Festivaliui įpusėjus pasaulis nušvito gražiom spalvom. Nustojo lyti. Bilietų problemos savaime išsisprendė. Jų tiesiog ima visiems užtekti. Svarbiausia, kad festivalyje pasirodė daug įdomių filmų. Apie juos.

Blogio banalumas

Aiškiausiu kandidatu laimėti „Auksinę palmės šakelę“ yra Džonatano Gleizerio „Interesų zona“. Formaliai filmas yra žinomo Martino Amis romano ekranizacija, bet su knyga turi mažai ką bendro. Romane yra ryškūs charakteriai, kurių meilės trikampis plėtojamas Aušvico koncentracijos stovykloje. Režisierius nusprendė, kad sužmoginti nacių budelius bet kokiu stiliumi būtų klaida ir pasirinko aiškią meninę koncepciją. Nacių šeimą-Aušvico komendantą Rudolfą Hesą, jo žmoną ir vaikus , jų gyvenimus jis rodo su pabrėžtina distancija. Filme dominuoja bendri planai ir jokių stambių. Tokiu būdu filmo personažai yra lyg vabzdžiai zoologijos muziejuje.

Mes gerai girdime, kaip stovykloje šaudomi žmonės. Jie rėkia, bet vaizdo nematome. Baisybės lieka už kadro. Kamera fiksuoja tik tai, kas vyksta nacių šeimos kasdieniame gyvenime. Komendantas po savo darbo dienos nusiplauna kruvinus batus ir tampa rūpestingu tėvu. Migdo vaikus, skaito jiems prieš miegą pasaką. Žmona aptarinėja savo planus, prižiūri šiltnamį. Visi drauge maudosi gražioje upėje, kurią supa augalai. Komendantas rūpinasi, kad jo vaikai būtų apsaugoti, nuo blogų įspūdžių. Rašo įsakymą, kad prie upės reikia daugiau naudingų gėlių ir krūmų. Su siaubu, jis išima iš vandens srovės atplukdytą žandikaulį. Stengiasi, kad daugiau tai nepasikartotų.

Filmo pabaigoje mes matome tikrą Aušvico muziejų šiandien. Jame nužudytų kalinių drabužiai, asmeniniai daiktai. Krosnys, kuriose buvo deginami žmonės. Supraskime-Džono Gleizerio filmas-tai muziejinė instaliacija apie tai, kaip gyveno anie-naciai. Tie kurie žudė. Apie juos pasakota daug, bet vaidybinių filmų, gal ir net tiek.

Komendantas Rudolfas Hesas parodytas filme toks, kaip filosofė Hana Arendt aprašė Adolfą Eichmaną, kitą realų holokausto vykdytoją,„žydų klausimo sprendėją“.  Jis apibūdintas, kaip banalus biurokratas, vykdęs įsakymus. „Blogis yra banalus“ – sakė mąstytoja Hana Arendt,- „ Jis glūdi paprastame beminčiame žmoguje“.

Toks buvo susisiekimo ministras Klodo Lanzmano (ClaudeLanzmann) dokumentiniame šedevre apie holokaustą „ Šoa“ („Shoah“). Duodamas interviu filmo autoriui jis taip įsijautęs pasakojo apie techninius žydų vežimo į mirties vietą klausimus, jog  pamiršo aptariamos temos siaubą. Taip atrodė dauguma nacių. Taip dažnai atrodo blogio tarnai. Ne visi yra pikti genijai. Kiti tiesiog prisitaiko ir išgyvena pačiomis baisiausiomis sąlygomis. Vykdo biurokratines užduotis ir rūpinasi savo gerbūviu.

Šia prasme Džonatano Gleizerio filmas lyg ir nieko naujo nepasako. Jo personažams mes nejaučiame jokių emocijų. Nei simpatijos, nei neapykantos.

Komendanto žmoną šiame filme vaidina puiki vokiečių aktorė Sandra Huller. Tačiau prizą už geriausią aktorės darbą jai geriau duoti už vaidmenį kitame pagrindinio konkurso filme- prancūzų teismo dramoje „Kritimo anatomija" ("Anatomied'unechute").

Teismo drama ir prancūzų pora

Režisierės ŽustinTrie (Justine Triet) filmas „Kritimo anatomija"įtraukia nuo pradžios ir nepaleidžia iki pabaigos. Sandros Huller vaidinama rašytoja kalnuose gyvena su vyru ir vaiku. Jau filmo pradžioje vyras randamas negyvas. Žmona kaltinama nužudymu. Vyksta tyrimas ir teismas. Sandros Huller veikėja, jos santykiai su vaiku-rodomi po padidinamu stiklu. Kiekviena smulkmena tampa reikšminga. Ji kalta ar ne? Kas atsitiko iš tikrųjų? Puikus teismo detektyvo žanras nepalieka abejingų.

