Priešpaskutinis XX amžiaus dešimtmetis Alytuje paženklintas vienos iš dviejų didžiausių Sovietų Sąjungos teritorijoje esančių medvilnės gamyklų – LKP 60-mečio medvilnės kombinato veikla, ne tik gamybine, bet ir kultūrine. Taip pat – ir profesinėmis Kartūno šventėmis, tapusiomis tam tikru Dzūkijos kultūros reiškiniu, kurių žiūrovus vos talpino kombinato Kultūros rūmų salė.
Kūrė šventę, o ne susibūrimus
Buvusi medvilnietė Aldona prisimena, kad 9-ojo dešimtmečio pradžioje LKP 60-mečio medvilnės kombinate kultūrinis gyvenimas virte virė. Mėgiama veikla buvo užimti muzikuojantys, dainuojantys, šokantys darbuotojai, sportininkai, nuošalyje nepalikti ir jų vaikai, jaunimas.

„Kultūra būrė medvilniečių šeimas. Kultūros darbuotojai su savo vadovu, pedantiškuoju Vytautu Viskačka priešakyje, labai atsakingai žiūrėjo į savo darbą. Kūrė šventes, o ne susibūrimus. Laukiamiausias dažno medvilniečio šeimos renginys – Kartūno šventės. Jau pirmoji šventė pavyko, ji buvo skirta Kovo 8-ajai, o vėliau datos įvairavo net iki birželio 1-osios, Tarptautinės vaikų gynimo dienos. Kultūrinės kokybės kartelė šiose šventėse buvo iškelta aukštai, tuo metu, sakyčiau, renginys netgi buvo savotiškai prabangus. Bet Kartūno šventė nebuvo skirta išskirtiniam būriui darbuotojų, o atvira visiems medvilniečiams. Mano pastebėjimu, šioje šventėje aktyviausi buvo gamybininkai, su šeima esu dalyvavusi visose Kartūno šventėse“, – pasakoja Aldona.
Kartūno šventė – ne grožio konkursas
„Mes taip tau plojom!“ – kolegų medvilniečių emocijas iki šiol prisimena Liongina Bernatavičienė, 1989 metais tapusi žiūrovų „Mis Kartūnas“. Šeimos albume iki šiol saugomos nuotraukos, įamžinusios pasirodymus Kartūno šventėse. „Jaudulys ir noras pasirodyti kuo geriau, nes tave juk išrinko scenoje demonstruoti modelius, tavimi pasitikėjo – taip aš prisimenu jausmus, kurie apimdavo kaskart artėjant pavasariui ir tradicinei Kartūno šventei“, – pasakoja L.Bernatavičienė.

9-ajame dešimtmetyje kombinate dirbo apie 7 tūkstančius žmonių, Kartūno šventės metu scenoje pasirodydavo apie 70 modelių, didžioji dauguma, žinoma, moterys.
„Čia juk ne gražuolės rinkimai, o daug sudėtingesni dalykai – savo audinių įvertinimas“, – buvo rašoma apie Kartūno šventę „Alytaus naujienose“. Anuomet grožio konkursų Lietuvoje dar nevyko, tačiau gražesnio gyvenimo ilgesys tvyrojo ore. 1988 metais „Mis Kartūnas“ tapo kombinato darbuotoja Izolda Rukavišnikova, būsimoji „Mis Lietuva“ grožio konkursų organizatorė, „Academia Femina“ įkūrėja. Na, o pirmas tikras grožio konkursas Alytaus medvilnės kultūros rūmuose įvyko 1990 metais, jis vadinosi „Mis Dzūkija 90“ ir vienas jo finansuotojų buvo... miesto Komjaunimo komitetas.
Pakilti virš kasdienybės
„Tikrai būtų sunku ginčytis, kad Kartūno šventės buvo drabužio modelio, o ne grožio konkursas, taigi ir demonstruoti drabužius galėjo visi, ir vaikai, ir įvairaus amžiaus bei sudėjimo jų mamos, ir netgi vyrai“, – pasakoja Liongina.
