Sunkmetis pasibeldė į Zomčinės kaime (Marijampolės sav.) daug metų ūkininko Algimanto Lanausko puoselėtą vaikų literatūros klasiko, poeto Anzelmo Matučio memorialinį muziejų. Jo likimas pakibo ant plauko – valdininkai nusprendė, kad jiems muziejus nereikalingas, o ūkininkas, jei nori, gali juo rūpintis ir toliau, bet už tai vargu ar gaus nors skatiką.

Saugojo kelis dešimtmečius

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje pasigirsta vis daugiau svarstymų apie memorialinių namų-sodybų-muziejų likimą. Dalis jų įsikūrę kaimiškose vietovėse. Jų išlaikymui savivaldybės skiria minimalias lėšas, tad jie daugiau gyvuoja iš prižiūrėtojų entuziazmo. Zomčinėje, poeto A.Matučio tėviškėje, jaukią aplinką jau beveik penkis dešimtmečius kuria dabartinis sodybos šeimininkas, agronomas A.Lanauskas. Jis ne tik prižiūri erdvią sodybą, rūpinasi skulptūrų parku, bet ir tvarko gyvenamajame name įkurtą memorialinį muziejų, priima lankytojus.

Žiemos laikotarpiu muziejaus prižiūrėtojas pašildo patalpas, kitaip jose saugomi eksponatai supelytų. „Čia yra drabužių, kuriuos nešiojo poetas Anzelmas Matutis, jo motinos kraitinė skrynia, kurioje dar ir kraičio yra išsaugota. Viskas, kas šiame muziejaus kambaryje – autentiška“, – apie eksponatus kalbėjo muziejaus įkūrėjas A.Lanauskas.

Atsargiai liesdamas rankomis jis parodo poeto senelės rankšluosčius, apie 200 metų skaičiuojančią prijuostę, poeto motinos verptus linus, kraitinį rankšluostį. Muziejuje sukaupta ir daug istorinės medžiagos apie Matučių (Matulevičių) giminę, saugomos nuotraukos, poeto eilėraščių knygos. Skaičiuojama, kad iš viso A.Matučio muziejuje Zomčinės kaime saugoma apie 150 autentiškų eksponatų, menančių garsiojo vaikų poeto gyvenimą ir kūrybą.

Išėjusiems iš muziejaus smalsuoliams šeimininkas aprodo visą erdvią sodybą, parką, pernai įkurtą ąžuolyną. Tačiau šiemet viskas kitaip... Sodybos savininką buvo nuspręsta atleisti iš darbo Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejuje. Nors A.Lanauskas 35 metus rūpinosi muziejaus ekspozicija, sodyboje žmonėms organizuodavo renginius, vasario 12 buvo paskutinė jo, kaip ekspozicijų salių prižiūrėtojo, darbo diena.

Kūrė ne sau, o Lietuvai

Pirmieji apie tai, kad A.Matučio palikimui iškilo grėsmė, viešojoje erdvėje prabilo igliaukiečiai, nusprendę neleisti „nužudyti“ saugomo žymaus kraštiečio atminimo. „Atsisėdau rašyti nekrologą naikinamam A.Matučio muziejui. Neparašiau nekrologo sunaikintiems istoriniams Igliaukos ąžuolams, panaikintam paprastam paštui, iš sąrašų išbrauktam gimtajam kaimui ir kitiems panašaus likimo kaimams. Iš Igliaukos istorijos jie išėjo be atminimo. Bet A.Matučio muziejaus-gimtinės gaila. Gal dar, sakau, galima „nenužudyti“ gražaus traukos centro mūsų Igliaukos žemėje? Niekaip nesuprantu, kodėl šių laikų valdininkai niekam neleidžia natūraliai numirti, o viską „žudo“ – išbraukia pirma laiko. Argi čia didžiulės lėšos vienas menkutis etatėlis muziejaus prižiūrėtojui?

