Rubrika

Kar­tū­no šven­tė­se Aly­tu­je – kas­die­nio dar­bo pras­mės ir gra­žes­nio gy­ve­ni­mo il­ge­sio de­ri­nys

Prieš­pas­ku­ti­nis XX am­žiaus de­šimt­me­tis Aly­tu­je pa­žen­klin­tas vie­nos iš dvie­jų di­džiau­sių So­vie­tų Są­jun­gos te­ri­to­ri­jo­je esan­čių med­vil­nės ga­myk­lų – LKP 60-me­čio med­vil­nės kom­bi­na­to veik­la, ne tik ga­my­bi­ne, bet ir kul­tū­ri­ne. Taip pat – ir pro­fe­si­nė­mis Kar­tū­no šven­tė­mis, ta­pu­sio­mis tam tik­ru Dzū­ki­jos kul­tū­ros reiš­ki­niu, ku­rių žiū­ro­vus vos tal­pi­no kom­bi­na­to Kul­tū­ros rū­mų sa­lė.

Kū­rė šven­tę, o ne su­si­bū­ri­mus

Bu­vu­si med­vil­nie­tė Al­do­na pri­si­me­na, kad 9-ojo de­šimt­me­čio pra­džio­je LKP 60-me­čio med­vil­nės kom­bi­na­te kul­tū­ri­nis gy­ve­ni­mas vir­te vi­rė. Mė­gia­ma veik­la bu­vo už­im­ti mu­zi­kuo­jan­tys, dai­nuo­jan­tys, šo­kan­tys dar­buo­to­jai, spor­ti­nin­kai, nuo­ša­ly­je ne­pa­lik­ti ir jų vai­kai, jau­ni­mas.

„Kul­tū­ra bū­rė med­vil­nie­čių šei­mas. Kul­tū­ros dar­buo­to­jai su sa­vo va­do­vu, pe­dan­tiš­kuo­ju Vy­tau­tu Vis­kač­ka prie­ša­ky­je, la­bai at­sa­kin­gai žiū­rė­jo į sa­vo dar­bą. Kū­rė šven­tes, o ne su­si­bū­ri­mus. Lau­kia­miau­sias daž­no med­vil­nie­čio šei­mos ren­gi­nys – Kar­tū­no šven­tės. Jau pir­mo­ji šven­tė pa­vy­ko, ji bu­vo skir­ta Ko­vo 8-ajai, o vė­liau da­tos įvai­ra­vo net iki bir­že­lio 1-osios, Tarp­tau­ti­nės vai­kų gy­ni­mo die­nos. Kul­tū­ri­nės ko­ky­bės kar­te­lė šio­se šven­tė­se bu­vo iš­kel­ta aukš­tai, tuo me­tu, sa­ky­čiau, ren­gi­nys net­gi bu­vo sa­vo­tiš­kai pra­ban­gus. Bet Kar­tū­no šven­tė ne­bu­vo skir­ta iš­skir­ti­niam bū­riui dar­buo­to­jų, o at­vi­ra vi­siems med­vil­nie­čiams. Ma­no pa­ste­bė­ji­mu, šio­je šven­tė­je ak­ty­viau­si bu­vo ga­my­bi­nin­kai, su šei­ma esu da­ly­va­vu­si vi­so­se Kar­tū­no šven­tė­se“, – pa­sa­ko­ja Al­do­na.

Kar­tū­no šven­tė – ne gro­žio kon­kur­sas

„Mes taip tau plo­jom!“ – ko­le­gų med­vil­nie­čių emo­ci­jas iki šiol pri­si­me­na Lion­gi­na Ber­na­ta­vi­čie­nė, 1989 me­tais ta­pu­si žiū­ro­vų „Mis Kar­tū­nas“. Šei­mos al­bu­me iki šiol sau­go­mos nuo­trau­kos, įam­ži­nu­sios pa­si­ro­dy­mus Kar­tū­no šven­tė­se. „Jau­du­lys ir no­ras pa­si­ro­dy­ti kuo ge­riau, nes ta­ve juk iš­rin­ko sce­no­je de­monst­ruo­ti mo­de­lius, ta­vi­mi pa­si­ti­kė­jo – taip aš pri­si­me­nu jaus­mus, ku­rie ap­im­da­vo kas­kart ar­tė­jant pa­va­sa­riui ir tra­di­ci­nei Kar­tū­no šven­tei“, – pa­sa­ko­ja L.Ber­na­ta­vi­čie­nė.

9-aja­me de­šimt­me­ty­je kom­bi­na­te dir­bo apie 7 tūks­tan­čius žmo­nių, Kar­tū­no šven­tės me­tu sce­no­je pa­si­ro­dy­da­vo apie 70 mo­de­lių, di­džio­ji dau­gu­ma, ži­no­ma, mo­te­rys.