Griežtų „konkursinių“ reikalavimų buvo vos keli: scenoje galėjo pasirodyti ir drabužius demonstruoti kombinato darbuotojai (ar jų šeimos nariai), o modelis turėjo būti pasiūtas iš LKP 60-mečio medvilnės kombinate pagaminto audinio – medvilnės. Beje, kad šiandien geriau įsivaizduotume anuometinės gamybos Alytuje mastą, – vien 1984 metais kombinate buvo pagaminta audinių už 202 milijonus rublių.
Kita vertus, tai jokiu būdu nereiškė, kad visą šią spalvingą audinių įvairovę galėjai pamatyti ir Alytaus gatvėse – atvirkščiai, audinių parduotuvėse pasiūla buvo jokia, nes vietiniame kombinate pagaminta produkcija iškeliaudavo į sąjungines platybes.

„Suerzino fotografijos? Piktinatės: „Ir vėl mados! Tokiu metu, kai audinio įpirkti negali?“ – tokiais žodžiais prasidėjo Kartūno šventės fotoreportažas, 1991 metais išspausdintas „Alytaus naujienose“. Laikraščio skaitytojoms pasiūlyta išeitis – susirasti nebemadingą suknelę ar kokią audinio atraižą ir imtis adatos. O kombinato darbuotojoms, kurios dalyvavo Kartūno šventėse, pasisekė kur kas labiau, nes jos galėjo rinktis iš jame gaminamų audinių bent dalies įvairovės.
Kombinato istorija – išgelbėtas lašas jūroje...
„Kartūno šventės buvo galimybė pakilti virš kasdienybės darbų, gražus pasibuvimas, pasigėrėjimas kolegų gebėjimais, net jaudulys, kad tik viskas šiems pavyktų, kaip susiplanuota, savo galimybes pasitikrinti, bendruomeniškai pasidžiaugti. Nesuvaidintą dėmesį kiekvienam, užlipusiam ant Kartūnos šventės pakylos, parodydavo įmonės vadovai – Danielius Jakšys, vėliau – Gintautas Andriuškevičius. Fotografai, o jų šventėse dirbo net keletas, stengėsi, kad nė vienas dalyvis neliktų be nuotraukoje įamžinto prisiminimo“, – į kombinato laikų prisiminimus mintimis grįžta Aldona.
L.Bernatavičienei įsiminė, kad kasmet, Kartūno šventei pasibaigus, kombinato administracijos pastato fojė buvo eksponuojamos renginio nuotraukos, kurios sulaukdavo didelio gamyklos kolektyvo dėmesio. Pašnekovė iki šiol su gailesčiu mena nepaprašiusi šeimos archyvui daugiau dabar jau a. a. fotografo Eugenijaus Pangonio nuotraukų atminimui.
Deja, kombinato archyvus ištiko nepavydėtinas likimas – jie pražuvo privatizuojant administracijos pastatą (vadinamąjį pentagoną), o lašą jūroje pavyko išgelbėti Alytaus kultūros centro darbuotojams, pernai surengusiems labai įdomią parodą apie savo pirmtako – medvilnės Kultūros rūmų – istoriją.
Netrūko siurprizų
Kartūno šventėse netrūko siurprizų, o kadangi ir salėje sėdėjo, ir į sceną lipo puikiai vienas kitą pažįstantys kombinato darbuotojai, tai tie netikėtumai buvo labai šilti ir žmogiškai jautrūs. „Laukdavau chemikės Izabelės Garmienės šeimos pasirodymo, nes jai patiko žiūrovams dovanoti staigmenas. Kaip chemikė ir kūrybinga moteris, ji audinius demonstruojamiems rūbams pati namuose margindavo savo sukurtu būdu, tad smalsu buvo, kuo ji šį kartą susirinkusiuosius nustebins. Kokios ovacijos kildavo, juk salė būdavo sausakimša! Tauryklos inžinierė Aldona Baranauskaitė, kurią neseniai sutikau, sakė puikiai atsimenanti suknelę, kurią trisdešimtmetė demonstravo šventėje. Menu ir aš Aldonos pasirodymą, iš tikrųjų buvo puikus debiutas, plojimai ilgai aidėjo. Daug kūrybos moteris įdėjo į savo sceninį drabužį ir į savo įvaizdį“, – pasakojo „Alytaus naujienoms“ medvilnietė Aldona.