Kaimas ir taip tuštėja. Nors tai, kas gražu, kas dar gyva, kas pritraukia kitus atvažiuoti pažiūrėti, reikėtų saugoti. O A.Matučio muziejus dosniai su visais dalijosi. Muziejaus šeimininkas be jokio atlygio davė žemę parkui, pernai kitą gabalą žemės padovanojo ąžuolynui. O gausios Lietuvos vaikų viešnagės muziejuje išvykdavo gražiai priimtos, pavaišintos. Ir pyragai, ir medus čia buvo dalijami milžinų šaukštais. O kur dar įspūdingos pirmojo A.Matučio eilėraščio pamokos! O muzikos vakarai su strazdų giesmėmis! O poezijos vakarai… O kiek čia unikalių eksponatų! O nepaprastas gėlynų grožis! O dar kiek aš ir nežinau…“ – savo „Facebook“ paskyroje rašė buvusi Igliaukos A.Matučio mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Petrutė Strolienė.

Anot jos, A.Lanauskas muziejų kūrė galvodamas, kad A.Matutis yra visos Lietuvos poetas ir visai Lietuvai svarbus. Ir tikrai atvažiuoja ekskursijos iš Ignalinos ir iš dar toliau. „Atstatė šį namą tokį, kokiame A.Matutis gyveno. Taigi, galėjo pasistatyti mūrinuką, ir viskas, bet Algis galvojo apie Lietuvą, apie A.Matučio svarbą visiems vaikams, tai dabar mes pagailėdami tų kelių eurų tam kasdieniam darbui, kurį Algis atlieka, mes uždarome ir „Matutį“ kaip kokį nereikalingą“, – stebėjosi senjora pedagogė.

Prikėlė naujam gyvenimui

Užsukusiems sodybos šeimininkas, muziejaus puoselėtojas mielai pasakodavo ir savo gyvenimo istoriją, kad su Matučiais jie buvo artimi kaimynai. A.Lanauskas gimęs ir augęs gretimame kaime, vaikystėje atbėgdavo į Matučių kiemą pažaisti. Tuomet čia gyveno poeto motina ir anūkų privažiuodavo pilnas kiemas. Visi kartu vasarą upelyje mirkdavo.

Jau tuomet ši atoki žalumoje skendinti sodyba jam kėlė pasigėrėjimą. Kuriam laikui iš šių apylinkių A.Lanauskas buvo išvykęs mokytis – baigė tuometę Žemės ūkio akademiją, įgijo agronomo specialybę. Liko gyventi netoli didmiesčio, bet nepamiršo ir tėviškės. Maždaug prieš 48 metus likimo vingiai jį patį vėl parviliojo gimtinėn.

Deja, per tą laiką Zomčinėje, A.Matučio tėviškės sodyboje, daug kas keitėsi – poeto giminės čia jau nebegyveno, sodyba buvo parduota ir perparduota, o prieš atsikeliant A.Lanauskui, porą metų iš viso joje niekas negyveno. Buvo planuojama tuščią sodybą nugriauti ir sodybvietę numelioruoti. Nieko nelaukdamas, atvykęs maždaug apie 1975 metus, jis šią sodybą rado gerokai pasikeitusią – gyvenamojo namo jau buvo išlikęs tik vienas galas, nes kitas buvo sudegęs. Bet ir tokią „pavargusią“ sodybą agronomas įsigijo. Kai remontavo namą, jau turėjo viziją ateityje pasirūpinti ir poeto atminimo išsaugojimu.

Apsigyvenęs vienkiemyje, A.Lanauskas pasirūpino žeme – nėrė į ūkininkavimą. Vienu metu plėtojo smulkų mišrų ūkį – laikė melžiamų karvių bandą, sėdavo javus, augindavo cukrinius runkelius, pamažu didino ūkio naudmenų plotus. Vėliau ėmėsi uogininkystės – augino juoduosius ir raudonuosius serbentus, avietes. Sodyboje vietos užteko ir avims, bitėms, povams, poniui, naminiams paukščiams.

