Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Kaip patekti į restoraną sovietmečiu?

Tam skirta paskutinė LRT „Istorijos detektyvų“ laida. Ir apskritai televizijos laidos, kino filmai, straipsniai spaudoje ar knygos, nukeliančios mus 40–50 metų istorijon, tapo populiarūs. Miela pasididžiuoti, kad tu anuomet sėdėjai Vilniaus „Neringoje“, kur gal net matei prie gretimo stalelio sėdinčius Paulių Širvį ar Benjaminą Gorbulskį.

Vilniuje „Dainava“, o Kaune „Orbita“ buvo pirmieji naktiniai barai anuomet, pakvietę lankytojus. „Dainava“ panoro lenktyniauti su sostinės senąja „Neringa“. Jei „Neringoje“ populiariausias patiekalas buvo Kijevo kotletas, tai „Dainavoje“ – Dainavos kotletas iš jautienos su grybų įdaru. „Neringoje“ skambėjo džiazas, o „Dainavoje“ dainavo Birutė Dambrauskaitė ir Aleksas Lemanas. Nors „Neringą“ nurungti buvo sunku. Skoningas interjeras: apšvietimas, vitražas lubose, dvi stilingos salės, boksai, kur kažkiek galėjai pasislėpti, baseinėlis centre. Rusų mintys – jis skirtas šlapintis. „Izvestijos“ į šuns dienas išdėjo „Neringos“ interjerą ir visą kultūrą Baltijos šalyse.

O paties drąsiausio Lietuvos miesto Kauno naktiniame bare „Orbita“ pradėtas rodyti pirmasis Lietuvoje striptizas. Nors ką ten pirmasis Lietuvoje – pirmasis visoje Sovietų Sąjungoje. Tiesa, jis vyko ekrane ir buvo gan paprastutis – nuoga mergina brenda į ežerą, bet iš visos Rusijos būriais čia vyko norintieji prisiliesti prie Vakarų pasaulio, nes tokiu jie laikė Lietuvą.

Restoranų dvasią kūrė lankytojai. Nuolatiniai netgi turėjo savo vietas rūbinėje. Jau nebepamenu, ar Stasio Krasausko numerėlis „Neringoje“ buvo 5, ar 15. Bet pats išskirtiniausias žmogus bet kuriame restorane tuomet buvo durininkas. Jei tu nebuvai įžymybė, tai tik nuo jo priklausė – pateksi tu į restoraną ar ne.

„Dainavos restoranas 1967“ filmo kadras
„Dainavos restoranas 1967“ filmo kadras

Kiek gali kalbėti be klausytojo?

Šiandien gali turėti visko, ko tik širdis geidžia. Užsigeidei pasėdėti prabangiame restorane, paskanauti austrių arba midijų – prašau, įsigyti dizainerių rūbų – prašau, naujausią „iPhone“ – prašau, naują prabangų automobilį – jokių problemų. Negali pasipuikuoti, jog turi daiktą, kurį retas turi ar net niekas neturi, patekti ten, kur retas patenka.

Gera būdavo anais laikais, kai daug ko trūkdavo. Niekas kokio nors deficitinio daikto neturi, o tu turi. Kiti nepatenka į prestižinį restoraną, o tu ten sėdi. Gali prieš kitus pasipuikuoti. Tam deficitiniam daiktui įsigyti ar į restorano salę patekti reikėdavo kažkam į kišenę kažką kyštelti, bet labiausiai reikėdavo pažinčių, vadinamojo „blato“. Senieji rusų komikai anksčiau juokaudavo, sakydami, jog reikia, kad visko būtų, bet kažko trūktų, ir žmonės bus laimingi, siekdami to trūkstamo. Trūkstamas daiktas – gyvenimo variklis, nes kai viską turi, gyventi nebeįdomu.

Nors prabangiame restorane ne visad būsi laimingas. Prisimenu, kaip vienas verslininkas pakvietė mane į tokį restoraną Londone. Rūbininkas į kiekvieną kreipėsi „sere“, padavėjas lankstėsi. Įpylė keletą gramų ir dingo su visu buteliu. Pasirodė labai negreit, vėl įpylė ir vėl dingo. Ir vėl su visu buteliu. Po šio dingimo pradėjau žvilgčioti į laikrodį. Padavėjas pasirodė lygiai po 45 minučių. Gal yra numatytas laikas, kad „serai“ kitą taurelę gali išlenkti tik po 45 minučių pertraukos, bet man maloniau pas mus, kai butelis ar grafinas paliekami ant stalo ir pilkis kada tik nori.

Vienas mano draugas sako, jog maloniau aludėse, o ne prabangiuose restoranuose. Anot jo, net pokalbiai apie laisvę anksčiau vykdavo aludėse, o ne restoranuose. Sutiksiu. Nors tai daugiau būdinga Vilniaus ar Kauno aludėms, kur burdavosi studentų, Šiauliuose gi vis prisimenu aludę Vilniaus–Ežero gatvių kampe, kai, nešdamas alų, padavėjas virto ir parvirtęs užmigo. Nors man svarbiausia ne kokiame restorane esi, bet su kuo esi. Nes kiek gali kalbėti be klausytojo?

