Kaip dažnai gyvenime nutinka tai, kas iš šono žvelgiant atrodo ironiškai. Taip režisierius Ernestas Jankauskas filme „Man viskas gerai“ bando pažvelgti į panikos priepuolius, kurie kamuoja pagrindinę heroję. Liūdniau, kad pati aktorė gyvenime yra tai patyrusi.

Tau viskas gerai

Širdis plaka iki tiek dūžių, kad trūksta kvapo. Svaigsta galva, tvinksi gyslos. Karščio banga signalizuoja, kad tuoj ištiks insultas ar infarktas. Delnai prakaituoja, vos pakeliu nutirpusias kojas ir rankas. Kai vargais negalais pasiekiu gydytoją, jis ramiai šypsosi ir sako: „Tau viskas gerai.“ Pamatuoja spaudimą, paklauso širdies. Ir nuramina save: „Čia nuo nervų. Pervargai. Pailsėk, naktį gerai išsimiegok. Vaistų nereikia. Geriau konjako 100 gramų vakare.“

Gydytojas nuramino save, bet ne mane. Jaučiu, kad reikia rašyti testamentą, kuo greičiau atsisveikinti su artimaisiais. Skaityti negaliu, rašyti negaliu. Akys virpa vokuose, negaliu vaizdo sufokusuoti. Rankos šaltos ir dreba, kaip alkoholiko. Išeinu į platesnę gatvę – vaizdas linguoja, plaukia. Tuoj nukrisiu.

Taip atrodo panikos ir nerimo atakos. Jos man atsirado, kai dirbau aktyvų darbą koncertų organizavimo įmonėje. Dieną laksčiau su reikalais. Daug streso ir rūpesčių. Vakare triukšmas. Po renginių ir koncertų – vaišės su bendradarbiais ir artistais visą naktį. Porą valandų pamiegoti ir toliau į darbus, nes buvau jaunas ir kupinas jėgų.

Įdomu, kad panikos atakos visai nesusijusios su jokia realia baime ar ekstremalia situacija, priešingai – jos atsiranda ramybės būsenoje, kai nevyksta joks karas. Kai tu niekur nebėgi. Trumpai tariant, kai tau viskas gerai.

Man viskas gerai

Prieš 20 metų niekas tokių simptomų negydė ir net tiksliai nediagnozavo jų priežasties. Dabar pasirodė naujas lietuviškas filmas „Man viskas gerai“, kurio pagrindinė herojė išgyvena tokias panikos atakas. Pavadinimas ironiškas, kaip ir visas filmas. Jis labai gerai atspindi tokių vegetacinių nervų sutrikimo esmę. Man viskas gerai. Mirtis negresia. Kita vertus, gyventi su tokiais simptomais yra pragaras. Pagrindinio vaidmens atlikėja Gabija Siurbytė pati išgyveno panikos atakas ir apie tai prabilo viešai.

Kai man teko dantis sukandus eiti nuo medžio iki medžio – aš irgi buvau pasiruošęs mechanišką frazę „Man viskas gerai“. Štai kas labai svarbu. Kai supratau, kad niekas kitas man nepadės, tik aš pats, pastebėjau, kad daug sutiktų žmonių puikiai išmano raminančių vaistų pavadinimus. Ir jeigu su kažkuo pasikalbėdavau, mano pašnekovai žinojo panikos atakų simptomus ir kuklindamiesi dalindavosi patirtimi. Tada supratau, kad dauguma žmonių anksčiau ar vėliau susiduria su panašiomis problemomis. Rašytojai, aktoriai, muzikantai, verslininkai ir pardavėjai. Raumenų ir nervų nuovargis. Jie eina drauge ir sukelia netikėtas reakcijas. Su jomis reikia mokytis tvarkytis. Dažniausiai tai nesusiję su jokiomis kūno ar proto ligomis.

Naujas lietuviškas filmas „Man viskas gerai“ yra puiki populiari priemonė sužinoti apie tokias žmonių problemas. Jos gali aplankyti kiekvieną iš mūsų. Nepriklausomai nuo profesijos, intelekto ir fizinio pajėgumo.

Bailys miršta šimtus kartų, drąsus – tik vieną

Gerai prisimindavau tą frazę, kai bijodavau numirti. Dabar galiu atskleisti paslaptį, kurios nelabai suprato dauguma draugų. Kai Lietuva tapo nepriklausoma, trūko darbo ir pinigų. Aš drąsiai ir noriai leisdavausi į pavojingus žygius, atlikdavau bet kokias užduotis. Vežti prekes iš pavojingesnių šalių ir regionų. Atvežti dingusius daiktus iš musulmoniškos valstybės. Vykti ten, kur niekas kitas nenori važiuoti. Sustabdyti traukinį, maudytis su krokodilais. Visa tai ir daugelis kitų „herakliškų“ žygdarbių atrodo menkniekis, palyginti su tuo, kai tu fiziškai jau buvai numiręs.