Būdavo ir kitokių staigmenų. Pavyzdžiui, kai vienoje šventėje ant Kartūno šventės podiumo pasirodė visas Darbo užmokesčio skyriaus kolektyvas – ne vienam žadą atėmė. Kasdien prie skaičiukų palinkusios ir susirūpinusios įvairaus amžiaus moterys pademonstravo nepaprastą artistiškumą, o skyriaus viršininkė, šviesaus atminimo Regina Degutienė, tiesiog pavergė žiūrovus elegancija ir scenine drąsa.
Prizai – kvepalai, gintaro karoliai
„Kartūno šventės dalyvių pasirodymus ir jų pristatomus drabužių modelius vertino ir titulus dalijo kombinato administracijos komisija, kurioje buvo 5–6 žmonės. Man visada atrodė, kad komisijos sprendimai yra labai teisingi, neprisimenu, kad būtų likusi kokia nuoskauda ar jausmas, kad protegavo „savus“. Visi savi buvo, nes dirbo viename kolektyve, labai palaikydavo kolegas scenoje. Labai smagu buvo ir tai, kad žiūrovai taip pat rinko savo Mis“, – pasakoja Liongina.
Ypatingo šarmo Kartūno šventėms suteikdavo ir prizai, kurie sovietiniame nepritekliuje atrodė tikra egzotika. Mis titulo laimėtojos dovanų gaudavo originalius prancūziškus „Climat“ kvepalus, gintaro vėrinius, sidabrinius stalo įrankių komplektus. Kombinate dirbo jauni žmonės, taigi kai kuriems prizai leido prisidurti prie šeimos biudžeto – kai trūko pinigų baldams ar paprasčiausiems puodams, ištaigingus prizus pardavė be didesnio gailesčio. Gausesnis būrys tų, kurie išsaugojo šiuo prizus kaip tam tikrą relikviją – mielą širdžiai daiktą, menantį jaunystę ir smagias švenčių akimirkas.
Pasitaikydavo tokių atvejų, kai, vos pademonstravus scenoje, dar šventei nesibaigus, buvo nuperkamas ir originalus drabužio modelis. Rūbus konkursui kurdavo kombinato dailininkės, o siūdavo siuvimo bare, bet nagingos kitų skyrių darbuotojos konkursinius drabužius taip pat kūrė ir siuvo pačių namuose, žavėdamos išradingumu ir kruopštumu.
Liongina prisimena savo pasisiūtą konkursinę vakaro suknelę iš medvilnės, išradingai papuoštą tiuliu. Po pasirodymo prie jos priėjo mama su dukra ir pasiūlė nupirkti įspūdingą suknelę, taip vienetinis siuvinys iškeliavo į Klaipėdą.
„Kartūno šventės įnešdavo į mūsų gyvenimą daug spalvų, o kartu ir norą stengtis būti geresniam už kitus, atsidurti dėmesio centre. Tai laikais vyko tam tikra nerašyta konkurencija tarp gamyklų, bet man iki šiol atrodo, jei sutinku buvusius medvilniečius, kad jie yra geriausi“, – šypsosi L.Bernatavičienė.
Kartūno šventės šią medvilniečių profesinės savivertės ir kūrybiškumo kartelę taip pat sėkmingai kėlė aukštyn ir dovanojo šventę visam Alytaus miestui.














