Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Kardinolas S.Tamkevičius: „Svarbiausia žinia, kurią norėčiau Jums palikti – branginkite savo šaknis ir laisvę“

Minint „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ 50-ąsias metines, LR Seime šią savaitę vyko konferencija „50 metų po Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos pasirodymo: pamokos ir perspektyvos“.

Konferencijos globėjas Jo Eminencija kardinolas Sigitas Tamkevičius dalijasi mintimis apie šio istorinio fenomeno prasmę anuomet, reikšmę šiandien ir ateities perspektyvas.

Jūsų Eminencija, kaip manote, kokias „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ pamokas Lietuva išmoko, o kokias galbūt primiršo?

Svarbiausioji „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ pamoka – už tiesą ir laisvę reikia kovoti per visą gyvenimą. Dievas mus apdovanojo laisve, bet tą laisvę daug kas kėsinasi pavergti. Ne tik išorinės jėgos, bet ir įvairūs mūsų vidiniai polinkiai.

Žmogų gali kėsintis pavergti ne tik išorinis, gerai matomas priešas, kaip tai vyksta šiandienėje Ukrainoje, bet ir blogis, esantis šalia mūsų, kaip antai alkoholis, narkotikai ir panašūs dalykai. Ir ši vergystė gali būti ne mažiau pražūtinga už išorinę nelaisvę. Jei žmogus nebudi, jis gali labai lengvai prarasti laisvę.

Sovietmečiu viskas buvo aišku: buvome okupuoti, okupantas kovojo prieš tautiškumą, prieš Bažnyčią. Buvo labai akivaizdu, kur reikia priešintis. Šiandien gali atrodyti, kad jau nereikia kovoti už laisvę. Bet tokiomis laisvės sąlygomis yra pavojus pasinerti į pramogas, daiktus ir jau nebranginti tiesos, tikėjimo. Žmogus gali nė nepajusti, kai savo vidumi tampa pavergtas.

Gyvename laisvoje Lietuvoje, bet tikrai laisvų žmonių, man atrodo, yra mažuma.

Sovietmečiu kovojome už išorinę laisvę, šiandien tos kovos jau nebereikia, bet už pilną žmogaus laisvę reikia kovoti visą gyvenimą. Tai ir būtų „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ pamoka.

Kaip manote, kodėl Lietuvoje būtent Katalikų Bažnyčia tapdavo laisvės kovų bastionu (prisimename 1863 metų sukilimą, Blaivybės sąjūdį, knygnešius, pasipriešinimą sovietizacijai). Galbūt tai susiję su faktu, kad Lietuva yra civilizacijų paribyje, o Katalikų Bažnyčia yra vakarietiškos civilizacijos pamatas? Vadinasi, civilizacinė kova Lietuvoje neišvengiamai reiškia ir pasirinkimą – su Katalikų Bažnyčia ar prieš ją?

Bažnyčia stovi ant uolos, kuria yra Kristus ir jo paskelbtoji Evangelija. Kas priima Kristų, savo gyvenimą stato ne ant smėlio, bet ant uolos. Kristus apie save pasakė: „Aš esu tiesa“ ir „Tiesa padarys jus laisvus“. Reiškia, krikščionis niekuomet nesusitaikys su vergiška padėtimi. Krikščioniškas tikėjimas, jeigu jo nuosekliai laikomasi, visais laikais padėdavo žmonėms stovėti tiesos pusėje ir kovoti už laisvę. Kai žmogus be tikėjimo ima kurti savo tiesas, labai dažnai jis nueina visokiais klystkeliais. Manau, Bažnyčia tuo ir brangi tiek praeityje, tiek šiandien, kad ji žmogų padaro tvirtą, sąžiningą, kovojantį su bet kokia prievarta.

Galime tik pasidžiaugti, kad Vakarų civilizacija kūrėsi ant krikščioniškų pamatų; tai užtikrino jos gyvybingumą. Todėl mūsų tikėjimas yra didelė brangenybė.

S.Tamkevičius: „Tiesos žodį galima skleisti bet kokiomis sąlygomis, tik reikia, kad žmogus jį būtų suradęs. Sunkios sąlygos kartais gali būti net palankesnės branginti tiesos žodį, nes tuomet, kai gyvenimas lengvas, mes išlempame ir pradedame branginti tik tai, kas tarnauja mūsų egoizmui bei savimeilei.“

Žvelgdami į savo istoriją matome, kad Bažnyčia ir jos žmonės visada kovoja už laisvę: carinės priespaudos laikais – knygnešiai, sovietmečiu – „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“, vėliau Sąjūdis. Ir visur pirmose gretose matome tikinčius žmones, krikščionis. Man atrodo, esminis dalykas, kad tikėjimas padaro žmogų pakankamai stiprų, tikėjimas iš žmogaus reikalauja gyventi tiesoje, elgtis pagal sąžinę. Todėl tvirtai tikinčio žmogaus neįmanoma pavergti. Jis visada kovos už tikrą laisvę.