„Čia juk ne gra­žuo­lės rin­ki­mai, o daug su­dė­tin­ges­ni da­ly­kai – sa­vo au­di­nių įver­ti­ni­mas“, – bu­vo ra­šo­ma apie Kar­tū­no šven­tę „Aly­taus nau­jie­no­se“. Anuo­met gro­žio kon­kur­sų Lie­tu­vo­je dar ne­vy­ko, ta­čiau gra­žes­nio gy­ve­ni­mo il­ge­sys tvy­ro­jo ore. 1988 me­tais „Mis Kar­tū­nas“ ta­po kom­bi­na­to dar­buo­to­ja Izol­da Ru­ka­viš­ni­ko­va, bū­si­mo­ji „Mis Lie­tu­va“ gro­žio kon­kur­sų or­ga­ni­za­to­rė, „Aca­de­mia Fe­mi­na“ įkū­rė­ja. Na, o pir­mas tik­ras gro­žio kon­kur­sas Aly­taus med­vil­nės kul­tū­ros rū­muo­se įvy­ko 1990 me­tais, jis va­di­no­si „Mis Dzū­ki­ja 90“ ir vie­nas jo fi­nan­suo­to­jų bu­vo... mies­to Kom­jau­ni­mo ko­mi­te­tas.

Pa­kil­ti virš kas­die­ny­bės

„Tik­rai bū­tų sun­ku gin­čy­tis, kad Kar­tū­no šven­tės bu­vo dra­bu­žio mo­de­lio, o ne gro­žio kon­kur­sas, tai­gi ir de­monst­ruo­ti dra­bu­žius ga­lė­jo vi­si, ir vai­kai, ir įvai­raus am­žiaus bei su­dė­ji­mo jų ma­mos, ir net­gi vy­rai“, – pa­sa­ko­ja Lion­gi­na.

Griež­tų „kon­kur­si­nių“ rei­ka­la­vi­mų bu­vo vos ke­li: sce­no­je ga­lė­jo pa­si­ro­dy­ti ir dra­bu­žius de­monst­ruo­ti kom­bi­na­to dar­buo­to­jai (ar jų šei­mos na­riai), o mo­de­lis tu­rė­jo bū­ti pa­siū­tas iš LKP 60-me­čio med­vil­nės kom­bi­na­te pa­ga­min­to au­di­nio – med­vil­nės. Be­je, kad šian­dien ge­riau įsi­vaiz­duo­tu­me anuo­me­ti­nės ga­my­bos Aly­tu­je mas­tą, – vien 1984 me­tais kom­bi­na­te bu­vo pa­ga­min­ta au­di­nių už 202 mi­li­jo­nus rub­lių.

Ki­ta ver­tus, tai jo­kiu bū­du ne­reiš­kė, kad vi­są šią spal­vin­gą au­di­nių įvai­ro­vę ga­lė­jai pa­ma­ty­ti ir Aly­taus gat­vė­se – at­virkš­čiai, au­di­nių par­duo­tu­vė­se pa­siū­la bu­vo jo­kia, nes vie­ti­nia­me kom­bi­na­te pa­ga­min­ta pro­duk­ci­ja iš­ke­liau­da­vo į są­jun­gi­nes pla­ty­bes.

„Su­er­zi­no fo­to­gra­fi­jos? Pik­ti­na­tės: „Ir vėl ma­dos! To­kiu me­tu, kai au­di­nio įpirk­ti ne­ga­li?“ – to­kiais žo­džiais pra­si­dė­jo Kar­tū­no šven­tės fo­to­re­por­ta­žas, 1991 me­tais iš­spaus­din­tas „Aly­taus nau­jie­no­se“. Laik­raš­čio skai­ty­to­joms pa­siū­ly­ta iš­ei­tis – su­si­ras­ti ne­be­ma­din­gą suk­ne­lę ar ko­kią au­di­nio at­rai­žą ir im­tis ada­tos. O kom­bi­na­to dar­buo­to­joms, ku­rios da­ly­va­vo Kar­tū­no šven­tė­se, pa­si­se­kė kur kas la­biau, nes jos ga­lė­jo rink­tis iš ja­me ga­mi­na­mų au­di­nių bent da­lies įvai­ro­vės.

Kom­bi­na­to is­to­ri­ja – iš­gel­bė­tas la­šas jū­ro­je...

