoju, kad jei tebegyvenčiau daugiabutyje, turbūt išprotėčiau, arba mesčiau dalį savo veiklų. Bet čia, nors gyvenimas kaime serviruoja kur kas daugiau buities darbų, jas lengviau pakelti ir aiškiau justi jų prasmė. Buvimas čia stiprina. Tai, matyt, yra mano jėgos vieta. Rokui tuo tarpu tai gimtinė – šiame krašte jis gimė ir praleido vaikystę, pilną močiutės meilės, piemenavimo, grybavimo ir kitų šiems kraštams būdingų praktikų.

Mane čia atvedė tam tikra nostalgija ir noras giliau pažinti laiką, kurio neliudijau, perimti dainavimo tradicijas ir kitas praktikas. Noriu gyvinti tuštėjančius kaimus savo buvimu ir tiesiog jaustis laiminga. Tik čia jaučiuosi tokia gyvastinga. Tai nulemia daug kas: elementari kaimo buitis, supanti gamta, senoliai, kuriuos kalbinu apie mane dominančius dalykus iš jų jaunystės, o mainais už tai, pavyzdžiui, nukasu sniegą. Iš jų lyg niekur nieko, atėjusi laistyti daržo, galiu išgirsti „ot, visai dangus išdzūvo“, kai jau ilgai tęsiasi sausra. Kažkam tai per vieną ausį įeitų, per kitą išeitų, bet man tai – gyvi lobiai. Juk tai senovinio mąstymo ženklas – žmogus procesus, kuriuos pastebi čia, linkęs matyti veidrodiniu principu žvelgdamas į dangų – taigi ne žemė išdžiūvo be lietaus, bet dangus išdžiūvo, todėl ir nelyja.

Tuo tarpu Roką čia atvedė nostalgija jo paties patirtam laikui, kurį vaikystėje išgyveno, noras sustiprinti savo šaknis ir regioninę tapatybę, grįžti ten, iš kur atėjo. Mums tapus pora, pažinęs tai, kaip aš matau šį kraštą, man atrodo, jis pats jį iš naujo atrado ir įvertino, kartu sunerimo dėl jo tiek demografinės, tiek kultūrinės ateities.

Ar galima sakyti, kad šiandien yra reikšmingas judėjimas iš miesto į gamtą ir tuo pačiu atsigręžimas į senovės tradicijas?

Mūsų apylinkėje labai mažai nuolat gyvenančių jaunų šeimų. Tokių yra vienetai, tad šeimą, kuri gyvena už 30 km, vadiname kaimynais. Galbūt norinčių persikelti į kaimą ir daugėja, tačiau jie susiduria su problemomis (socialinės paslaugos, darbas, atstumai, draugai, šeima, nėra su kuo, paskolų įsipareigojimai ir t.t.). Miestą ryžtasi palikti vis daugiau žmonių, tačiau nepalyginamai didesni srautai toliau pildo didžiuosius miestus. Man sunku susitaikyti su tuo, kad, panašu, kaimai baigia pavirsti vasarnamių gyvenvietėmis. Nenoriu įsivaizduoti, kad galėtume likti vieninteliai kadaise buvusio nemažo kaimo gyventojai. Viliamės, kad tokių „durnių“ kaip mes rasis daugiau.

Augant gyventojų skaičiui kaimuose, galbūt pavyktų išspręsti ir daugybę dabar esančių nepatogumų, kuriuos sąlygoja regioninė politika – dėl mažos paslaugų paklausos viskas mažinama, optimizuojama, uždaroma. Regionas miršta, o atsakomybė dėl jo ateities perspektyvos, manyčiau, pasiskirsto lygiai tarp politikų, kurie sprendžia, ką daryti su demografiniu regionų tuštėjimu, ir savyje nebetelpančiu Vilniumi, bei visų žmonių, kuriems širdyje kirba noras ne tik vasaroti, bet ir įsikurti savo tėviškėse arba stiprėja vidinis šauksmas būti arčiau gamtos, kurti savo gyvenimą jos apsuptyje, nors taip anksčiau ir neteko gyventi.