Kaip Lietuvos visuomenėje keitėsi požiūris į „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“, jos leidėjus ir platintojus per visą atkurtos nepriklausomybės laikotarpį?

Man atrodo, kad „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ nestokojo dėmesio per visą nepriklausomybės laikotarpį, tik šiemet, minint „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ 50-ies metų jubiliejų, to dėmesio yra išskirtinai labai daug.

Dauguma „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ žmonių buvo pakankamai kuklūs ir nematė reikalo apie save kalbėti. Tačiau dėmesys su metais augo, ypač artėjant apvalioms sukaktims – 30, 40 metų. Šiemet jo ypač daug, iš visų pusių analizuojama, kokia Kronikos įtaka buvo anuomet, kokios pamokos gali būti šiandien.

Apie „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ leidimą, apie tai, kas buvo prieš 50 metų, kalbėta daug. Kartais man atrodo, kad gal net per daug. Bet labai svarbu, kad mes iš „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ fakto pasidarytume išvadas dabarčiai. Žmonės ir sovietmečiu, ir dabar yra panašūs. Ir anuomet, ir šiandien mums reikia stovėti tiesos pusėje, kovoti už tikrą vidinę, dvasinę laisvę.

Todėl „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ pamokos, man atrodo, šiandien yra ne mažiau aktualios, nes mus daug kas bando pavergti. Pavyzdžiui, genderistinė ideologija, kurią popiežius Pranciškus įvardija kaip ideologinę kolonizaciją; arba pastangos tikėjimą, Bažnyčią palikti kažkur pariby, tarsi tai būtų visiškai nesvarbu.

Manau, kad labai svarbi „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ pamoka – mūsų tautos pamatas buvo ir yra krikščionybė. Šitą pamatą reikia labai branginti. Jei, neduok Dieve, mes jį prarastume, būtume bevilčiai.

Seime vykusi konferencija buvo ne tiek apie praeitį, kiek apie dabartį ir ateitį. Apie tai ir reikia kalbėti: ką padarė „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ savo laiku, paanalizuoti, ką mes šiandien turime padaryti, kad būtume tokie tvirti, kokie buvo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ žmonės.

Kaip manote, kada sunkiau skleisti tiesos žodį – ar tada, kai jis persekiojamas ir draudžiamas, ar tada, kai jis prilyginamas kiekvieno asmeninėms tiesoms?

Tiesos žodį galima skleisti bet kokiomis sąlygomis, tik reikia, kad žmogus jį būtų suradęs. Sunkios sąlygos kartais gali būti net palankesnės branginti tiesos žodį, nes tuomet, kai gyvenimas lengvas, mes išlempame ir pradedame branginti tik tai, kas tarnauja mūsų egoizmui bei savimeilei.

Manau, kad „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ reikšmė pakankamai įvertinta, ateityje istorikai, analizuodami sovietmetį, galbūt galės dar nuodugniau išstudijuoti tą ilgą, sunkų stagnacijos laikotarpį nuo partizaninio pasipriešinimo pabaigos iki Sąjūdžio. Juk jeigu ne „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“, žmonėse laisvės dvasia būtų buvusi dar labiau prislopinta.

Viena vertus, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ skleidė informaciją apie pavergtą Lietuvą, kita vertus, ji drąsino žmones stovėti tiesos ir laisvės pusėje.

Gimė ir išaugo jaunoji karta, kuri tiek apie „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“, tiek apie totalitarinį sovietmečio režimą žino tik iš vadovėlių arba vyresniųjų pasakojimų. Kokią žinią norėtumėte Jūs jiems palikit?

Yra didelė pagunda manyti, kad svarbu tik tai, ką mes patys šiandien kuriame. Labai lengva taip susireikšminti. Svarbiausia žinia, kurią norėčiau palikti jaunajai kartai: labai branginkite savo šaknis. Tos šaknys yra visa tai, ką kūrė ir už ką kovojo mūsų pirmtakai. Šis paveldas yra brangenybė, iš kurios galime mokytis kurti ateitį. Istorija yra gyvenimo mokytoja; ta mokytoja yra ir mūsų istorinės šaknys.

Rekomenduojami video