Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Kazys Saja: "Didesnė alga nėra gyvenimo prasmė"

Rašytojas, Kovo 11-osios akto signataras Kazys Saja, skaičiuojantis 88-uosius metus, dabar rečiau matomas viešumoje, tačiau paskambinus atsiliepė visiškai žvaliu jaunatviškas balsu. Dėl ko džiaugiasi ir kas liūdina signatarą dabar?

„Dieve mano, - atsako K.Saja, - kai pradedi galvoti, per 30 metų tų momentų - ir gražių, ir nelabai - buvo daug, ne kiekvieną dabar ir prisimenu, o tai, kas dabar yra, mane gerokai liūdina“, - atvirauja signataras.

- Būtent kas?

- Kai skaitai knygą „Kabinetas 339“, imi suvokti, kokia valdžia mus valdo, kokie susitarimai tarp prezidento Gitano Nausėdos ir Sauliaus Skvernelio ir kaip juos išrinko. Mūsų Tauta turbūt niekada nebuvo taip apgauta, kaip per šiuos Seimo rinkimus. Galite tai cituoti. Savo žodžių neatsiimsiu.

- Bet juk Tauta pradėjo išsivaikščioti, emigruoti ne nuo 2016 m. Seimo rinkimų. Prie kitų valdžių emigracija buvo netgi didesnė. Kaip tą emigraciją sustabdyti?

- Stabdyti nereikia. Reikėtų, kad žmonės patys nenorėtų iš Lietuvos išvažiuoti. Aš net pasirašinėdamas skaitytojams ant savo knygų rašau, jog laisvę išsikovojome tam, kad ieškotume tiesos, o tiesą rasti būna labai sudėtinga. Galime vilioti žmones didelėmis algomis, bet jei žmogaus gyvenimo prasme tampa tik didelė alga, labai abejotina, ar tas žmogus ieško laimės, ar visiems pinigai yra laimė.

O dabar pasigirsiu, nors mano žmona sako apie tai patylėti. Prieš šias Kalėdas grąžinau valstybei 20 arų žemės sklypą Vilniuje, Džiaugsmo gatvėje, kurį man skyrė kaip Kovo 11-osios akto signatarui. Buvo gėda priimti tą privilegiją, supratau, kad nieko tame sklype nestatysiu, nors kai kurių signatarų namai tokiuose sklypuose jau pastatyti. Prieš porą metų nusprendžiau, kad atiduodu sklypą Signatarų klubui, bet klubo prezidentė Birutė Valionytė pasakė, jog aš pats turiu savo arus parduoti. Kitaip teisiškai neįmanoma. Pardaviau už 30 tūkst. eurų ir grąžinau pinigus. Aš tokio turto - 30 tūkst. eurų grynais pinigais išreikšto - niekada nevaldžiau. Jau 60 metų gyvenu rašytojų name, tame pačiame bute. Turtai manęs nedomina.

- Labai netipiškas atsakymas, kai žmonės bent loterijose tikisi išlošti milijonus!

- Mane kaip lituanistą, rašytoją labiau skaudina, kad neįmanoma klausytis televizijų laidų vedėjų kalbos. Net skaičių teisingai nepasako. Sako - „du tūkstantis devyni šimtai“. Ne „du tūkstančiai“, bet „du tūkstantis“. Ar jie bent pradinę mokyklą baigę? Ar gimnazijoje mokęsi?

Kai buvo perlaidojami 1863 m. sukilimo dalyvių palaikai, vienas kalbėtojas pareiškė - „buvo surasti sukilėlių likučiai“. Ne vietoje vartoja žodį „pakankamai“. Pavyzdžiui, „pakankamai neblogai priešinosi“. Man, našlaičiui, šešerių metų netekus motinos, buvo taip sunku prasimušti į aukštuosius mokslus, kad išmokčiau taisyklingai lietuviškai kalbėti, rašyti. O dabar ateina į politiką, į televiziją bemoksliai, beraščiai ir niekas jiems nepriekaištauja. Nereikia teršti lietuvių kalbos. Mes savo viduje nebranginame lietuvių kalbos.

Savo mamos netekau būdamas šešerių metų, todėl mano antra mama - Tėvynė, o trečia mama - gamta. Kai nemylime nei gamtos, nei Tėvynės, tai ir su tikrąja mama nelabai mokame sutarti.

- Tačiau kartais tiesiog stebuklingai pavyksta sutarti. Kaip, pavyzdžiui, Atgimimo laikais?

- Šiemet man sueis 88 metai, aš karo metus pragyvenau, vokiečių okupacijos, pokario siaubus, sovietinius laikus, bet lietuviai turi gebėjimų atkurti savo valstybę. Kažkaip atgimstame iš naujo. Suvokiu, kad taip įprasminame savo gyvenimus - mylėdami savo Tėvynę.

O jei gyveni tik dėl didesnės algos - jau yra nusivylimas. Ne vien dėl pinigų atkūrėme savo valstybę. Apie tai net negalvojome. Mes, 1990 metais Aukščiausiojoje Taryboje susitikę, kalbėdavome - jei mus subombarduotų, nužudytų, bent būtume prasmingai pabaigę savo gyvenimus. Jautėme, kad suradome tą prasmę, nors dar net nesuvokėme, ką padarėme. Buvome viena mažiausių respublikų iš penkiolikos Sovietų Sąjungos sudėtyje. Tačiau pirmieji išstojome - ne Gruzija, ne Azerbaidžanas, bet mes pirmieji tapome nepriklausoma valstybe. Mums labai pasisekė. Buvome pasiutiškai drąsūs, laimingi ir gražūs. Šito noriu palinkėti ir dabarčiai. Galvokime, ką į Seimą renkame. Galvokime, broliai ir sesės. Tai mano sudie žodžiai.

 

Olava STRIKULIENĖ

 

Rekomenduojami video