„Kar­tū­no šven­tės bu­vo ga­li­my­bė pa­kil­ti virš kas­die­ny­bės dar­bų, gra­žus pa­si­bu­vi­mas, pa­si­gė­rė­ji­mas ko­le­gų ge­bė­ji­mais, net jau­du­lys, kad tik vis­kas šiems pa­vyk­tų, kaip su­si­pla­nuo­ta, sa­vo ga­li­my­bes pa­si­tik­rin­ti, ben­druo­me­niš­kai pa­si­džiaug­ti. Ne­su­vai­din­tą dė­me­sį kiek­vie­nam, už­li­pu­siam ant Kar­tū­nos šven­tės pa­ky­los, pa­ro­dy­da­vo įmo­nės va­do­vai – Da­nie­lius Jak­šys, vė­liau – Gin­tau­tas An­driuš­ke­vi­čius. Fo­to­gra­fai, o jų šven­tė­se dir­bo net ke­le­tas, sten­gė­si, kad nė vie­nas da­ly­vis ne­lik­tų be nuo­trau­ko­je įam­žin­to pri­si­mi­ni­mo“, – į kom­bi­na­to lai­kų pri­si­mi­ni­mus min­ti­mis grįž­ta Al­do­na.

L.Ber­na­ta­vi­čie­nei įsi­mi­nė, kad kas­met, Kar­tū­no šven­tei pa­si­bai­gus, kom­bi­na­to ad­mi­nist­ra­ci­jos pa­sta­to fo­jė bu­vo eks­po­nuo­ja­mos ren­gi­nio nuo­trau­kos, ku­rios su­lauk­da­vo di­de­lio ga­myk­los ko­lek­ty­vo dė­me­sio. Pa­šne­ko­vė iki šiol su gai­les­čiu me­na ne­pa­pra­šiu­si šei­mos ar­chy­vui dau­giau da­bar jau a. a. fo­to­gra­fo Eu­ge­ni­jaus Pan­go­nio nuo­trau­kų at­mi­ni­mui.

De­ja, kom­bi­na­to ar­chy­vus iš­ti­ko ne­pa­vy­dė­ti­nas li­ki­mas – jie pra­žu­vo pri­va­ti­zuo­jant ad­mi­nist­ra­ci­jos pa­sta­tą (va­di­na­mą­jį pen­ta­go­ną), o la­šą jū­ro­je pa­vy­ko iš­gel­bė­ti Aly­taus kul­tū­ros cen­tro dar­buo­to­jams, per­nai su­ren­gu­siems la­bai įdo­mią pa­ro­dą apie sa­vo pirm­ta­ko – med­vil­nės Kul­tū­ros rū­mų – is­to­ri­ją.

Ne­trū­ko siur­pri­zų

Kar­tū­no šven­tė­se ne­trū­ko siur­pri­zų, o ka­dan­gi ir sa­lė­je sė­dė­jo, ir į sce­ną li­po pui­kiai vie­nas ki­tą pa­žįs­tan­tys kom­bi­na­to dar­buo­to­jai, tai tie ne­ti­kė­tu­mai bu­vo la­bai šil­ti ir žmo­giš­kai jaut­rūs. „Lauk­da­vau che­mi­kės Iza­be­lės Gar­mie­nės šei­mos pa­si­ro­dy­mo, nes jai pa­ti­ko žiū­ro­vams do­va­no­ti staig­me­nas. Kaip che­mi­kė ir kū­ry­bin­ga mo­te­ris, ji au­di­nius de­monst­ruo­ja­miems rū­bams pa­ti na­muo­se mar­gin­da­vo sa­vo su­kur­tu bū­du, tad smal­su bu­vo, kuo ji šį kar­tą su­si­rin­ku­siuo­sius nu­ste­bins. Ko­kios ova­ci­jos kil­da­vo, juk sa­lė bū­da­vo sau­sa­kim­ša! Tau­ryk­los in­ži­nie­rė Al­do­na Ba­ra­naus­kai­tė, ku­rią ne­se­niai su­ti­kau, sa­kė pui­kiai at­si­me­nan­ti suk­ne­lę, ku­rią tris­de­šimt­me­tė de­monst­ra­vo šven­tė­je. Me­nu ir aš Al­do­nos pa­si­ro­dy­mą, iš tik­rų­jų bu­vo pui­kus de­biu­tas, plo­ji­mai il­gai ai­dė­jo. Daug kū­ry­bos mo­te­ris įdė­jo į sa­vo sce­ni­nį dra­bu­žį ir į sa­vo įvaiz­dį“, – pa­sa­ko­jo „Aly­taus nau­jie­noms“ med­vil­nie­tė Al­do­na.

Bū­da­vo ir ki­to­kių staig­me­nų. Pa­vyz­džiui, kai vie­no­je šven­tė­je ant Kar­tū­no šven­tės po­diu­mo pa­si­ro­dė vi­sas Dar­bo už­mo­kes­čio sky­riaus ko­lek­ty­vas – ne vie­nam ža­dą at­ėmė. Kas­dien prie skai­čiu­kų pa­lin­ku­sios ir su­si­rū­pi­nu­sios įvai­raus am­žiaus mo­te­rys pa­de­monst­ra­vo ne­pa­pras­tą ar­tis­tiš­ku­mą, o sky­riaus vir­ši­nin­kė, švie­saus at­mi­ni­mo Re­gi­na De­gu­tie­nė, tie­siog pa­ver­gė žiū­ro­vus ele­gan­ci­ja ir sce­ni­ne drą­sa.