Prancūzų aktorius SvenasArlo (SwannArlaud) gerai atlieka advokato vaidmenį, o jaunasis Milo MačadoGranjer (Milo MachadoGranier) labai įtagus kaltinamosios vaiko rolėje.

Filmo pavadinimas apeliuoja į teismo detektyvų klasiką -Oto Premindžerio filmą „Žmogžudystės anatomija“ (1959).

Kas dar pretenduoja į geriausios aktorės titulą šiemet Kanuose? Aktorių duetas DžulianaMūr (JulianneMoor) ir Natali Portman (NataliePortman) iš TodoHeinso (ToddHaynes) melodramos

„Amžiaus skirtumas” ( MayDecember). Kaip ir dauguma atvirai homoseksualių režisierių, jis mėgsta DaglasoSirko melodramų klasiką ir rodo stiprias moteris, bet silpnus vyrus. Taip yra PedroAlmodovaro filmuose. Taip mėgsta ir TodasHeinsas savo ankstesnėje kūryboje apie lesbietišką meilę „Kerol” (Carol) arba ryškių spalvų stilizacijoje „Toli nuo rojaus“(FarfromHeaven) . Jo naują filmą įdomu žiūrėti, bet jis man atrodo pakankamai antrinis. Štai kodėl.

Filmo „Amžiaus skirtumas” pradžioje iškart įkyriai skamba Mišelio Legrano melodija, kurios supainioti negalima. Ji labai ryškiai skambėjo 1971 metų DžosefoLouzi (JosephLosey) filme „Tarpininkas“ (Thego-between). Už simpatijas komunizmui DžozefasLouzi buvo išguitas iš Holivudo ir šį filmą sukūrė su prarasto rojaus kartėliu. Marselio Prusto dvasioje su užburiančiais impresionizmo vaizdais.

1971 metais„Tarpininkas“ laimėjo„Auksinę Palmės šakelę“ , aplenkdamas L. Viskončio „Mirtį Venecijoje“. Jis pasakojo apie uždraustą meilę, panašiai, kaip ir L.Viskončio šedevras. Apie slaptą flirtą tarp aukštuomenės damos (aktorė Džudi Kristi) ir grubaus vienišiaus kaimiečio, kurį vaidino Alanas Beitsas(AlanBates). Meilės laiškus tarp įsimylėjusių nešiojo neturtingas berniukas Leo, kuriuo įsimylėjusiųjų pora negailestingai manipuliavo. Jis tapoto slapto romano auka. Filmo finale matome jį senatvėje, pasenusį, bet taip ir neišaugusį iš savo mažojo pasiuntinuko rolės. Žmogus , kuris neturėjo savo nuosavos jaunystės, meilės ir niekada nesubrendo.

Prieš žiūrint naują TodoHeinso filmą, būtina pažiūrėti šį senąjį „Tarpininką“. Juk taip nori pats naujo filmo autorius. Kam kitaip jo tiesmukos citatos.

„Amžiaus skirtumas” pasakoja panašią pikantišką istoriją. Solidi moteris Greisė (aktorė Džuliana Mur)joje įsimylėjo moksleivį, kuriam tebuvo tik 13. Jį suvedžiojo, kilo skandalas, ji buvo teisiama. Paskiau pora vis tiek susituokė ir dabar gyvena kartu, turi vaikų.  Natali Portman vaidina aktorę Elizabet Beri, kuri renka bulvarines naujienas, siekia šlovės ir nori suvaidinti TV filme apie nuodėmingą meilę. Ji atvyksta į Greisės šeimą ir renka informaciją. Daug dėmesio filme užima Džulianos Mur ir Natali Portman -dviejų damų su aštriais nagais ir dar aštresniais liežuviais-žodinės dvikovos ir pasikeitimai žvilgsniais. Vyrai jų fone yra silpni arba tiesiog aukos. Toks yra Greisės sūnus nuo pirmos santuokos-niekaip negalintis suaugti. Toks yra jos buvęs raganosis vyras, kuris niekaip negali suprasti-ok išdavė, na bet su trylikamečiu.

Toks yra ir Greisėsnaujasis sutuoktinis-buvęs moksleivis, o gal ir dabar dar nevisai išaugęs iš paauglystės. Vis dar nepatyręs brendimo išdaigų ir rūkantis žolę su savo sūnum. Su kuriuo jie atrodo labiau broliai, o ne tėvas ir sūnus. Meistriškai sukaltas  TodoHeinso filmas, bet veikiau pramogai ir festivalio publikai pasijuokti.

Juk visas šis siužetas pirmiausia primena ne ką kitą , o Prancūzijos šalies vadovo gyvenimą. Nepamirškime, kad pora, kai moteris yra žymiai vyresnė dama, o vyras -žymiai jaunesnis bernas-jau seniai vadinama prancūziška pora.