Štai ir visa jaunatviškų eksperimentų paslaptis. Man buvo įdomu testuoti materialių pavojų ribas ir lyginti jas su viduje sėdinčiu nerimu. Draugams aš buvau įdomus, bet artimiesiems ir šeimai tai buvo košmaras. Kas gali su tavimi gyventi, jeigu naktį paskambins draugas ir tu nedvejodamas skrisi į kitą pasaulio kraštą.

Atėjo laikas susigyventi su realybe ir nustoti save testuoti. Metams bėgant tie nerimo pliūpsniai silpnėja ir visai dingsta. Gal todėl, kad išmoksti jiems pasiruošti ir jų nebebijai.

Išgyvenęs sunkius išbandymus supratau, kad didžiausios vertybės yra šalia. Mylintys artimi žmonės ir ištikimi draugai. Galimybė bendrauti su tais, kurie tau įdomūs. Kalbu primityvias tiesas, bet jas reikėjo patikrinti praktikoje savo kailiu.

Šią paprastą tiesą deklaruoja Stanislavo Lemo knyga ir klasika tapusi Andrejaus Tarkovskio ekranizacija „Soliaris“. Jo herojai ieško tiesos kosmoso platybėse, kad suprastų aksiomą – žmogui reikia žmogaus. Ne kažkur toli, už milijonų šviesmečių, o šalia. Čia ir dabar.

Naujame lietuviškame filme „Man viskas gerai“ pagrindinė veikėja yra mokslininkė. Ji labai nori būti svarbi ir visur suspėti. Iš tikro jai trūksta tik būti mylimai. Kokia banalybė, bet aš ją tikrai suprantu.

Režisierius E.Jankauskas

Visi jo filmai skirtingi ir drauge panašūs. Visi jie yra dramedijos. Trumpas filmas „Anglijos karalienė pagrobė mano tėvus“, debiutas pilname metre „Čia buvo Saša“ ir dabar rodomas miniserialas „Trolių ferma“. „Man viskas gerai“ gali baidyti žiūrovus dėl trumpo anonso. Lietuviškas filmas apie nerimo kamuojamą moterį. Taip ir matau surauktus skaitytojo antakius, todėl skubu užbėgti įvykiams už akių. Režisieriaus stilius yra žaismingas ir grojantis įvairiomis emocijomis. Linksmi įvykiai keičia liūdnus. Įprastą šiuolaikinės moters kasdienybę ekrane veja netikėti įvykiai ir kadrai. Filmo montažas dinamiškas ir neleidžia akims ilsėtis.

Visų žanrų meistras operatorius Feliksas Abrukauskas („Vesper“, „Piktųjų karta“) šiame filme pateikia daug vizualios akrobatikos. Filmo herojė Marija skęsta upėje, ją puola raiteliai sausumoje, gigantiški ančiukai vandenyje. Darbe ji rankioja baltas pelytes. Namie jos vyras trokšta meilės ir dėmesio, bet neatsako tuo pačiu. Panašiai elgiasi ir kiti filmo personažai: pamokslaujanti mama (akt. Nelė Savičenko), burbeklis brolis (akt. Marius Repšys), žavinga dukterėčia (akt. Mija Di Marko), intriguojantis kolega (akt. jaunatvišką šukuoseną atgavęs Donatas Šimukauskas). G.Siurbytė pasiaukojančiai vaidina Mariją. Ko tik ji nedaro šiame filme. Jos vyras (akt. Andrius Paulavičius) – dirigentas. Toks jis egoistas, infantilus, suprantamas ir drauge juokingas, nebrandus. Žodžiu, savas bičas.

Filme daug naujos lietuviškos muzikos. Daug ironijos, su kuria pažiūrėta į mūsų visų nerimą, panikos atakas ir dėmesio (meilės) stoką. Sakyčiau, kad noriu daugiau tos ironiškos prizmės. Kai tik autoriai sako rimtesnį monologą apie nemeilę, norisi stabdyti ir prašyti vėl tos juodo humoro uždangos.

Panikos atakos ir mirties baimė išmoko juoktis. Prisiminkime Balį Sruogą. Ne vien raudom lietuviai gyvena. Pamenu, kai man kažkada seniai buvo panikos ataka. Žmonai sakau: „Reikia kviesti greitąją.“ Ji bando raminti, palaukti, nusiraminti. Aš šaukiu: „Tu specialiai nori, kad aš numirčiau.“ Juokinga iki ašarų, jeigu iš šono pažiūrėti.

Gyvenimas niekada nebūna vien drama ar komedija. Jis yra tragikomiškas.