„Tas filmas – tarsi senoje knygoje rastas rudeninis lapas – vis gelsta, ruduoja, bet nuostabu žinoti, kad filmas gyvas, kad, nors ir nerestauruotas, neskaitmenizuotas, vis dar įdomus jaunam žiūrovui“, – džiaugiasi Lietuvos kino legenda, režisierius Gytis Lukšas. Jo filmas „Mano vaikystės ruduo“ rodomas ir Anykščiuose, kultūros festivalyje „Purpurinis vakaras“.

Filmo galėjo ir nebūti

Kino režisierius Gytis Lukšas pasakoja, kad filmo „Mano vaikystės ruduo“ jo karjeroje galėjo ir nebūti: „Tuo metu buvau ką tik baigęs filmuoti „Virto ąžuolai“. Metų vidurys, man skambina iš Kino studijos, sako, gelbėk, reikia skubiai, iki gruodžio, sukurti filmą, kad įgyvendintume metų planą. Reikia, tai reikia – pradėjau ieškoti medžiagos. Radau rašytojo Juozo Apučio novelių triptiką, įkalbinau jį kartu rašyti scenarijų. Scenarijus skubiai patvirtinamas, Lietuvoje kaip tik prasideda nuostabaus grožio ruduo, ir mes pradedame filmuoti.“ 

Nuo seno žavėjęsis rašytojo J.Apučio kūryba, po bendro scenarijaus rašymo ir filmavimų režisierius visam gyvenimui įgijo draugą. „Ir su daug kuo taip – man lengva dirbti su draugais, – prisipažįsta. – Filmo operatorius Jonas Tomaševičius, filmo kompozitorius Viačeslavas Ganelinas, aktorius Algimantas Masiulis, Beno tėvą suvaidinęs rašytojas Eugenijus Ignatavičius – visi tapome draugais, nuolat bendravome ir bendraujame. Supratau, kad kurti galiu tik su draugais.“  

Prikalbino žvaigždę

Apie tai, kas vaidins pagrindinį filmo veikėją, režisierius pasakoja leidęs sau galvoti dar rašydamas scenarijų. „Aš, tada pradedantysis režisierius, drįsau svajoti, kad mano filme suvaidins tikra to meto žvaigždė Algis Masiulis. Visą gyvenimą likau jam nepaprastai dėkingas, kad sutiko šio vaidmens imtis. Rašydami scenarijų apie jį galvojome, daug ką keitėme, dėjome žodžius kaip tik į šio aktoriaus lūpas. J.Aputis išmintingai tai leido daryti“, – sako G.Lukšas.

Kartu su filmo kostiumų dailininke Irena Vabaliene filmo režisierius ieškojo aktoriui specialių drabužių. „Man norėjosi, kad jo įvaizdis ekrane sukeltų vėją, – radome ir skrybėlę, ir plevėsuojantį apsiaustą. Dirbti su Algiu buvo nelengva, bet labai įdomu, neabejoju, kad mūsų ginčai veikėjui išėjo į naudą. Vėliau, vieną naktį, Algis man paskambino iš Jaltos, kur filmavosi, ir pasakė: „Žinai, Lukšai, ačiū, jei kada prireiks tokio artisto kaip Algis Masiulis, skambink, aš visuose tavo filmuose filmuosiuosi, nes supratau, kad kine galiu būti ne tik intelektualus fašistas.“ Beje, savo pažadą Algis ištesėjo, net jei būdavo mažytis vaidmuo, atvažiuodavo filmuotis. Ir asmeninis mūsų ryšys liko stiprus visą gyvenimą, iki pat jo mirties, daug iš jo išmokau, jis mane užkrėsdavo savo pasaulio suvokimu.“

Ilgai nerado Beno

Kiek daugiau bėdų, G.Lukšas pasakoja, buvę su Beno vaidmens atlikėju. „Ilgai jo ieškojau, kol vieną dieną, visiškai nusiminęs, atsisėdau savo namų kieme ant suolelio, – prisimena. – Staiga matau, kaip pro mane eina išstypęs berniūkštis rausvais plaukais. Viduje net sudrebėjo: taigi tavo Benas eina! Atsistojau, pasivijau ir pakviečiau į filmavimo bandymus.“

Režisieriui kiek gaila, kad jo atrastas Arūnas Bulika aktoriumi taip ir netapo, tačiau po daug metų sutikęs G.Lukšą prisipažino, kad filmas veikė jo gyvenime – jis tapo labiau Teofiliu, su kuriuos filme nuolat ginčydavosi, nei skaidrių ir romantiškų svajonių kupinu paties herojumi Benu. 

„Kinas tampa gyvenimu, jei jį kuri iš tikrųjų, – įsitikinęs režisierius. – Jei iš tiesų išgyveni tą laiką, jei netaupai savęs. O tai vyko, kai kūrėme „Mano vaikystės rudenį“ – tikrai nesitaupėme, neskaičiavome dienų ir naktų, valandų ir minučių. Filmas man buvo ne darbas, kurį, parėjęs namo, užmiršti, filmas man buvo kartu su draugais pragyventas laikas. Esu nepaprastai jiems dėkingas, juk be jų filmo ir nebūtų buvę tokio, koks jis yra.“

Benas dar nėra suaugęs žmogus, bet jau ir nebe vaikas. Šiame persilaužimo laike jo gimtąjį kaimą aplanko keli nauji žmonės. Pirmiausia – jaunos matininkės Rita ir Vilija. Tarp Vilijos ir Beno užsimezga simpatija, bet studentes iškviečia grįžti, o jų darbo tęsti į kaimą atvyksta pražilęs, tik dar guvus Teofilis. Kadaise jis buvo aktorius, tačiau metė „kartoti svetimus tekstus“, nusivylė ir moterimis, ėmė gerti, o šiandien negaili ironijos ir sau pačiam, ir romantiškajam Benui. Šis šiaušiasi, bet ateivio skepsis jį paveikia.

G.Lukšo filme „Mano vaikystės ruduo“ vaidina Algimantas Masiulis, Arūnas Bulika, Violeta Mieliauskaitė, Artūras Pravilonis, Eglė Gabrėnaitė, Eugenijus Ignatavičius, Regina Šaltenytė ir kiti.

Skaitmeninius Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje saugomų eksponatų – G.Lukšo ir filmo fotografijų vaizdus leido naudoti Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus.

G.Lukšo filmo „Mano vaikystės ruduo“ peržiūra festivalyje „Purpurinis vakaras“ – rugpjūčio 20 dieną. Diskusijai po filmo vadovaus kino kritikė Izolda Keidošiūtė. Visą festivalio programą rasite čia: https://purpurinisvakaras.lt/programa/.