Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Kraičio skrynia iš Pakalniškių mena giminės istoriją

Gargždų krašto muziejaus Agluonėnų etnografinėje sodyboje surengta paroda pakvietė pasidomėti Mažosios Lietuvos ir Žemaitijos skryniomis, atrasti skirtumų ir panašumų, pasidžiaugti mums artimais simboliais jų puošyboje. Pretekstas surengti šią ekspoziciją buvo restauruota žemaitiška kraičio skrynia, gauta iš Pakalniškių kaimo, Veiviržėnų seniūnijos, priklausiusi kelioms kartoms.

Išgelbėta muziejinė vertybė

Viena iš vertingiausių skrynių, saugomų Agluonėnų etnografinėje sodyboje – 2013 m. Pakalniškių kaime, Raukčių sodyboje profesoriaus Domo Kauno aptikta kraičio skrynia, pagaminta 1875 m. Savininkas Antanas Rauktys mokslininkui atskleidė jos istoriją. Kraičio skrynia priklausė šio gyventojo močiutei Amelijai Kurmytei iš Jomantų kaimo. Ji ištekėjo už Petro Raukčio ir apsigyveno Pakalniškiuose. Iš tėviškės ji atsivežė skrynią, pilną audeklų ir mezginių. A. Rauktienė mirė 1942 m., palaidota Švėkšnos kapinėse. A. Rauktys gyveno sodyboje, kur savo gyvenimą praleido šešios ar septynios kartos. Muziejinę vertę turinti skrynia buvo laikoma klėties kamaroje, į ją kraunami ūkio daiktai.

Gargždų krašto muziejaus direktorė Sigita Bučnytė džiaugėsi, kad žemaitišką skrynią pavyko restauruoti. „Mes kasmet Kultūros tarybai teikiame paraiškas paramai gauti, kad galėtumėme restauruoti kultūros vertybes ir jas tyrinėti. Jau pavyko atnaujinti tautinius rūbus, knygas, dokumentus, – atskleidė direktorė. – Nusprendėme restauruoti ir skrynią, nes domina šeimos istorija, tradicija, dekoravimas, jos skleidžiama emocija. Smagu, kad bendradarbiaudami su Šiaulių muziejumi pateikėme projektą, laimėjome paramą ir skrynia restauruota.“
S. Bučnytė pastebėjo, jog muziejuje daugėja skrynių: neseniai per karantiną gavo dar vieną. „Mums svarbi kiekviena, nes pasakoja tam tikrą istoriją“, – dėstė direktorė.

Vakarų kultūros įtaka

Agluonėnų etnografinėje sodyboje nėra vietos nuolatinei ekspozicijai, todėl Klojimo teatro patalpose surengė skrynių parodą, kad lankytojai visą liepą galėtų apžiūrėti ne tik atnaujintą žemaičių šeimos istoriją liudijantį eksponatą, bet ir kitas. Organizatoriai nusprendė palyginti Mažosios Lietuvos ir Žemaitijos skrynias. Kelias pasiskolino iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus. Daugumos parodoje eksponuojamų skrynių istorijos neužfiksuotos, eksponatai neturi metrikų.

Agluonėnų etnografinės sodybos vadovė Giedrė Rudaitytė kalbėjo, jog XVIII–XIX a. kraičio skrynia buvo pats gražiausias baldas namuose. Bet jas turėjo ne tik moterys – ir vyrai. „Jauna mergaitė, gavusi skrynios raktą, joje kaupdavo audeklus, rankdarbius. Išvažiavus į vyro tėviškę, atsivežtos skrynios jai primindavo gimtuosius namus, jaunystę. Lietuvos regionų skrynios skirtingos, bet baltiški simboliai ir vaizduojamas pasaulio medis sutinkamas visur“, – dėstė muziejininkė.

Žemaitiškos ir Klaipėdos krašto skrynios skiriasi nuo kitų regionų savo atspalviais – jie tamsesni, nėra ryškių spalvų dekore. G. Rudaitytė pastebėjo, jog skrynia iš Nidos džiugina akį ryškiais vaizdais, bet tai ne mūsų liaudies, o vokiečių meistrų darbas, kuriam būdingas barokinis įrėminimas. „Žemaičių skrynios buvo puošiamos lelijėlėmis, bijūnėliais, rūtelėmis, o ant lietuvininkų – neatpažįstamų augalų motyvai. Vakarų kultūra darė įtaką ir Žemaitijai, – palygino G. Rudaitytė. – Antai viena lietuvininkų skrynia apkaustyta – iš metalo meistriškai išraityta tulpelė. Bet yra apkaustytų ir žemaičių skrynių.“ Muziejininkė pastebėjo, jog kraičio skrynios užraktas – svarbi vieta, tarsi įėjimas į kitą pasaulį. Ji akcentuojama nupiešus paukštelius ar pasaulio medžio viršūnę.

Ne tik kraičiui krauti

G. Rudaitytė parodė nedidelę lietuvininkų skrynią, sumeistrautą K. Auškelio iš Šiūraičių kaimo, gyvenusio XIX–XX a. Jos puošybos stilistika panaši į restauruotą žemaičių skrynią. Meistrai keliaudavo su savo įrankiais pas užsakovus ir gamindavo skrynias, todėl ir Klaipėdos krašte galėjo pagaminti. Parodoje yra ir iš Tarvydų kaimo gauta skrynia. Agluonėnų etnografinės sodybos name lankytojai gali pamatyti jos buvusios šeimininkės Marės Vytienės skrynią.
Iš visų išsiskirianti agluonėniškės S. Tamulienės skrynia – be dekoro, bet su daugybe odinių rankenėlių, užraktų. Joje iš Amerikos tarpukariu gabeno daiktus. Skrynią muziejui padovanojo buvęs agluonėniškis Jonas Čepas.
Į parodos atidarymą atvykusi 95-erių metų agluonėniškė Bronislava Čeblauskienė prisiminė, kaip jaunystėje jai uošvienė padovanojo skrynią. Jos dukra tautodailininkė Rimantė Šalčiuvienė pasakojo, kaip jai vaikystėje buvo įdomu stebėti, kai mama atidarydavo šios dangtį. „Ten ji dėjo savo išlygintus rūbus, papuošalus, šilkinius siūlus, nes gražiai siuvinėjo“, – sakė Rimantė. Eksponatus apžiūrinėjo ir šilutiškiai meistrai, kurie meistrauja skrynias, panašiai dekoruoja – praeities paveldui neabejingi ir šiuolaikiniai žmonės.


Virginija LAPIENĖ

Rekomenduojami video