Be rūpestingų šeimininko rankų kiekvieną vasarą kieme nepražystų tiek įvairių gėlių – daug jurginų bei jo paties įskiepytų rožių, o tvenkiniuose – jo prisodintų vandens lelijų. Greta pušyne įkurtas medžio skulptūrų parkas. Jame rymo menininkų plenero dalyvių darbuose pavaizduoti A.Matučio kūrinių personažai.

Vienam per sunku

A.Lanauskas atviras: daug metų rūpestingai prižiūrėti erdvią, kažkada buvusių kaimynų sodybą jam dabar nėra lengva. Ypač daug jėgų pasiglemžia vasara, nes tada pats intensyviausias metas. Savininkas prižiūri senąjį namą, kurio viename gale įrengtas memorialinis muziejus, didelį kiemą ir ūkinius statinius, kurių nemažai, rūpinasi vandens telkiniu, skulptūrų parku. Bendrauja ir su atvykstančiais lankytojais. Jiems papasakoja poeto šeimos istoriją, pristato išsaugotus eksponatus.

Gimtinės-muziejaus šeimininkui netrūksta ir buities rūpesčių. Jis turi laiku pastebėti, kada metas paremontuoti muziejaus verandos stogą, pasirūpinti malkomis, kad žiemą galėtų pakūrenti krosnį, o tam vis reikia lėšų. Darbų nesirenka – pats plauna grindis, kuria krosnį. Daug laiko atima per vasarą trunkantys 2 ha ploto sodybos teritorijos bei per 70 arų dydžio skulptūrų parko šienavimai, todėl kartais prašo ir seniūnijos pagalbos.

Pasak A.Lanausko, jeigu tik dėl savęs vieno, tai jam tiek žaliųjų plotų, gėlynų tikrai nereikėtų, bet juos puoselėja tam, kad kaimo žaliu rūbu galėtų pasigrožėti užsukantys muziejaus lankytojai. Sodybą pamėgo ne tik moksleivių ekskursijos, bet ir šeimynos. Su poeto gimtine vis dažniau susipažįsta trijų kartų atstovai – vaikai, tėvai ir seneliai.

Muziejaus šeimininkui pavykdavo sudurti galą su galu, neapleisti nei pastatų, nei aplinkos, nes išsilaikydavo iš trijų pajamų šaltinių – gaunamos pensijos, minimalaus atlyginimo už muziejaus priežiūrą bei ūkininkavimo. Šią sodybą ir jame įkurtą muziejų daug metų taip ir išlaikydavo.

Sodybos-muziejaus darbuotojo etatas vienu metu buvo priskirtas Marijampolės laisvalaikio ir užimtumo centrui, vėliau – tuometiniam Marijampolės kraštotyros muziejui, o po reorganizacijos – Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejui.

„Jeigu sveikata man leis ir būsiu dar reikalingas, neapleisiu poeto sodybos“, – ne kartą, susidūręs su sunkumais, yra sakęs A.Lanauskas. Jo teigimu, lankytojų iki koronaviruso pandemijos sulaukdavo gana daug, vėliau, siaučiant COVID-19, jų buvo sumažėję, o dabar – vėl pagausėjo. Po žiemos pagyvėjimas pasijunta kiekvieną pavasarį.

Rūpestis dėl ateities

Vasario mėnesį viešojoje erdvėje plačiai pasklido žinia, jog Zomčinės kaime daug metų veikusio rašytojo A.Matučio muziejaus gali ir nebelikti. A.Lanauskas gautą ekspozicijų salių prižiūrėtojo atlyginimą vadina rėmimu, jo teigimu, gaunamą atlyginimą jis naudojo muziejaus tvarkymo reikmėms. Finansavimo nebelikus, jam nebūtų jokios kitos išeities, kaip muziejų uždaryti. Anot A.Lanausko, A.Matučio muziejaus ateities Zomčinėje kol kas neįsivaizduoja. Jam tebuvo paaiškinta, kad etatas naikinamas kaip neefektyvus ir perteklinis.