Pri­zai – kve­pa­lai, gin­ta­ro ka­ro­liai

„Kar­tū­no šven­tės da­ly­vių pa­si­ro­dy­mus ir jų pri­sta­to­mus dra­bu­žių mo­de­lius ver­ti­no ir ti­tu­lus da­li­jo kom­bi­na­to ad­mi­nist­ra­ci­jos ko­mi­si­ja, ku­rio­je bu­vo 5–6 žmo­nės. Man vi­sa­da at­ro­dė, kad ko­mi­si­jos spren­di­mai yra la­bai tei­sin­gi, ne­pri­si­me­nu, kad bū­tų li­ku­si ko­kia nuos­kau­da ar jaus­mas, kad pro­te­ga­vo „sa­vus“. Vi­si sa­vi bu­vo, nes dir­bo vie­na­me ko­lek­ty­ve, la­bai pa­lai­ky­da­vo ko­le­gas sce­no­je. La­bai sma­gu bu­vo ir tai, kad žiū­ro­vai taip pat rin­ko sa­vo Mis“, – pa­sa­ko­ja Lion­gi­na.

Ypa­tin­go šar­mo Kar­tū­no šven­tėms su­teik­da­vo ir pri­zai, ku­rie so­vie­ti­nia­me ne­pri­tek­liu­je at­ro­dė tik­ra eg­zo­ti­ka. Mis ti­tu­lo lai­mė­to­jos do­va­nų gau­da­vo ori­gi­na­lius pran­cū­ziš­kus „Cli­mat“ kve­pa­lus, gin­ta­ro vė­ri­nius, si­dab­ri­nius sta­lo įran­kių kom­plek­tus. Kom­bi­na­te dir­bo jau­ni žmo­nės, tai­gi kai ku­riems pri­zai lei­do pri­si­dur­ti prie šei­mos biu­dže­to – kai trū­ko pi­ni­gų bal­dams ar pa­pras­čiau­siems puo­dams, iš­tai­gin­gus pri­zus par­da­vė be di­des­nio gai­les­čio. Gausesnis būrys tų, kurie išsaugojo šiuo prizus kaip tam tikrą relikviją – mielą širdžiai daiktą, menantį jaunystę ir smagias švenčių akimirkas.

Pa­si­tai­ky­da­vo to­kių at­ve­jų, kai, vos pa­de­monst­ra­vus sce­no­je, dar šven­tei ne­si­bai­gus, bu­vo nu­per­ka­mas ir ori­gi­na­lus dra­bu­žio mo­de­lis. Rū­bus kon­kur­sui kur­da­vo kom­bi­na­to dai­li­nin­kės, o siū­da­vo siu­vi­mo ba­re, bet na­gin­gos ki­tų sky­rių dar­buo­to­jos kon­kur­si­nius dra­bu­žius taip pat kū­rė ir siu­vo pa­čių na­muo­se, ža­vė­da­mos iš­ra­din­gu­mu ir kruopš­tu­mu.

Lion­gi­na pri­si­me­na sa­vo pa­si­siū­tą kon­kur­si­nę va­ka­ro suk­ne­lę iš med­vil­nės, iš­ra­din­gai pa­puoš­tą tiu­liu. Po pa­si­ro­dy­mo prie jos pri­ėjo ma­ma su duk­ra ir pa­siū­lė nu­pirk­ti įspū­din­gą suk­ne­lę, taip vie­ne­ti­nis siu­vi­nys iš­ke­lia­vo į Klai­pė­dą.

„Kar­tū­no šven­tės įneš­da­vo į mū­sų gy­ve­ni­mą daug spal­vų, o kar­tu ir no­rą steng­tis bū­ti ge­res­niam už ki­tus, at­si­dur­ti dė­me­sio cen­tre. Tai lai­kais vy­ko tam tik­ra ne­ra­šy­ta kon­ku­ren­ci­ja tarp ga­myk­lų, bet man iki šiol at­ro­do, jei su­tin­ku bu­vu­sius med­vil­nie­čius, kad jie yra ge­riau­si“, – šyp­so­si L.Ber­na­ta­vi­čie­nė.

Kar­tū­no šven­tės šią med­vil­nie­čių pro­fe­si­nės sa­vi­ver­tės ir kū­ry­biš­ku­mo kar­te­lę taip pat sėk­min­gai kė­lė aukš­tyn ir do­va­no­jo šven­tę vi­sam Aly­taus mies­tui.