Šeštadienį, Gegužės 27-ą dieną , Kanų kino festivalyje buvo išdalyti apdovanojimai.

„Auksinė Palmės šakelė" atiteko prancūzų režisierės Žustin Trie (Justine Triet) filmui „Kritimo anatomija". Namų sienos padėjo. Jau rašiau, kad ši teismo drama labai įdomi, nors geriausiu jos pasiekimu yra pagrindinės aktorės vaidyba. Vokietė Sandra Huller seniai nusipelnė prizo už geriausią vaidmenį.

Deja, tas pats filmas negali pelnyti dviejų apdovanojimų konkurse, todėl prizas už geriausią aktorės darbą atiteko turkų aktorei Merve Dizdar už vaidmenį Nuri Bilge Ceilano filme „Apie sausas žoles“. Dar vienas solidaus režisieriaus čechoviškas apmąstymas apie laiko tėkmę ir gyvenimo prasmę. Šį sykį filmo centre ne itin simpatiškas provincijos mokytojas. Merginą, kurią jis įsimyli arba taip tik galvoja, vaidina Merve Dizdar. Talentingą, vienišą, bet mokančią ramiai susitaikyti su aplinka. Geras , įsimintinas vaidmuo.

Prizą už geriausią vyro vaidmenį pelnė japonų aktorius Koji Yakusho už darbą vokiečių režisieriaus Vimo Venderso filme „Tobulos dienos“. Esu daugelio senų šio režisieriaus kelio filmų gerbėjas. Naujas jo darbas mane nuvylė besikartojančių klišių naudojimu. Tiesa, filmas techniškai yra gražiai nufilmuotas, o pagrindinis aktorius atidavė viską, ką gali ekrane. Jis vaidina Tokijo tualetų valytoją, kuris kasdien atlieka rutiną. Keliasi, pedantiškai ruošiasi darbui, valo, tvarko, eina į parką, fotografuoja tuos pačius peizažus. Atrodytų -koks blankus gyvenimas. Japonų žmogus kitaip žiūri į rutiną ir gali įžvelgti joje savą gyvenimo išmintį, ramybę ir gyvenimo prasmę. Kino veterano Vimo Venderso bandymas eilinį kartą sukelti užuojautą mažam žmogui su finaliniu stambiu planu ir Kabirijos šypsena man atrodo pernelyg neoriginalus.

Antrą pagal svarbą Kanų festivalio apdovanojimą – Didijį Prizą – pelnė britų režisieriaus Džonatano Gleizerio filmas „Interesų zona“ („Zone of Interest“), pasakojantis apie nacių šeimą, gyvenančią šalia Aušvitco.

Žiuri prizu apdovanotas po daugiau nei dešimtmečio į konkursą sugrįžusio suomių režisieriaus Akio Kaurismakio  „Nukritę lapai" ( „Fallen Leaves“).

Abu šie filmai galėjo drąsiai laimėti ir pagrindinę Palmės šakelę. Niekas nebūtų prieštaravęs.
Yuji Sakamoto atsiėmė apdovanojimą už geriausią scenarijų Hirokazu Koreedos filmui „Monstras“ („Monstras“).

„Įteikti apdovanojimus nebuvo lengva užduotis",- sakė žiuri pirmininkas švedas Rubenas  Östlundas,- „šiemet varžėsi labai stiprūs filmai. " Jis tikrai yra teisus.

Turiu pasakyti, kad šiemet vertinimo komisija nesukėlė didelių prieštaravimų, išskyrus vieną, su kuriuo sutiks bene visi Kanų žiūrovai ir kritikai.

Prizas už geriausią režisūrą atiteko Prancūzijoje gyvenančiam autoriui iš Vietnamo Tran Anh Hung už kulinarinį filmą su maloniu romantikos prieskoniu „Dodin Boufant aistra". Šioje vietoje tiesiog privalėjo būti italų režisierė Alice Rohrwacher. Ji yra vienintelė, kuri garbingai tęsia didžiojo italų kino meno tradicijas. Jos filmai nėra itin žiūroviški, nes ji myli visuomenės atstumtuosius. Valkatas, nusikaltėlius, prostitutes ir kitokius marginalus, gyvenančius archaiškoje visuomenėjė. Tokioje Italijoje, kurią dar spėjo užfiksuoti Federikas Felinis ir kiti modernistai. Alice Rohrwater mėgsta filmuoti neprofesionalius tipažus arba mažai žinomus aktorius. Jai svarbiau yra nuoširdus ir tikras lūšnynų veidas. Kaip ir jos mėgiamam P.P.Pazoliniui.

Naujausią Alice Rohrwater filmą  „Chimera" pamačiau paskutinę Kanu konkurso dieną ir vos pasibaigus paskutiniam kadrui, supratau-tai yra geriausias Kanų filmas. Menine prasme gražiausias ir žiūrėti jį nėra taip sunku, kaip labiau formalius Alisos filmus. „Chimera" pasakoja apie varguolius, kurie pragyvenimui uždirba, iškasinėdami senovės kapų lobius. Kiekviename žingsnyje jų galima tikėtis. Pliaže ar naujų statybose. Italijos žemė jais itin turtinga. Po kiekvienu jos lopinėliu galim rasti Antikines ar viduramžių šventoves, turtuolių kapus, pilnus vertingų daiktų. Mirusiems jų nereikia, o dabar gyvenantiems gali padėti. Taip samprotauja kapų plėšikai ir ypatingą dovaną rasti tokius lobius turintis Arturas. Vieni su šakelėm ir virbais moka rasti vietą šuliniui, o Arturas moka rasti, kur reikia kasti lobį.

Neduoti jokio prizo „Chimerai" buvo vienintelė, bet grubi Kanų žiuri klaida.

„Auksine kamera" už geriausią debiutą apdovanotas režisierius iš Vietnamo Thien An Pham ir jo filmas „Inside the Yellow Cocoon Shell". Šis filmas buvo rodomas programoje „Dvi režisierių savaitės".

Prizas už geriausią šuns vaidmenį įteiktas borderkoliui Mesiui, pasirodžiusiam Žustin Trie teismo dramoje „Kritimo anatomija".

„Ypatingo žvilgsnio" programoje pagrindinis prizas buvo skirtas irgi debiutiniam filmui-Molly Manning Walker pirmam pilnametražiui filmui „How to make sex".

Aš esu patenkintas Kanų įspūdžiais. Šiemet buvo daug įdomių filmų. Daugiausia kritikos nusipelnė bilietų pardavimo sistema. Dėl jos į filmus reikėjo bėgioti labai intensyviai. Teko aukoti ilgus filmus, tokius , kurie trunka tris valandas. Vėluojantys seansai neleido sparčiai nukeliauti į toliau esančias sales, geriau planuoti laiką.

Festivalio uždaryme pasirodė ilgametės amerikiečių kino legendos. Aktorė ir aktyvistė Džeinė Fonda. Jai 85 metai ir ji atrodo puikiai. Kventinas Tarantinas į uždarymo sceną atvedė legendinį prodiuserį ir režisierių Rodžerį Kormaną. Jam jau 97 metai. Jis platino JAV kino teatruose Europos arthauzą ir sugebėjo uždirbti pinigų. Mokė režisuoti daugelį naujojo Holivudo meistrų-F.F.Kopolą, Martiną Skorsezę, Piterį Bogdanovičių. Suteikė naujus amplua Džekui Nikolsonui. Pirmas meistriškumo pamokas davė Džeimsui Kameronui.