„Dainavos restoranas 1967“ filmo kadras
„Dainavos restoranas 1967“ filmo kadras

Kada bus knygos laidotuvės, kol kas neaišku

Nuo restoranų norisi šoktelti prie dvasiškesnių dalykų. Pavyzdžiui, knygų. Ne mažiau nei restoranų durininkai anksčiau buvo vertinamos ir knygynų pardavėjos. Šių metų žurnalo „Knygos“ pirmajame numeryje spausdinama 1954 metų fotografija „Vilniaus knygyne Nr. 12 pardavėja D. Mindenienė skaitytojui P. Kavaliauskui rodo Lenino raštus“. Tiesa, knygynų pardavėjų klestėjimo laikotarpis prasidėjo šiek tiek vėliau, gal nuo 1970-ųjų, na, gal truputį anksčiau. Keliaujanti istorija, kaip moteris, knygyne negavusi knygos, apie kurią visi tuo metu kalbėjo, skundėsi vyrui, kad dabar nebegalės pasikviesti svečių: „Visi tą knygą turi, o mes ne, lyg ne inteligentai būtume.“ Vis prisimenu, kai iš vienos knygyno pardavėjos gavau man paliktą knygą, kuri kvepėjo žuvimi. Supratau, jog priešais knygyną buvusios žuvies parduotuvės pardavėja jai atnešė deficitinę žuvį, o ji ją buvo pasidėjusi ant man paliktos knygos.

„Drąsiųjų keliai“ – pirmoji mano surinkta 162 knygų serija. Įdomu, jog J. Semionovo romaną „Septyniolika balandžio akimirkų“ iš šios serijos vertė P. Griškevičius. Taip, taip – pirmasis CK sekretorius. Ir tai tikra tiesa, vertimas buvo jo hobis. 1966 m. pasirodęs D. Selindžerio romanas „Rugiuose prie bedugnės“ buvo iškart išgraibstytas, tuomet jo leidimas pakartotas, bet vis tiek bendras 115 000 tiražas skaitytojų nepatenkino ir knyga tapo deficitu. Bet didžiausias deficitas buvo „Pasaulinės literatūros serijos“ knygos. Kai buvo paskelbta šios serijos prenumerata, skaitytojai naktį stovėjo prie knygynų durų, laukdami prenumeratos pradžios. Vilniuje prenumerata buvo perkelta į sporto rūmus, nes tapo aišku, kad norintieji prenumeruoti siauruose sostinės gatvėse netilps.

Šiandien „Pasaulinės literatūros serijos“ knygos pardavinėjamos po kelis eurus, poetų knygos, kurios pasirodydavo 40 000 tiražu, dabar iki tūkstantinio tiražo netraukia, gerai, jei tai dar pasiekia 500, bet būna ir 200 ar net 100. Bet nenusiminkime, niekad nepatikėsiu knygos laidotuvėmis. Manau, netikite ir jūs.

„Dainavos restoranas 1967“ filmo kadras
„Dainavos restoranas 1967“ filmo kadras

Esmė potekstėse

Deficitinio daikto gavimas anksčiau buvo tarsi išvykimas į užsienį. Bet buvo gyvenančiųjų ir kitokiais idealais. Anuomet esmės buvo ieškoma potekstėse. Ypač mene: teatre, kine, dailėje... Prieš 50 metų teatro mėgėjų žvilgsniai nuo Panevėžio pasisuko į Kauną, kur pantomimos spektaklius statė Modris Tenisonas, o dramos teatre dirbo Jonas Jurašas, po jo Jonas Vaitkus. J. Grušo „Barbora Radvilaitė“ daug kam buvo Lietuvos istorijos pamokos, o A. Žari „Karaliaus Ūbo“ monologai tarsi atspindėjo sovietinės sistemos beprasmybę.

Anuometinės „Žalgirio“ pergalės prieš Maskvos CSKA buvo tarsi pasipriešinimas okupantams (ir netgi žodis „tarsi“ čia netinka, nes būtent taip buvo). Gi pirmosios lietuviškos vėliavos sovietmečiu pasirodė dėl futbolo – po „Žalgirio“ mačo su maskviečiais ir lietuvių pergalės, miniai grįžtant iš stadiono. Laisvės įkvėpimas anuomet buvo ir kelionės „tranzuojant“. „Tranzavimas“ buvo perimtas iš bitnikų ir Džeko Keruako romano „Kelyje“. Pagrindiniai kelionių centrai – pravažiuojant Rygą, nuvykti iki Talino, o vasara buvo patogiausias metų laikas „tranzuoti“ į Palangą ar Kuršių neriją. Kelionės, gitara, diskusijos...

„Dainos galia“ – tokiais skambiais žodžiais profesorius iš Vašingtono universiteto Guntis Šmidchensas pavadino vieną savo knygų. Tai knyga apie Baltijos valstybių Dainuojančią revoliuciją. Pagrindinė knygos mintis – jog Sovietų Sąjungą sugriovė liaudies dainos. Taip, dainos atėjo iš liaudies tradicijas išlaikiusių kaimų, kad sugriautų Sovietų Sąjungą. Pasaulis žino apie išsivadavimo judėjimus, tik kalbantieji ir rašantieji apie tai dažnai ignoruoja dvasinę kultūrą. Gal todėl, kad niekur kitur ji taip nepasitarnavo išsivaduojant (nors amerikiečiai ir turi savo „We Shall Overcome“), kaip mūsų krašte.

Tad štai kiek minčių suukėlė paprastutis noras pakalbėti apie anuomečius restoranus. Visada taip būna, kai atsisėdi restorane prie stalelio.

Rekomenduojami video