Marijampolės krašto ir Prezidento K.Griniaus muziejaus direktorė Rima Striaušienė tikino, kad A.Lanauskas pats parašė prašymą ir buvo atleistas šalių susitarimu, išmokant jam priklausančią išmoką. „Realiai žmogus turėtų dirbti muziejuje, nes padalinys nėra įteisintas. Tai reiškia, kad šis ekspozicijų salių prižiūrėtojas turėjo dirbti muziejuje. Kuomet pakalbinau jį atvykti čia ir dirbti mūsų muziejuje, kategoriškai atsisakė“, – aiškino direktorė.

Pasak jos, yra būdų, kaip išsaugoti sukauptą ekspoziciją. „Pasiūliau A.Lanauskui registruoti individualią veiklą, tuomet galėtų apmokestinti atvykusius ekskursantus. Mes organizuodami renginį A.Matučio tėviškėje galėtume susimokėti atitinkamą sumą už mums suteiktas paslaugas. Tad čia yra padėtis su išeitimi“, – tvirtino R.Striaušienė, aiškindama, kad pavyzdžiu galėtų būti Sasnavos zuikių muziejus, kurį įkūrė aktyvi vietos bendruomenė, renkanti pinigus tiek iš užsukančių ekskursantų, tiek už organizuojamas edukacijas.

Marijampolės savivaldybės vicemeras Artūras Visockis atmetė bet kokius įtarimus, esą griaunama kultūra. „Marijampolės savivaldybė niekaip negali lemti muziejaus ir sodybos veiklos, nes tai yra privati nuosavybė. Vienintelis ryšys su sodybos savininku buvo tai, kad jis buvo įdarbintas Marijampolės krašto ir Prezidento K.Griniaus muziejuje“, – tikino vicemeras.

Jis akcentavo, jog Matučių sodybos šeimininkui suteikiamos visos galimybės gauti paramą iš savivaldybės, jeigu jis matys perspektyvą vystyti veiklą. „Yra ne viena mūsų per Kultūros programą finansuojama iniciatyva. Tik reikia konstruktyviai kalbėtis. Kol kas pokalbiai vyksta socialiniuose tinkluose. Tad, jeigu savininkas sutiks, matyt, visi pasiūlymai yra svarstytini“, – tvirtino A.Visockis.

Smagu turėti lankytiną vietą

Marijampolės savivaldybės tarybos narės Vaidos Pituškienės nuomone, šis atvejis rodo, kad savivaldybėje nėra istorinės atminties įamžinimo ir įprasminimo strategijos. „Iš tiesų mes turėtume susiskaičiuoti, kiek tokių vietų turime, kiek mums jų reikia, kiek esame pajėgūs išlaikyti ir ką galėtume dėl to padaryti. Šiuo atveju situacija yra neeilinė, nes iki šiol buvusi lankoma vieta tampa nebegyvybinga“, – pastebėjo ji.

Tačiau, vicemero A.Visockio tikinimu, jei sodybos šeimininkas pageidaus, padėti prižiūrėti daug lankytojų pritraukiančią sodybą padės Igliaukos seniūnija. Tą VL tvirtino ir seniūnas Saulius Burbulis. „Ir iki šiol, kai tik paprašydavo pagalbos, visada ją suteikdavome. Daugiausia reikėjo padėti prižiūrint aplinką, šventėms duodavome stalus, suolus, palapinę, pastatydavome biotualetą, prireikus pagelbėdavome ir pjaunant žolę. Tokios pagalbos iš mūsų jis galėtų tikėtis ir toliau“, – aiškino S.Burbulis.

Jis neslėpė, kad tokia gan gausiai lankoma vieta seniūnijai iš tiesų yra reikalinga. Kaip ir dar viena lankytojus traukianti sodyba-gimtinė – Pamargių kaime išsaugota vietos akmenoriaus Juozo Adomaičio sodyba-akmenų muziejus. Ši sodyba taip pat privati, ją prižiūri akmenoriaus giminaičiai, kurie per pastaruosius penkerius metus, kol seniūnu dirba S.Burbulis, jokios pagalbos neprašė.